Jauniūnų pagrindinei mokyklai Kristina Miselienė vadovavo 24 metus.
„Jeigu mokinys patiki tau savo paslaptį – džiaukis, nes jo pasitikėjimas – geriausias atlyginimas“, – yra pasakęs lenkų pedagogas bei rašytojas Janušas Korčakas. Tik talentingu, teisingu ir nuoširdžiu mokytoju pasitiki jo mokiniai. Tokia buvusi ilgametė Jauniūnų pagrindinės (jau buvusios!) mokyklos direktorė Kristina Miselienė – daugiau nei keturis dešimtmečius atidavusi vaikams, mokyklai, pedagogams, Jauniūnų kaimo bendruomenei. Dauguma Kristinos Miselienės mokinių ir kolegų tik gražiais žodžiais atsiliepia apie buvusią mokytoją ir ilgametę mokyklos vadovę.
Iš Darkuškių į Jauniūnus
Kristinos Miselienės pedagoginio darbo pradžia buvo Darkuškių septynmetėje mokykloje. Po studijų Trakų pedagoginėje mokykloje (1959 metais ji buvo perkelta į Naująją Vilnią) teko dirbti vyr. pionierių vadove, ruošti daugybę renginių, išvykų, talkų. Pasak pašnekovės, darbas nebuvo sunkus, nes Darkuškių kraštas buvo žinomas, čia tėviškė, čia pat tėvų Emilijos ir Juzefo Mučinių namai. Darbas su vaikais labai patikęs, laukdavusi rugsėjo, kad kuo greičiau galėtų praverti klasės duris. Labai trumpai Kristinai Miselienei teko padirbėti ir Kvakšių pradinėje mokykloje.
Biologijos mokytoja Kristina Miselienė drauge su mokinėmis.
Gyvenime pravertė sukauptos žinios ne tik pedagoginėje mokykloje, bet ir Vilniaus pedagoginiame universitete. Įgyti pradinių klasių ir biologijos mokytojų diplomai, darbo patirtis, tolerancija ir pripažinimas atvėrė galimybes mokytojai Kristinai Miselienei siekti karjeros, vadovauti mokyklai.
Tarp mokinių.
– Jauniūnuose atsiradau 1966 metais, kai buvo pastatyta nauja mokykla, – šypsodamasi sakė pedagogė Kristina Miselienė. – 1973 metais buvau paskirta mokyklos direktore. Tų pačių metų pavasarį porą mėnesių pavadavau buvusį direktorių Vytautą Bečelį. Vasaros pabaigoje į mokyklą atvykęs Švietimo skyriaus vedėjas Kazimieras Baronas pranešė, kad teks mokyklai vadovauti ir toliau. Taip ir likau direktorės kėdėje net 24 metus. Didelių nusivylimų neturėjau, kolektyvas Jauniūnuose visada buvo geras, su visais sutardavau gražiuoju.
Ypač pagarbiai Kristina Miselienė minėjo ją – ugdymo institucijos vadovę – vadybos pagrindų mokiusius Švietimo skyriaus vedėją Kazimierą Baroną, mokyklų inspektorius Petrą Pauliukonį, Aldoną Vilūnienę, Ziną Stonienę, Vladą Kazlauską, Zoją Jablonskienę ir kitus. Pašnekovė Švietimo skyriaus vedėją Kazimierą Baroną prisimena kaip vaikščiojančią enciklopediją, labai sumanų ir taktišką žmogų.
Ant tėvų Emilijos ir Juzefo Mučinių rankų būsimoji mokytoja Kristina.
– Vedėją Kazimierą Baroną galiu minėti tik geru žodžiu, – prisiminimais dalijosi Kristina Miselienė. – Jis viską žinojo, viską mokėjo, visus suprato ir palaikė. Tais laikais švietimo vadovai organizuodavo daugybę metodinių išvykų po rajono ir respublikos mokyklas. Mums, mokyklų direktoriams, buvo sudarytos galimybės semtis vadybinio darbo patirties, ieškoti naujovių, įgytas žinias pritaikyti praktiškai. Su didžiausia pagarba prisimenu Eduardą Jadzevičių, Iriną Semaško, Oną Valančienę, Zigfridą Alšauskienę, Heleną Vaicekauskienę, Janiną Martinaitienę, Bronislovą Lubį, Joną Grybauską ir kitus rajono mokyklų vadovus, su kuriais daugelį metų drauge dirbome, dalijomės darbo patirtimi, rūpesčiais ir džiaugsmais.
Išliko draugiški ryšiai su buvusiais kolegomis
Mokyklos vadove Kristina Miselienė dirbo iki 1997- ųjų. Labai rūpindavosi jaunais mokytojais, motiniškai juos globodavo, aiškindavo bendravimo su tėvais ypatumus, stengdavosi pastebėti jaunųjų pastangas, paskatindavo, pagirdavo. Gebėjo bendrauti tiek su jaunais, tiek su brandaus amžiaus kolegomis, puoselėjo pedagogų kūrybiškumą.
Pedagoginio darbo pradžią menanti nuotrauka.
– Su buvusiais kolegomis palaikome draugiškus ryšius iki šiol, – džiaugėsi ilgametė mokyklos vadovė, – susitikę maloniai pasišnekučiuojame, rengiame bendras pedagogams svarbias šventes, vieni kitų nepamirštame. Labai laukdavau rugsėjų, kuomet mokyklos kiemas suklegėdavo nuo sugrįžusių vaikų balsų. Rugsėjo 1-oji – labai graži šventė, tas jausmas išlikęs ir iki šiol. Todėl visai nenuostabu, kad ir šiais metais ta proga laukiu užsukančių svečių, tikiuosi, jog mano namus aplankys kolegės.
Buvusi direktorė prisiminė, kiek daug jėgų ir nervų kainuodavo mokyklos remontas. Ir dabar dėkinga buvusiems Jauniūnų tarybinio ūkio direktoriams Henrikui Paketūrui, Jonui Poškai, Bronislovui Petuškai, Švietimo skyriaus ūkio dalies vedėjai Marytei Petrikienei, kurie parūpindavo dažų ir statybinių medžiagų. Anot pašnekovės, artėjant rugsėjui, norėjosi kuo gražiau ir geriau paruošti mokyklą, kad mokytojams ir mokiniams būtų jauku. Talkindavo ir mokytojai, ir mokyklos techninis personalas. Mokykla visuomet rugsėjį pasitikdavo kvepianti dažais, išpuoselėtais gėlynais. Visą aplinką prižiūrėjo patys mokiniai. Jie, vadovaujami klasių auklėtojų, rūpinosi aplinkos grožiu, švara ir tvarka. Labai sumanūs mokytojai buvo Vanda Ramanavičienė, Liudmila Urbonavičienė, Janina Rubašenko, Jadvyga Šturienė, Janina Žygienė, Irena Skeberienė, Stefanija Tamošiūnienė, Valerija Danienė, Marija Gridziuško, Romas Chmieliauskas, Marytė Dižavičienė, Feliksas Leonovič ir kiti.
Mokytojų kolektyvas (direktorė Kristina Miselienė trečia iš kairės).
– Labai laukdavau jaunų specialistų, – pasakojo direktorė, – jų veržlumas, iniciatyvumas, jaunatviškas ryžtas įnešdavo šviežumo į kolektyvą. Daug gerų ir išmintingų žmonių sutikau savo gyvenime, turėjau labai geras pavaduotojas: Nijolę Rimkuvienę, Teresę Kananovičienę, Valeriją Danienę. Daug gražių ir prasmingų darbų spėjome nuveikti. Labai sunku būdavo išlydėti išeinančius iš mokyklos vaikus – juk susigyveni kaip su savais. Prasmingi metai buvo, kai rugsėjai į langą belsdavosi. Visada prisimenu savo mokinius, kurie gerais darbais garsino paprastą kaimo mokyklėlę, o dabar darbuojasi Lietuvos labui, yra gabūs specialistai, gerbiami žmonės. Tai Veslava Gridžiuško, Marijonas Gridžiuško, Janina Žygienė, Gražina Miselienė, Janina Ramanavičiūtė, Danguolė Žygienė, Jonas Mučinis, Elena Mučin, Valerija Danienė, Zbignev Buinickis ir daugelis kitų.
Vis dažniau suskausta širdį dėl apleisto buvusios mokyklos pastato
Kristina Miselienė priminė, kad Jauniūnų pagrindinė mokykla buvo uždaryta 2001 metais. Šiandieną mokyklos pastatas tuščias, apleistas ir vienišas. Pasak pašnekovės, priėjus prie mokyklos, suskausta širdį.
Mokytojų kambaryje.
– Norėtųsi, kad buvusiame mokyklos pastate būtų įrengta kažkas naudinga, – kalbėdama apie apleistą statinį, sakė ilgametė pedagogė. – Jaunimui dabar niekur nėra tinkamos vietos, neranda naudingo užsiėmimo, dėl to ir prasimano visokių piktadarysčių. Kai buvau direktorė, leisdavau jaunimui organizuoti šokius, niekas tos mokyklos nesuvalgė. Tiek visko buvo prikaupta, gerų dalykų padaryta. Dabar viskas apleista, viskas nuėjo perniek. Tuščias mokyklos pastatas tapo širdies skauduliu.
Prasmingos veiklos ir džiugių akimirkų netrūksta
Klykiančių gervių pulkai bei kaskart trumpėjančios dienos verčia pamąstyti apie artėjantį rudenį. O su rudeniu ateina ir Rugsėjo 1-oji. Mokiniams ir studentams – tai virsmo iš vasaros svaigulio į niūrią kasdienybę diena, tėvams – jaudulio akimirkos, mokytojams – apmąstymų laikas, kuomet rašomi planai, dėliojama gausybė popierių, ruošiamasi darbymečiui.
Jauniūnų mokyklos darbuotojų vokalinis ansamblis (Kristina Miselienė antra iš dešinės).
Ilgus metus mokyklai atidavusi pedagogė Kristina Miselienė šiandieną gyvena prisiminimais, varto nuotraukų albumus, skaito „Širvintų kraštą“, „Žiniuonį“, „Daržą+Sodą+Namus“. Jai prasmingos veiklos netrūksta: dalyvauja saviveiklininkų ansamblyje „Linksmosios močiutės“, daug keliauja (neseniai grįžo iš Turkijos), stiprina sveikatą. Džiaugiasi dorais žmonėmis užaugintais sūnumis Ričardu ir Eugenijumi, dukra Jolanta – Mykolo Romerio universiteto docente, marčiomis Gražina ir Dangute, žentu Leonardu, anūkais Lina, Tomu, Vilma, Mindaugu, Ernesta, Emilija, Luku, netgi proanūkiais Danieliumi ir Simu.
– Viską darykite iš širdies. Nesvarbu, ar dirbate darbą, ar bendraujate su žmogumi, – atsisveikindama sakė Jauniūnuose gyvenanti Kristina Miselienė.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš Kristinos Miselienės asmeninio albumo
