Šv. Jokūbas – vienas iš Kristaus apaštalų. Lietuvoje ši diena laikoma rugiapjūtėmis, dar vadinta Pagynomis (Dzūkijoje) ar Nuobaigomis (Aukštaitijoje). Aukštaičiai sako: „Kas prieš Jokūbą rugius nukirto, duonos turės, o kas po Jokūbo – terbon žiūrės“. Juk pavėlavus rugius nukirsti, grūdai išbyra iš varpų žemėn.
Senovėje darbą užbaigdavo apeigomis. Paskutinę saują rugių palikdavo nenupjautą ir iš jos pindavo „jievarą“ – tarsi kokią kasą, kurios viršūnę prilenkdavo prie žemės ir prislėgdavo akmenuku. Lyg sakydami: „Ką iš žemės paėmėme, grąžiname jai. Tegu kasmet pasikartoja gyvybės ratas.“ O liaudies dainos apie „jievarą“ rodo, kad tai mitinio Pasaulio Medžio įvaizdis.
Vėlesniais laikais įsigalėjo pabaigtuvių vainiko paprotys. Talkininkai jį parnešdavo šeimininkams, įpynę tarp varpų ir baltų gėlių – „kad duonelė baltesnė būtų“.Uždėdavo ant galvos šeimininkui su tokiais vaizdingais palinkėjimais: „Atėjo svetys, vardu rugys. Ir sako: „Kentėjau žiemos laike šaltį, pavasario laike – vandenis, vasaros laike – karščius. Atėjo jaunikaitis, pakirto man kojas ir aš parkritau dirvoje. Pailsėjęs, pagulėjęs atsikėliau, parėjau gaspadinės priėmimo prašyti, nes aš jums duosiu duoną.“ Tada vainiką kabindavo gerojon kerčion (kai kuriose vietovėse per Žolinę jį dar pašventindavo bažnyčioje), o grūdus suberdavo sėklon. Įteikus vainiką, prasidėdavo linksmybės: jaunimas šėliodavo, erzindavosi, vienas kitą aptaškydavo vandeniu, tada sėsdavo už vaišių stalo. Taigi papročiai mokė tarpusavio paramos, bendruomeniškumo, meilės darbui.
Senoliai sakydavo: „Jei per Jokūbines lyja, tais metais riešutai kirmys“, „Jei per Jokūbines giedra diena, bus giedra vasara, bet šalta ir gili žiema“, „Jokūbo dieną negalima nieko laukuose dirbti, nes perkūnas trenks.“
