Gegužės mėnuo Lietuvos kaimuose nuo seno pažymėtas ypatingomis religinėmis apeigomis – Šeštinėmis. Tai Kristaus žengimo į dangų šventė, kuri yra kilnojama pagal Velykų laiką tarp gegužės 4 ir birželio 2 d., būna švenčiama šeštosios savaitės po Velykų ketvirtadienį. Šis šventinis momentas žymi Kristaus atsisveikinimą su žemiškuoju gyvenimu ir jo pakilimą į dangaus karalystę. Tai viena iš privalomų švenčių tikintiesiems, o kartu – gilias istorines šaknis turinti kultūrinė tradicija. Šiais metais ši šventė Lietuvos bažnyčiose bus minima birželio 1-ąją, sekmadienį.
Pirmosios trys savaitės dienos prieš Šeštines Lietuvoje nuo seno buvo vadinamos Kryžiaus dienomis. Tai buvo ypatingas laikotarpis, kai žmonės rinkdavosi į bendras maldas, prašydami Dievo palaimos sveikatai, taikai ir gausiam derliui. Kaimuose kryžiai turėjo ypatingą reikšmę – jie buvo ne tik religiniai simboliai, bet ir bendruomenės susitelkimo centrai. Lietuvos kaimuose žmonių būriai eidavo nuo vieno kryžiaus prie kito, giedodami litanijas ir maldas, o prieš Kryžiaus dienas šie šventi ženklai būdavo puošiami vainikais ir gėlėmis.
Seniau Šeštinės buvo ne tik religinė, bet ir didelė bendruomeninė šventė. Gimtajame Limonių kaime (Zibalų seniūnija) žmonės šią dieną ypatingai minėjo – prieš Šeštines vykdavo kryžiavos, kai buvo lankomi kaime esantys kryžiai, už juos meldžiamasi ir prašoma apsaugos nuo gamtos stichijų. Prieš kryžiavas dienas Gudeikų, Stundžių, Meškerevičių, Šikšnių ir kitų šeimų moterys kryžius išpuošdavo vainikais ir gėlėmis, ypač tuo rūpinosi Teofilė Simaniūkštytė. Šeštinių eitynės Limonyse prasidėdavo nuo prie Uršulės ir Stasio Šikšnių namų buvusio kryžiaus ir būdavo užbaigiamos ant Limonių piliakalnio po ąžuolu su koplytėle. Ypač buvo meldžiamasi prie kryžiaus, pastatyto Stasio Pavydžio atminimui. Jį, jauną Limonių kaimo vyrą, stribai po karo nušovė tiesiog savo gimtųjų namų kieme.
Ant Limonių piliakalnio ošiantis šimtametis ąžuolynas, švelniai vietos gyventojų vadinamas „kapeliais“, apipintas įvairiais pasakojimais. Senieji kaimo gyventojai pasakoja, jog dar jų seneliai kalbėję, jog čia prieš daugelį metų kapinių būta (apie tai liudija žole apžėlę kauburėliai). Kiti sako, jog dar vaikystėje matę plūgų išverstų raudonų plytų duženų, girdėję apie kažkada čia buvusią didingą koplyčią. Kaip ten kada ir kas buvo – niekas nesužinos, nes tėviškės paslaptingą istoriją protėviai nusinešė į kapus, o archeologai piliakalniu niekada nesidomėjo.
Nepaisant istorinių pervartų ir politinių išbandymų, kaimo bendruomenės nenustojo puoselėti šių senųjų tradicijų. Sovietmečiu Limonių piliakalnis išliko vieta, kur žmonės galėjo susiburti ir slapčia tęsti savo dvasingumo praktiką. Koplytėlė su Nukryžiuotuoju buvo restauruota vietinio meistro Antano Meškerevičiaus, kas tik dar labiau sustiprino bendruomenės ryšį su praeitimi. Tai ne tik religinės vertybės išsaugojimas, bet ir pagarba protėvių atminimui.
Svarbu, kad ši unikali ir gili tradicija nebūtų pamiršta. Šeštinės – tai ne tik religinė šventė, bet ir istorija, kuri byloja apie tautos dvasingumą, kaimo bendruomenių stiprybę ir kultūrinį paveldą. Šių švenčių puoselėjimas – tai ryšio su praeitimi ir tikėjimo jėgos įprasminimas. Šeštinių papročiai primena, kad net ir šiandien besikeičiančiame pasaulyje svarbu išlaikyti gilias tradicijas ir perduoti jas ateities kartoms.
Tegul ši ypatinga diena ir toliau spindi kaimo kryžiais, giesmėmis ir bendruomenės susitelkimu.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
