Ragų garsas paskelbė šventės pradžią.
Liepos 26 dieną, penktadienį, Kernavėje vyko rugiapjūtės šventė „Jau vakaras, rūta žalioj“. Praleisti šiltą vasaros vakarą kartu, susipažinti su rugiapjūtės papročiais, darbo įrankiais, nupinti pabaigtuvių vainiką, padainuoti, pašokti susirinko Kernavės folkloro ansamblis „Medgrinda“ (vadovė Kristina Stankevičienė), Kernavės vaikų ir jaunimo kapela „Kerniukai“ (vadovas Povilas Velikis) ir Musninkų jaunimo kapela (vadovas Paulius Rolis) bei nedidelis būrelis tradicinės muzikos gerbėjų. Pažintis su rugiapjūtės papročiais vyko Kernavės seniūnijos kieme. Čia pat buvo galima susipažinti su Simonos Jastremskaitės tapybos darbų paroda.
Renginio pradžią paskelbė garsus dviejų iš beržo pagamintų ragų garsas. Senovėje šiuo instrumentu būdavo ne tik grojama – pūsdami ragus lietuviai perspėdavo vieni kitus apie artėjančius priešus. Pūsdavo ir medžioklėje, ir per šventes. Tą dieną ragų garsai turėjo būti girdimi ne tik Kernavėje, nes sakoma, kad jį galima išgirsti net už 10 kilometrų.
„Medgrindos“ ansambliečiai bei „Kerniukų“ vadovas Povilas Velikis apie rugiapjūtę papasakojo daug įdomių ir mūsų technikos bei informacinių technologijų amžiuje senai užmirštų protėvių papročių. Anksčiau rugius pjaudavo ne kombainai, o moterys pjovėjos su pjautuvais. Tada ir apeigos buvo labai svarbios. Nederėtų jų užmiršti ir šiandien, ypač miesto žmonėms, kurie žino tik tiek, kad duonos galima nusipirkti parduotuvėje…
Kernaviškė Janina su pabaigtuvių vainiku ant galvos atrodo puikiai.
Taigi, nupjautus rugius rišdavo į pėdus, kuriuos sustatydavo į gubas (mendelius, rikes, šlites, kuopkas) džiovinti. Pėdai buvo statomi varpomis į viršų po 9-10 ar net 12 kūgio pavidalu, eilėmis. Paskutinį pėdą dėdavo ant viršaus kaip kepurę. Renginyje dalyvavusios žiūrovės močiutės patikslino, jog parinkti ir surišti gubą dviese užtekdavo ir poros minučių. Tikėdavo, jei paskutinė guba išeina pilna – labai geras ženklas ateinantiems metams. Jei ji neporinė, statytojai tais metais dar liks vieniši, o jei darbininkė jau ištekėjusi, – vaikų tais metais dar nesusilauks. Kai kuriose apylinkėse būta papročio: paskutinę gubą padaryti tarsi žirgą, kuriuo ir „parjodavo” namo.
Nupjauti rugius būtinai stengdavosi iki liepos 26-osios. Rugiapjūtę baigdavo apeigomis. Palikdavo nenupjautą paskutinę saują rugių ir iš jos pindavo „jievarą”. Jo viršūnę prilenkdavo prie žemės ir prislėgdavo akmeniu bei užberdavo druskos žiupsnelį. Tai reiškė, – ką iš žemės paėmėme, grąžiname jai, tegu kitais metais vėl pasikartoja gyvybės ratas. Kartu tai buvo lyg ir tiltas tarp mūsų ir anapusinio pasaulio, kur gyvenančios protėvių vėlės.
Buvo manoma, kad paskutiniame rugių laukelyje slepiasi deivė Javinė, kuri vėliau globojanti klojime sukrautus javus. Pasibaigus rugiapjūtei, talkininkai parnešdavo namo pabaigtuvių vainiką ir uždėdavo jį šeimininkui ant galvos. Vainikas visus metus būdavo saugomas garbingoje vietoje. Žinoma, rugiapjūtė baigdavosi vaišėmis. Buvo įprasta vaišintis šviežiais sūriais, sviestu, duona, medumi, dešromis, skilandžiais, lašiniais, alumi, gira.
Kad metai būtų sėkmingi, reikia surištą pėdą drūtgaliu tris kartus pabelsti į žemę.
Sunku įsivaizduoti, kaip mūsų protėviai nesusipainiodavo daugybėje įvairiausių tradicijų ir papročių. „Toks jau buvo gyvenimas“, – sakė šalia sėdinti moteriškė…
Po išsamaus rugiapjūtės tradicijų pristatymo, folkloro ansamblis „Medgrinda“ toliau tęsė savo pasirodymą. Labai įdomios ir sudėtingos buvo jų sutartinės. Sudėtingos todėl, kad, pavyzdžiui, keturios atlikėjos dainuodamos tą pačią dainą ir viena nuo kitos atsilikdamos keliais žodžiais, puikiai sutardavo… Įdomios todėl, kad, sakykim, iš kelių sakinių: „rugiai byr… kad yr, tai ir byr… kas tau darbo, kad byr…“ išeidavo kone visa daina. Ansambliečių repertuare daug liaudiškų šokių: „Padispanas“, „Krakoviakas“ ir kiti – su įmantriais pavadinimais, kad net sunku prisiminti… Buvo ir tokių sudėtingų bei nenuspėjamų judesiukų, sukimųsi, keitimųsi, kad bežiūrint net galva sukosi.
Smagiai pagrojo Kernavės vaikų ir jaunimo kapela „Kerniukai“. Kaip visada įdomiai atliekamus kūrinius pristatė ir pakomentavo vadovas Povilas Velikis. Pranešęs, jog skambės „Vainikų pynėjų polka“, Povilas paragino visus žiūrovus griebti didžiulėse pintinėse sukrautus nupjautus rugius ir nusipinti vainikus, nes kitu atveju metai nenupynusiam vainiko bus nekokie. Daugelis patikėjo ir puolė pinti… Reikėjo tik žinoti, kad į vainiką turi būti įpinta šešiasdešimt (kapa) varpų. Toliau grojusių „Kerniukų“ ir po jų – musninkiečių kūriniai buvo susiję su rugiapjūte.
Jaunasis Hubertas padeda mamai pinti pabaigtuvių vainiką.
Liepos 26-ąją švęsdavo ne tik rugiapjūtės pabaigtuves, tačiau ir Onines. Mūsuose dar šiek tiek likę Onų ir Onučių… (šv. Ona yra švč. Mergelės Marijos motina). Liepos pabaiga – metas, kada prisirpsta uogos, galima prisikasti šviežių bulvių ar išsikepti duonos iš naujo rugių derliaus. Kernavėje taip pat buvo pagerbtos Onos. Tiesa, šventėje buvo „atrasta“ tik viena… Onų garbei šalia aikštės buvo verdamas „Oninis troškinys“. Patiekalas virė virš laužo ant grotelių pastatytame didžiuliame puode. Šiaip ne taip iš šeimininkių išgavau recepto paslaptį. Galima sakyti, kad į puodą buvo dedama viskas, kas po ranka pakliuvo, proporcijų laikomasi „iš akies“: lašinukai, bulvytės, kopūstai, krapai, špinatai, cukinija, morkos, svogūnai. Žodžiu, nieko įmantraus ir užsienietiško. Visų šių produktų užsiaugindavo ir mūsų seneliai. Turėjo būti neapsakomai skanu. Gaila, neteko paragauti, nes virimo procesas šiek tiek užsitęsė.
Simona Jastremskaitė dainuoja Kernavės folkloro ansamblyje „Medgrinda“ bei groja Kernavės vaikų ir jaunimo kapeloje „Kerniukai“. Simona ne tik moka dainuoti ir groti, tačiau ir piešti. Tą penktadienį aikštėje vyko jos tapybos darbų paroda. Žinoma, tai tik kūrybinio kelio pradžia, tačiau jau šiandien akį patraukia ryškios paveikslų spalvos bei įdomūs herojų veidai, spalvingi ir sodrūs natiurmortai. Simona sutiko trumpai papasakoti apie save ir savo kūrybą: „Kaip ir visi maži vaikai, tepliodavau mamos užrašus, receptus bei namų sienas. Žodžiu, mėgdavau paišyti. Iš tikrųjų tikras meno supratimas prasidėjo, kai būdama 12 metų, paskatinta draugės, pradėjau mokytis Širvintų meno mokykloje. Mane iš karto priėmė į ketvirtą klasę (Meno mokykloje yra aštuonios klasės). Tai buvo išties sunkūs ketveri mokslo metai. Turiu pripažinti, kad lankydama dailės pamokas, pradėjau silpniau mokytis pagrindinėje mokykloje. Juk po jų tuoj pat skubėdavau į dailės pamokas, o grįždavau tik apie 19 valandą vakare (dailės mokykloje užsiėmimai vykdavo tris kartus per savaitę). Per tuos ketverius metus dailės mokykloje pradėjau nekęsti meno, visų tų teptukų, dažų bei eskizų. Dažnai kartojau tėvams, kad nenoriu daugiau eiti į Meno mokyklą, bet dabar dėkoju jiems už tai, kad vertė mane nemesti dailės.
Savo eilės koncertuoti laukia Musninkų jaunimo kapelos atstovai - „broliai Roliai ir panelės“...
Paskutiniais mokslo Meno mokykloje metais visą savo laisvalaikį ten ir praleisdavau. Važinėdavau jau keturis kartus per savaitę. Prasidėjo ruošimasis baigiamiesiems darbams. Kai pagaliau baigiau Meno mokyklą, atėjo didelis palengvėjimas, kuris vėliau prisipildė keistos tuštumos. Po truputį ėmiau suprasti, kad tie ketveri mokslo metai dailės skyriuje manyje paliko siekimą toliau tobulėti meno srityje. Tapyba man tapo hobiu, saviraiškos ir išsikrovimo būdu. Kiekviena kelionė iš namų ir kelioms dienoms neapsieidavo be eskizų sąsiuvinio. Net per pertraukas gimnazijoje, kada visi ilsėdavosi, nebegalėdavau „atlipti“ nuo eskizavimo. Kai kurie jų persikeldavo ir ant drobės… Kuomet nežinai, ką dovanoti gimtadienio proga draugams, dovanoji paveikslą. Dabar be tapybos ar eskizų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Tai – mano dalis. Pasirinkti tą ar kitą tapybos temą paskatina gera muzika arba filmas. Esu nukopijavusi keletą garsių paveikslų (Gustav Klimt „Bučinys“, Leonardo da Vinci „Mona Liza“), žaviuosi išskirtine siurrealistine Salvadoro Dali tapyba. Paroda Kernavėje man jau trečioji… Dėkoju dailės mokytojoms, kurios manyje paliko tą menišką pėdsaką.“
Remigijus Bonikatas
