Visais laikais muzikalūs lietuviai būrėsi draugėn, steigė kaimo kapelas, etnografinius, folkloro ansamblius, glaudėsi prie kultūros namų, bibliotekų, klubų. Netrūksta meno kolektyvų ir Širvintų kultūros centre. Vienas iš jų – folkloro ansamblis „Gojus“, vadovaujamas Stasės Pivoriūnienės, ką tik šventęs gražų 25 metų kūrybinės ir koncertinės veiklos jubiliejų. Apie ansamblio „Gojus“ veiklą, gyvenimo kasdienybę, ateities planus mintimis pasidalyti sutiko vadovė Stasė Pivoriūnienė.
-Esate kilusi iš Levaniškio kaimo (Zibalų seniūnija). Kas, be Jūsų, dar šeimoje dainavo ir tebedainuoja? Iš ko paveldėjote meilę muzikai ir dainai?
-Liaudies dainos ir muzika mane lydėjo nuo vaikystės. Tėtis buvo kaimo muzikantas, mama turėjo gražų balsą. Mūsų šeimos šventėse skambėjo įvairios dainos bei muzikiniai kūriniai. Tėvai turėjo puikiai dainuojančių bei šokančių draugų. Bendravome su dėdės Antano Zarembos – mamos pusbrolio – šeima. Jo muzikavimas man labai patiko. Norėjau ne tik klausytis, bet ir groti. Pirmas mano pačiupinėtas instrumentas buvo tėčio armonika. Šeimos šventėse dabar padainuoja brolis Algirdas. Sesuo Alvyda Krapienė jau 26 metus dainuoja Anciūnų filialo kaimo kapeloje.
-Ne vieną kartą teko rašyti apie Zibalų pagrindinėje mokykloje prieš 50 ir daugiau metų veikusius mokinių muzikavimo ir teatro kolektyvus, chorą, kuriems vadovavo mokytojai Valentina Stašienė ir Viktoras Kiškis. Iš tų laikų išlikusiose nuotraukose matyti ir Stasės Kapcevičiūtės-Pivoriūnienės veidas. Gal galite papasakoti, kaip Zibalų mokykloje buvo ugdomas meno supratimas?
-Zibalų mokykloje buvo organizuojamos įvairios šventės, klasės vakarai. Mokiniai norėdavo pasirodyti, dalyvaudavo viename iš būrelių. Repeticijų metu mokėmės groti turimais instrumentais. Mokytojas Viktoras Kiškis parinkdavo tokius kūrinius, kad mums nebūtų per sunkūs. Mes neturėjome muzikinio išsilavinimo, tačiau buvo didelis noras groti, dainuoti, muzikuoti. Daug dirbome, kad pasiektume rezultatą. Daugiau prisiminimų išliko apie mokykloje veikusį orkestrėlį.
-Prieš kiek metų tapote ansamblio „Gojus“ nare? Prieš 15 metų viename interviu esate sakiusi, jog liaudies daina tiesiog į širdį įaugusi, todėl ansamblyje dainuoti yra būtina. Kiek metų „Gojui“ vadovaujate? Kaip ir kodėl sutikote imtis kolektyvo vadovės pareigų?
-Į „Gojų“ atėjau prieš 23 metus. Visada norėjau dainuoti liaudies dainas. Man tai sielos atgaiva. Kuo daugiau dainuoju, tuo labiau suprantu liaudies dainas, jų melodingumą. Jau praėjo ketveri su puse metų, kai vadovauju kolektyvui. Širvintų kultūros centro direktorei Rytei Kružikei pasiūlius man vadovauti kolektyvui, didelio entuziazmo neturėjau. Neturiu muzikinio išsilavinimo, bet turiu didžiulį žinių ir patirties bagažą. Pokalbiai su direktore, kolektyvo narių palaikymas įtikino mane, kad vis dėlto reikia pabandyti. Taip nuo 2020 metų rugsėjo mėnesio tapau „Gojaus“ vadove.
Dabar kolektyve dalyvauja 20 narių. Tai Albina Ašembergienė, Vilma Jurkevičienė, Aušra Jutelienė, Nerija Kosinskienė, Janė Zakarauskienė, Valda Patinskienė, Edita Šmaukštienė, Laima Inčienė, Rūta Balsevičienė, Jonas Stonys, Jonas Vrubliauskas, Jadvyga ir Petras Dabrickai, Aldona ir Alfonsas Gudašiai, Regina ir Julius Jagminai, Jūratė ir Raimondas Savickai ir aš – Stasė Pivoriūnienė. Džiaugiuosi „Gojaus“ narių kūrybingumu, entuziazmu ir gebėjimu kurti muzikinius pasirodymus, o tai rodo atsidavimą menui bei kultūrai. Be to, kolektyvo nariai parodo, kad svarbiausia yra bendradarbiavimas ir noras dalintis savo talentais su kitais. Jų iniciatyvumas ir gebėjimas rasti sprendimus įvairiose situacijose, įveikti iššūkius ir sukurti kažką nuostabaus iš paprastų dalykų yra verti didžiulės pagarbos. Šie žmonės praturtina mūsų kasdienybę ir suteikia daug džiaugsmo ir įkvėpimo visiems aplinkiniams.
Kalbėjosi Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Astos Petraitės ir Stasės Pivoriūnienės asmeninio albumo nuotr.
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite lapkričio 29 d. laikraščio numeryje.
