Ką nors pasakyti naujo apie Bartkuškio dvarą būtų sunku, nors ilgą laiką tai buvo bene geriausiai išsilaikęs ir įspūdingiausias dvaro kompleksas Širvintų rajone. Tik restauravus Šešuolėlių I kaime esančius dvaro rūmus šie savo grožiu nustelbė sunykti pasmerktą Bartkuškio dvarą.
Galima sakyti, šiam nepasisekė, kai jį įsigijo skandalingai pagarsėjęs Australijos lietuvis Edvardas Juozas Petraitis, 2002 metais kandidatavęs net į Lietuvos prezidentus. Ko gero, „kandidatas“ labiau išgarsėjo tuo, kad 2009 metais parduotuvėje „Humana“ mėgino pavogti 5 Eur vertės dėvėtus marškinius. Savuosius jis paliko ant pakabos. Vėliau Petraičio pavardė nuskambėjo ir sukčiavimo byloje. Verslininkas buvo pripažintas kaltu dėl bandymo pasipelnyti naudojant netikrą paprastąjį vekselį, jam skirta piniginė bauda.
Istorinius šaltinius cituojantys interneto portalai užsimena, kad XVIII a. Bartkuškio dvaras priklausė Tadui Žabui, kurio dukra Apolinarija ištekėjo už Pliaterių giminės atstovo. 1841 metais Apolinarija pardavė dvarą iš Latvijos kildinamiems Ignacijui ir Idalijai Pliateriams, kurie 1845-1855 metais ir pastatė iki šiol išlikusį dvarą – rūmus, oficiną, arklidę, įrengę ir išpuoselėjo parką. Paskui buvo pastatyta spirito varykla, jos sandėlis, keli tvartai, kurių vienas nėra išlikęs.
Beje, Rytų Latvijoje, Latgaloje esantis Kraslavo dvaras su kažkada buvusiais puikiais rūmais taip pat priklausė Pliateriams.
Bartkuškio dvaro savininkai keitėsi kelis kartus, kol 1913 metais dvarą nusipirko iš Minsko gubernijos kilęs, paskui Varšuvoje praktikavęs advokatas Aleksandras Lednickis (1866-1934). Lednickis gyvenime daug kuo užsiėmė, buvo kelių leidinių žurnalistas, išgarsėjo kaip filantropas, Romos katalikų labdaringos draugijos sekretorius. 1905 metais jis buvo tarp Rusijos liaudies partijos kūrėjų, o nuo 1905 iki 1916 metų – Kadetų partijos centro komiteto nariu. 1906 metais nuo Minsko gubernijos jis buvo išrinktas į I Rusijos dūmą. Vėliau išgarsėjo tuo, kad 1915 metais buvo vienas iš dviejų politikų (kitas – garsusis Baltosios gvardijos veikėjas A. Kornilovas), kurie reikalavo Lenkijai suteikti ne autonomiją, o nepriklausomybę.
1918 metais bolševikai Lednickį išsiuntė iš sovietų Rusijos, jis apsigyveno Lenkijoje, kur aktyviai pasisakė už Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos nepriklausomybę.
Vos įsigijus, 1914 metais dvare kilo gaisras, pastatas buvo gerokai nusiaubtas.
Kadangi Bartkuškis priklausė Želigovskio įkurtai Vidurio Lietuvos valstybei, o paskui Lenkijai, Aleksandrui Lednickiui nebuvo problemų jame lankytis ir gyventi. Apie 1928 metus jis pastatė Bartkuškio dvaro vartus, kuriuose pavaizduotas šeimos herbas. Šie vartai yra tapę skiriamuoju dvaro simboliu.
Ketvirtajame dešimtmetyje Lednickis įsivėlė į finansų aferą, dėl kurios kilo didelis skandalas ne tik Lenkijoje, bet ir Prancūzijoje. Kalbėta apie pasisavintas dideles valstybines investicijas į Žyrardovo miestą, kurį XIX a. pradžioje Lenkijoje įkūrė prancūzų verslininkas Filipas Žiraras, čia plėtojęs linų verslą. Dėl kilusio visuomenės pasipiktinimo Lednickis nusižudė.
Paskutiniais metais po advokato mirties Bartkuškio dvarą iki pat 1939 metų valdė jo sūnus Vaclovas Lednickis (1891-1967), 1926 metais habilitavęsis Vilniaus S. Batoro universitete. Tapęs literatūros kritiku, jis profesoriavo JAV – Harvardo, Berklio universitetuose, tyrinėjo Puškino kūrybą. Yra išleista ne viena jo knyga apie rusų poetą. Vaclovas Lednickis už savo veiklą buvo apdovanotas valstybiniais Lenkijos ir Belgijos apdovanojimais, 1963 metais Berklio universitetas jam suteikė garbės daktaro vardą. Vaclovas mirė ir palaidotas Niujorke.
1893 metais gimusi dukra Marija (Marilia) tapo garsia skulptore. Gyveno Jungtinėse valstijose, ištekėjo už Vladislavo Nemirovičiaus-Ščito. Likimo ironija, o gal šeimos prakeikimas – 1947 metais ji nusižudė.
Lietuvą užėmus sovietams, Bartkuškio dvaras buvo nacionalizuotas. Nuo 1945 metų jame įsikūrė tarybinio ūkio kontora, butai. Per pirmuosius dvejus metus dėl ūkio direktoriaus Ustinovo kaltės buvo apardytas dvaro stogas, medinės konstrukcijos.
1950-1954 metais, kaip teigiama interneto svetainėje niekonaujo.lt, pagal Levo Kazarinskio projektą rūmai atstatyti ir pritaikyti ne tik tarybinio ūkio administracijai, bet ir apylinkės kultūros klubui. 1959-1961 metais pagal architektės Aldonos Svabauskienės 1961 metų projektą vidus iš dalies buvo pertvarkytas, pritaikytas mokymui – dvare įsikūrė tarybinis ūkis – technikumas, kuris veikė berods iki 1977 metų. Kurį laiką čia dar veikė kelios įstaigos, sovietinė miestelio kontora, kino teatras, parduotuvė, o oficinoje įsikūrusiame bendrabutyje gyveno žmonės.
Nors skamba kaip paradoksas, tačiau būtent sovietų valdžia prisidėjo, kad šiandien turėtume tokią Bartkuškio gyvenvietę, kokia ji yra. Dar XX a. pradžioje gyvenvietės praktiškai nebuvę, tik Bartkuškio dvaras. A.a. krašto šviesuolis Boleslovas Krivka yra pasakojęs, kaip vaikystėje ant Bartkuškio ežero, per kurį ėjo demarkacijos linija tarp Lietuvos ir okupuoto Vilniaus krašto, ledo kaudavosi Bartkuškio dvaro lenkų kumečių ir lietuviškųjų Skėterių vaikai.
Gintaras Bielskis
