„Budėjimas“

Autoportretas

Savo gyvenimą pašvęsti nuolatiniam budėjimui prie svarbių, šventų, neįkainojamų mūsų protėvių paliktų dabarčiai ir ateičiai vertybių – toks yra darbo, gyvenimo ir kūrybos miške prie Kernavės  įsikūrusios dailininkės tapytojos Ilonos Daujotaitės – Janulienės kredo. Tai svarbiausioji autorės kūrybos ir vasario  26 d. 16 val. Anykščių kultūros centre atidarytos tapybos parodos „Budėjimas“ tema, pasitinkant mūsų laisvės dvidešimt penktąjį gimtadienį. Pasak autorės, tokių dalykų tapymas turi tikslą „nubraukti užmaršties dulkes“ nuo  nuostabiai gražių baltiškų juvelyrinių papuošalų, skaisčių  protėvių tautinių drabužių, apsamanojusių  rūpintojėlių. Toks darbas – tai ne tik išsamios istorijos, etnografijos, archeologijos, papročių studijos, bet ir didžiulis džiaugsmas išskleisti, parodyti visą mūsų senolių sukurtą grožį šiuolaikinės tapybos kūrinių šviesoje. Tai yra reikalinga, tai yra budėjimas, kad neprarastume tų vertybių, savo šaknų, protėvių papročių ir jų estetinio gyvenimo įpročių, kalbos, dainos, tautiškumo, meilės gimtajai žemei.

Ilonos Daujotaitės – Janulienės tapyboje nuolat juntama  praeities transformacija į dabartį,  praamžių sukurtų vertybių tausojimas ir puoselėjimas. Kūriniuose atsispindi autorės vidinių nuotaikų ir emocijų pasaulis. Spalvos skamba tarsi  ilgesinga budinčių vaidilučių prie šventos ugnies aukuro daina – Ilonos „daina“ teptuku, aliejumi, drobe. „Dainuočiau ir dainuočiau mūsų liaudies dainas, jei tik turėčiau balsą“, – prisipažįsta autorė, ruošdamasi savo „Budėjimui“ Anykščiuose.  Nors Ilonos kūrinių  motyvai individualūs, istoriškai apibrėžti, bet toji ataidinti iš praeities tema reikalauja asmeninio žiūrovo atsako, reikalauja, kad prisimintų, neatitrūktų nuo savo šaknų.

Kai dailininkė pajuto, jog būtent tuos dalykus ir taip reikia tapyti, sukūrė tapybos darbų kelias serijas – tautinių kostiumų pagal etnografinius regionus, juvelyrinių papuošalų, rūpintojėlių skulptūrinių kompozicijų.  Autorė  net savo autoportrete, kuris pateiktas parodos plakate, neįsivaizduoja savęs  kitaip, kaip pasipuošusią  aukštaitės tautiniu kostiumu  ir senoviniais papuošalais. Jeigu kalbėsime apie tapybinį naujumą autoportrete, tai pabrėžtina, kad medžiaga galvos apdangalui, kurį dėvi aukštaitė, lengva, plonytė, perregima, spindinti  melsvai balto šilko audiniu.

Kernavė yra džiaugsminga menų ir ramybės sala, priimanti kiekvieną, puoselėjantį protėvių tradicijas. Ilonos pozityvus požiūris, pozityvi tapyba yra ne metraštininkiška, o naujai interpretuota estetinės tradicinės atributikos  kasdienybė. Autorė puikiai perteikia vaizduojamo motyvo, audinio, juvelyrikos dirbinio, skulptūrinių, architektūrinių detalių medžiagiškumą. Toks tapybos kūrinio pateikimas nebūtinai atspindi realistinę praeities kultūros tradicijų tautinę atributiką, bet būtinai atskleidžia jų vidinę esmę, konkrečią būtį kaip priminimas, kaip budėjimas prie  dalykų, kurie šiandieną yra tik  muziejuose ir istorijos vadovėliuose. Istorinės praeities įamžinimas tapyboje yra svarbiausias  Ilonos Daujotaitės kūrybos moto. „Dalyvauju visuose renginiuose su paroda ten, kur pristatomi tautiniai dalykai,“- pabrėžia autorė.  Šioje parodoje pateikiama Lietuvos istorijos dalis nuo senovinio krikšto iki koplytstulpių, bažnyčių architektūriniai  fragmentai ir kiti sakraliniai motyvai. „Tautinis ir religinis motyvas – neišsemiama tema. Tikėjimas ir viltis yra pagrindiniai akcentai mūsų  laisvės dvidešimtpenkmečiui,“ –  teigia autorė.

Į paveldą įdedamas šiuolaikinis kontekstas, jis įtvirtinamas tapyboje visomis spalvinėmis prasmėmis ne šiaip sau, o pateikiama žinia apie tai, kokius turime lobius. Ilonos Daujotaitės – Janulienės kūrinių atskiras serijas yra įsigiję Raseinių krašto istorijos muziejus, Trakų istorijos muziejaus Medininkų pilis, Lietuvos tautodailės fondai, Dailės parodų rūmai (dabar  – Šiuolaikinio meno centras), privatūs užsienio ir Lietuvos kolekcininkai. „Audiniai, juvelyrika, senovės simboliai – visą tą žinojimą norisi pratęsti  ir išreikšti jį ant drobės. Jeigu keliaučiau su paroda per pasaulio šalis, – visur, kur tik būčiau, pristatyčiau Lietuvą, jos savitumus, pažinimą kitos šalies žmonėms, nes išreiškiu spalvomis dalykus, kurie istoriškai įdomūs, turintys kažką amžino. Tai toks mano kūrinių „budėjimas“ šimtmečių kultūrai,“- užbaigia autorė apie savo tapybos parodą.

Birutė Liškauskienė