Kadangi tądien 1946-aisiais buvo įkurtas Jungtinių Tautų radijas, nuo 2011-ųjų vasario 13-oji minima kaip Pasaulinė radijo diena.
Lietuvoje radijas visą tarpukarį buvo prieinamas nedaugeliui, o ir prabangos dalykas. Kaip rašyta VII Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodai skirtame leidinėlyje, 1924 metais Lietuvoje tebuvo 6 radijo abonentai.
Paskui jų daugėjo. 1925 metais skaičius išaugo iki 172, 1927-aisiais perkopė penkis tūkstančius (5670), o 1939-aisiais Lietuvoje buvo beveik 60 tūkst. radijo abonentų.
Radijas kėlė susidomėjimą, visaip buvo skatinama jo plėtra. Pavyzdžiui, 1927 metais Giedraičių mokykloje buvo įkurtas „Radio mėgėjų būrelis“, kurio tikslas buvo sudominti vaikus ir propaguoti radiją. To meto radijui skirtoje spaudoje buvo pajuokauta, kad „Liežuvis lig Varnių nuveda, o radio imtuvas – ligi Kalvarijos“. Apie būrelį Giedraičiuose buvo rašoma, jog lankytojai siekia, kad radijas pasiektų atokiausius valsčiaus kampelius. Giedraičių valsčiui tuo metu priklausė Juodiškiai, senieji Alionys.
Apie abonentus čia kalbama tiesiogine prasme, nes radijo paslauga tarpukariu buvo mokama, transliacijas reikėjo „prenumeruoti“. Kaip skelbė nuo 1927-ųjų pradžios veikiantis Radijo susisiekimo įstatymas, kiekvienas radijo aparato savininkas turėdavo mokėti mokestį, kuris buvo skaičiuojamas už 3 mėnesius. Kaune mokestis buvo didžiausias, apskričių centruose mokėta mažiau, o periferijoje – pigiausiai. Tačiau ir miesteliuose ar kaime tekdavę pakloti nemenkas sumas. Pavyzdžiui, mūsų rajono teritorijoje gyvenę Širvintų, Musninkų, Gelvonų, Giedraičių, Šešuolių, Pabaisko, Veprių valsčių gyventojai turėjo mokėti 2 litų mėnesinį mokestį už kontaktinį detektorinį imtuvą, 5 litų mokestį – už „imtuvą su lemputėmis“. Toks pat mokestis taikytas ir už aparatus mokyklose, šaulių sąjungos įstaigose, kultūros, labdaros įstaigose ir pan. Apmokestinti buvo ir radijo aparatai, laikomi valgyklose, kavinėse, pasilinksminimo klubuose. Provincijoje tų vietų savininkams reikėję mokėti 10 litų mėnesinį mokestį. Mokesčio nereikėję mokėti tik už aparatus krašto apsaugos, policijos ir teismo įstaigose.
Provincijos ūkininkas, turėdamas paprasčiausią detektorinį (be stiprintuvo ir matinimo šaltinio, veikiantį kristalo pricipu) radijo imtuvą, per metus privalėdavo sumokėti 24 litus, o lempinio imtuvo savininkui tai atsieidavo 60 litų. Palyginimui, 1938 metų gruodį Lietuvoje kiaulė vidutiniškai kainavo 40-50 litų, 1-2 savaičių veršiukas – 20 litų, višta – 3 litus. Už 60 litų buvo galima nupirkti 60 kg jautienos ar avienos, 450 kiaušinių, 400 kg druskos, 20 kg medaus ar 3 poras vyriškų pusbačių.
Ukmergės apskritis tarpukariu buvo viena didžiausių šalyje, tačiau čia radijo aparatų nebuvo gausu. Šalyje 1938 metais 100 tūkst. gyventojų teko 23,1 radijo aparato, Ukmergės apskrityje – 17,4. Tačiau šį vidurkį pirmiausia lėmė didesnis aparatų skaičius Ukmergės mieste. 1935 metų pabaigoje Ukmergės apskrities valsčiuose (be Ukmergės miesto) buvo įregistruoti tik 595 radijo imtuvai (vid. 4,5/100 tūkst. gyv); 1936-ųjų pabaigoje – 639 (vid. 5,2); 1938-ųjų pabaigoje – 895 (vid. 7,7).
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite vasario 9 d. laikraščio numeryje.
