Dažnas širvintiškis žino, kad prie Kiauklių yra Šventakalnio kaimas, kuriame nuo XVII amžiaus antros pusės gyveno sentikiai. Miškų apsuptyje esantis Šventakalnio kaimas vadinamas Svetagorija. Tame kaime yra Svetagorijos laukas, kuriame naktimis vaidendavosi: ateidavusi senutė burtininkė, apsigobusi balta paklode, ir atimdavusi iš karvių pieną. Buvo kalbama, kad vaikinus, grįžtančius namo iš Svetagorijos, prie Limonių ąžuolo užklupdavo toks tirštas rūkas, kad jauni vyriokai net kelio namo nerasdavę.
Poriškio miške, netoli Limonių kaimo, guli į karstą panašus didžiulis akmuo. Jo ilgis yra 3,15 m, plotis – 2,24 m, o aukštis – 0,84 m. Kalbama, kad didžioji akmens dalis yra po žeme. Netoliese gyvenanti Vaclova Zibalaitė-Pažusienė sakė, kad akmuo stipriai apsamanojęs, apaugęs žolynais, todėl nežinantis žmogus sunkiai jį besurastų. 1969 metais Kiauklių mokyklos mokytoja Zita Dzemionaitė apie šį unikalų akmenį yra užrašiusi šiurpią istoriją, kurią papasakojo vietos gyventojas Adomas Jasionis: „Seniau gyveno Masiukaitė. Ji buvo jauna. Žmonės juokaudavo, kai numirs Masiukaitė, akmuo bus jai karstas.“ Kiek tiesos yra tame pasakojime, sunku dabar atsekti. Nė vienas garbaus amžiaus Limonių gyventojas neprisimena čia gyvenusių Masiukų. Tokia pavardė būdinga aplink Kiauklius gyvenantiems žmonėms. Galimas variantas, kad Masiukaitės pavardė pasirinkta atsitiktinai, turėta galvoje kokia nors pikta Kiauklių parapijos mergina, todėl ir akmuo įgavęs Masiukaitės akmens vardą.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Vaclovos Pažusienės nuotrauka
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite spalio 30 d. laikraščio numeryje.
