Širvintų parapijos globos namų salėje vyko jaukus muzikos ir literatūros rytmetis, kuriame dalyvavo tarptautinių konkursų laureatė, operos solistė ir meno projektų iniciatorė Sigutė Trimakaitė bei aktorius Vytautas Rašimas.
Renginys yra Lietuvos kultūros tarybos remiamo projekto „Koncertų ciklas „Klasikinės muzikos programa“ dalis. Šio projekto meno vadovė S. Trimakaitė jau ne vienerius metus puoselėja kultūrines iniciatyvas Širvintų krašte, siekdama profesionalųjį meną priartinti prie įvairaus amžiaus ir skirtingų galimybių žmonių.
Operos solistė Sigutė Trimakaitė maloniai sutiko atsakyti į „Širvintų krašto“ klausimus.
– Jūs esate tarptautinių konkursų laureatė, operos solistė, tačiau projekte „Koncertų ciklas „Klasikinės muzikos programa“ atliekate ir meno vadovės vaidmenį. Kuo šis projektas jums pačiai yra ypatingas?
– Šis projektas man ypatingas tuo, kad leidžia ne tik koncertuoti, bet ir prisidėti prie prasmingos kultūrinės iniciatyvos kūrimo bei jos sklaidos įvairiuose Lietuvos regionuose. Džiugu, kad šio koncertų ciklo dėka vėl lankomės Širvintose – krašte, kuriame visada jaučiame šiltą ir nuoširdų žmonių priėmimą. Per pastaruosius metus ne kartą teko viešėti Širvintų Igno Šeiniaus viešojoje bibliotekoje, giedoti Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, o pernai kartu su fleitininke Vilmante Kaziulyte koncertavome ir Širvintų parapijos globos namuose. Šį kartą į Širvintas atvykome su aktoriumi Vytautu Rašimu. Projektas apima 16 koncertų įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, todėl kiekvienas susitikimas su publika tampa savita ir prasminga patirtimi. Esame dėkingi visiems partneriams, kultūros darbuotojams ir bendruomenėms, kurie prisideda prie šio ciklo organizavimo. Taip pat džiugu, kad valstybės parama leidžia įgyvendinti tokius sumanymus ir klasikinę muziką pristatyti kuo platesnei auditorijai. Širvintų kraštas yra viena iš tų vietų, į kurią visada malonu sugrįžti.
– Koncertų ciklas vyksta pagal programą „Menas žmogaus gerovei“. Kaip jūs pati suprantate meno poveikį žmogaus emocinei ir dvasinei savijautai, pavyzdžiui, Širvintų parapijos globos namų gyventojams?
– Širvintų parapijos globos namuose lankausi ne pirmą kartą, todėl galiu drąsiai sakyti, kad kiekvienas susitikimas čia yra ypatingas. Mūsų visada laukia ne tik gyventojai, bet ir darbuotojai, todėl jaučiamės laukiami ir reikalingi. Esu įsitikinusi, kad menas turi didžiulę galią stiprinti žmogaus emocinę ir dvasinę savijautą. Muzika, poezija, bendravimas padeda bent trumpam atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių, suteikia džiaugsmo, sužadina prisiminimus, kuria bendrystės jausmą. Tokie koncertai naudingi ne tik klausytojams – jie praturtina ir pačius atlikėjus. Tai abipusis ryšys, kuris įkvepia, pakelia nuotaiką ir, tikiu, prisideda prie geresnės savijautos. Per šiuos apsilankymus užsimezgė gražios pažintys ir draugystės. Esame dėkingi užimtumo specialistei Audronei, Širvintų parapijos globos namų direktorei Laurai Buivydavičienei, „Širvintų krašto“ redaktoriui Gintarui Bielskiui, Širvintų rajono savivaldybės darbuotojams, Daivai už pagalbą viešinant renginius ir visiems, kurie prisideda prie šių prasmingų susitikimų. Būtent žmonių geranoriškumas ir bendradarbiavimas leidžia menui pasiekti tuos, kuriems jo labiausiai reikia.
– Širvintose lankotės ne pirmą kartą. Koks jūsų ryšys su šiuo kraštu ir jo žmonėmis?
– Mano ryšys su Širvintų kraštu yra ir asmeniškas, ir kultūrinis. Mano vyro, žymaus lietuvių rašytojo Herkaus Kunčiaus, senelis Vladas Mikšys kurį laiką gyveno Širvintose ir vargonavo Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje. Čia gimė ir Herkaus teta, ilgametė Lietuvos televizijos muzikos redaktorė Danutė Mikšytė. Man, kaip profesionalei, Širvintos yra vieta, kurioje gyva ir nuolat puoselėjama kultūra. Džiugu matyti, kad čia vertinamas tiek profesionalusis, tiek mėgėjų menas: kultūros centre ir galerijoje rengiamos parodos, bibliotekoje vyksta knygų pristatymai, bažnyčioje skamba sakralinės muzikos koncertai. Tai kuria išskirtinę kultūrinę atmosferą. Be to, anksčiau turėjome sodybą Pigašių kaime, netoli Musninkų, todėl šis kraštas mums buvo artimas ir kasdieniame gyvenime. Šiandien mus su Širvintomis labiausiai sieja koncertai, menas ir kultūriniai susitikimai. Todėl, jei esame laukiami, visuomet mielai čia sugrįžtame.
– Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie galbūt retai lankosi koncertuose ar mano, kad klasikinė muzika nėra skirta jiems?
– Manau, kad klasikinė muzika dažnai tampa artimesnė tiems žmonėms, kurie su menu susipažįsta dar vaikystėje – lanko muzikos, dailės ar teatro mokyklas, dalyvauja kultūrinėje veikloje. Todėl vienas svarbiausių mūsų tikslų yra ugdyti jaunąją auditoriją. Dėl šios priežasties dažnai vedame neformalias edukacines pamokas Lietuvos mokyklose. Esame viešėję ir Širvintų Lauryno Stuokos–Gucevičiaus gimnazijoje, Širvintų „Atžalyno“ progimnazijoje, Širvintų pradinėje mokykloje bei ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Tikiu, kad būtent vaikystėje prasideda žmogaus pažintis su klasikine muzika ir menu apskritai. Tačiau norėčiau padrąsinti ir tuos, kurie mano, kad klasikinė muzika nėra skirta jiems. Menas neturi amžiaus, išsilavinimo ar patirties ribų. Kartais pakanka vieno koncerto, vieno kūrinio ar vieno susitikimo, kad atrastume tai, kas paliečia širdį ir lieka ilgam. Todėl visiems linkėčiau tiesiog ateiti, pasiklausyti, pabūti kartu. Po koncertų visada mielai bendraujame su klausytojais, dalijamės mintimis ir įspūdžiais. Kultūrinis ryšys gimsta pamažu – tai ilgas procesas, reikalaujantis laiko, atvirumo ir smalsumo. Kaip dažnai sakau, mūsų koncertai yra tik lašas jūroje. Tačiau būtent iš tokių lašų ir susideda dideli dalykai. Gražiausia, kai muzika tampa pretekstu susitikti, pabūti kartu, pajusti bendrystę ir bent trumpam pasinerti į meno pasaulį. To ir palinkėčiau kiekvienam.
Kalbėjosi Romas Zibalas
Nuotraukos iš Sigutės Trimakaitės asmeninio archyvo
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
