Spalio 5 dieną buvo švenčiama Tarptautinė mokytojų diena. Prieš šventę pakalbinta Vytautė Kvainickienė, buvusi Zibalų pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja, turinti daugiau nei 40 darbo mokykloje metų, sako, kad nei naujausios technologijos, nei moderniausi ugdymo metodai negali pakeisti svarbiausio dalyko – daug kantrybės ir valios reikalaujančio mokytojo darbo. Mokytoją Vytautę Kvainickienę labai gerai pažįstu, nes buvau jos mokinys, lygiai prieš 40 metų baigęs Zibalų aštuonmetę mokyklą. Vytautė Kvainickienė yra viena iš tų mokytojų, į kurių pamokas buvo skubama ir klausomasi ausis ištempus. Ši mokytoja niekada nepakeldavo balso, nedėstydavo vadovėlinių tiesų, turėjo humoro jausmą, mokėdavo bendrauti su mokiniais, kiekviena jos pamoka virsdavo savotišku eksperimentu, kurio tyrėjais tapdavo mokiniai.
Abejonių renkantis pedagogės kelią nebuvo
Pasidomėjus, kodėl buvo pasirinktas mokytojos darbas, Vytautė Kvainickienė ilgai nesvarsčiusi atsakė:
– Net įsivaizduoti negalėjau kito darbo. Juk mano tėtis Vytautas Dalinkevičius buvo matematikos mokytojas, mama Vladislava Dalinkevičienė – ne tik biologijos ir chemijos mokytoja, bet ir ilgametė Čiobiškio pagrindinės mokyklos direktorė, teta Emilija – istorikė, sesuo Giedrė – biologė, pusseserės Rita ir Laima – irgi pedagogės. Žodžiu, visa pedagogų dinastija. Man mokykloje mokslas sekėsi, sutikau puikių mokytojų, į kuriuos galima buvo lygiuotis. Žinojau, kad būsiu mokytoja. Rinkausi vokiečių kalbos studijas, bet pritrūkau vieno balo, todėl pakliuvau į istorijos mokslų fakultetą, studijavau istoriją ir visuomenės mokslus.
Vytautės Kvainickienės pedagoginio darbo pradžia – Šešuolėlių aštuonmetė mokykla. Vaikų mylima jaunutė pedagogė ilgai pasidžiaugti pirmąja darboviete negalėjo. Ši mokykla 1976 metais buvo uždaryta ir mokytoja drauge su būreliu mokinių, kaip pati sako, atsidūrė Zibaluose.
– Prisirišu prie vietos, prie žmonių, – mintimis dalijosi mokytoja. – Man atrodo, kad geresnių vaikų už Zibalų krašto vaikus niekur nėra. Jie man niekada nė vienoje vietoje gėdos nepridarė.
Verta pažymėti, jog pedagogė Vytautė Kvainickienė visada stengėsi sutarti su mokiniais, kalbėtis su jais apie rūpimus dalykus. Siekdama šilto, nuoširdaus savitarpio supratimo, mokytoja pelnė ugdytinių pagarbą ir pasitikėjimą. Pasak pašnekovės, pati geriausia pamoka yra ta, per kurią pavyksta užmegzti dialogą.
Kiek kartų teko lankytis Zibalų mokykloje, visuomet per pertraukas mokytojos Vytautės kabinete būdavo vaikų. Vieni neskubėdavo išbėgti iš kabineto pasibaigus pamokai, kiti ateidavo jai dar neprasidėjus, o dar ir auklėtiniai užsukdavo, nes nuolat atsirasdavo visokių neatidėliotinų reikalų. Juk didžiausias džiaugsmas mokytojai, kai mokiniai kuo nors nustebina. Pašnekovė įsitikinusi, kad mokytojo darbas tuo ir nuostabus, kad yra įsimintinų akimirkų, kurios atperka juodą kasdienį darbą. Apmaudu, kad mokytojas dažniausiai yra tik šapelis visokių švietimo reformų kryžkelėse.
Zibalų mokykloje skautai buvo labai aktyvūs
Būtina paminėti, kad nuo 1998 metų Zibalų pagrindinėje mokykloje gyvavo skautų draugovė, kuriai vadovavo mokytoja Vytautė Kvainickienė. Pasak vadovės, Zibalų mokyklos skautai buvo įvairių renginių dalyviai ir organizatoriai. Jie dalyvavo ne tik tradiciniuose renginiuose, bet buvo aktyvūs ir parvežant Betliejaus taikos ugnį, susitikime su Anglijos karaliene, Baltijos kelio jubiliejuje.
Zibalų mokyklos skautai buvo įrengę Skautų sodą (simbolinius vartus, bokštą, laužavietę, suolus, stalus), kur vykdavo integruotos dailės, gamtos mokslų, gimtosios kalbos pamokos, vakaronės, mažųjų stovyklėlės. Sode būdavo kūrenamas laužas, verdama arbata, priimami svečiai iš Širvintų, Čiobiškio, skautai akademikai iš Vilniaus. Mokykloje buvo nuolat organizuojamos skautų sueigos, mokiniai aktyviai dalyvavo Širvintų krašto renginiuose, medelių sodinimo akcijose bei Lietuvos skautijos rengiamose stovyklose ir šventėse.
Karjera niekada nedomino
Smalsu sužinoti, ar mokytojos niekada neviliojo karjeros aukštumos, kodėl vis dėlto daugiau nei 40 metų nekeitė darbo vietos.
– Turėjau daugybę pasiūlymų keisti darbo vietą, bet visų iki vieno atsisakiau. Karjera manęs niekada nedomino, – atviravo mokytoja. – Man įdomus darbas buvo tik mokykloje. Visą gyvenimą dirbau savo malonumui, o malonumas ir buvo darbas su vaikais, ne popieriukų rašymas ir dėliojimas. Dvejus metus buvau direktoriaus pavaduotoja, labai apsidžiaugiau, kai tas etatas buvo panaikintas. Aš ir dabar sulaukiu mokinių skambučių, žinučių, laiškų. Malonu, kai gatvėje sutiktas buvęs mokinys pasipasakoja, pasidžiaugia. Per visą savo gyvenimą dirbau prie keturių mokyklos vadovų: Marijono Gurčio, Valerijos Grigaliūnienės, Broniaus Lubio ir Sigitos Kaminskienės. Visi buvo labai malonūs ir nuoširdūs, nė su vienu iš jų nebuvo jokių konfliktų.
Džiugu, kad Zibalų mokykloje buvo labai stengiamasi, jog mokiniai jaustųsi gerai, dirbo darbui atsidavusių pedagogų komanda, kuri visada mokėjo suprasti mokinius ir suteikė galimybę atsiskleisti visiems jų sugebėjimams.
Besikeičianti visuomenė visada iš mokytojo reikalauja daugiau
Mokytojo darbas verčia nuolat atsinaujinti, nes ateina nauji mokiniai, netgi naujos kartos su specifiniais poreikiais bei prioritetais. Negali likti mokytojas vienoje vietoje. Besikeičianti visuomenė visada iš mokytojo reikalauja daugiau. Ar taip ir turi būti – čia jau diskusijų reikalaujantis klausimas.
Pašnekovės teigimu, geriau matematikos ar biologijos mokytojams, kai tas pačias tiesas galima dėstyti daugybę metų. O istorijos mokslas reikalauja nuolatinio žinių atnaujinimo. Tenka domėtis, kuo gyvena ne tik Lietuva, bet ir Europa, kas vyksta pasaulyje, netgi kuo gyvena mažas žmogus, kas rytą praveriantis mokyklos duris.
– Labiau traukia kalnai, o ne jūra. Po kojos lūžio keliavau į kalnus. Jie netgi pasveikti padėjo, – kelionės įspūdžiais dalijosi mokytoja. – Dažniausiai vykstu į Alpes ir Tatrus. Kelionės suteikia įspūdžių ir turtina žinių bagažą, o tai praverčia kasdieniniame darbe su ugdytiniais.
Pašnekovė sakė, kad yra aplankiusi beveik dvi dešimtis šalių, yra buvusi Prancūzijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Slovakijoje, Olandijoje ir kitose valstybėse.
Nuoširdi padėka už vaikystės šilumą – tai gražiausias pedagoginio darbo įvertinimas
Čežantys auksinio rudens lapai ir dangų graudinančios išskrendančių paukščių virtinės primena mokyklą ir jai atiduotus metus. Mokytoja Vytautė Kvainickienė sako, kad į buvusią darbovietę užsukanti, aplankanti savo buvusį kabinetą, pažiūrinti į tą vietą, kur kažkada buvo Skautų sodas. Dabar jo jau nebelikę.
– Džiaugiuosi, kad Zibalų mokykla neapleista, kad joje vis dar krykštauja vaikai, – sakė 44 metus pedagoginį darbą dirbusi pedagogė.
Pasiklausus apie aukščiausią darbo įvertinimą, mokytoja Vytautė prisimenė tėvų padėkas už vaikų mokymą ir auklėjimą, bendradarbių ir ugdytinių šiltus žodžius, gėlių žiedus Rugsėjo 1-osios ir Mokytojų dienos proga, valdžios įteiktus raštus. Čia mokytoją Vytautę papildė šalia sėdėjusi ir mūsų pokalbio besiklausiusi mama Vladislava Dalinkevičienė, lygiai 50 metų dirbusi pedagoginį darbą:
– 1956 metais iš Širvintų atvažiavome su šeima gyventi į Čiobiškį, teko dirbti Čiobiškio internate. Labai nustebau, kai prieš porą metų į kiemą įsuko automobilis, iš kurio išlipę 3 vyrai ir 1 moteris dėkojo, kad prieš 60 metų buvau jų auklėtoja, kad rūpinausi jais, be šeimos likusiais ir internate be tėvų augusiais vaikais. Nuoširdi padėka už vaikystės šilumą – tai gražiausias pedagoginio darbo įvertinimas.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Vytautės Kvainickienės asmeninio albumo
Sėkmės Jums, gerb. Mokytoja!