1853 metų sausio 21 (pagal seną stilių – 9) dieną Vilniuje, būdamas 63 metų, mirė Šešuolėlių koplyčios ir filijos globėjas Justinas Jasinskis (Jasienskis). Jį dar XVIII a. pradžioje pastatytoje Alionių palivarko įsteigtų kapinaičių privačioje koplyčioje, dalyvaujant 15 kunigų, palaidojo Giedraičių dekanas kun. Onufras Buika.
XVIII a. pradžioje pastatytoje koplyčioje jau buvo palaidoti ankstesnių palivarko savininkų Rudolfo ir Justinos Jasinskių palaikai.
Alionių dvaras, o iš tiesų – palivarkas, taip pat Pagiriai dar antroje XVIII a. pusėje priklausė Justino tėvui Ignotui, kuris ėjo garbingas Vilniaus raikytojo pareigas.
Po ATR padalijimo Justinas Jasinskis ne kartą buvo renkamos Vilniaus pavieto žemės ribų teisėju, pavieto teisėju. Apkritai „Jastrzębiec“ („Vanagaičių“) herbo Jasinskių giminė buvo reikšminga, valdė daug dvarų Lietuvoje, jos atstovai buvo Didžiojo Seimo nariai, rinkti į įvairias bajoriškas pareigas.
Šešuolėlių dvaras prieš tai priklausė grafams Kasauskams, vėliau – Šumskams, kurie yra Šumsko miestelio Vilniaus rajone įkūrėjai. Pagal vieną versiją – šiems prasiskolinus, o pagal kitą – padovanojus, dvaras atiteko Jasinskiams, kurie buvo Šumskų giminaičiai. Abi šeimos naudojosi tuo pačiu „Jastrzębiec“ herbu.
XVIII a. pabaigoje kaip dalies palivarko (Gavėnių) savininkė jau buvo įvardyta Konstancija Jasinkienė.
Perėmęs Šešuolėlius iš Šumsko (tiksliau – iš nuomininko Balinskio), Jasinskis daug padarė, kad Šešuolėlių koplyčia būtų lankoma vietos žmonių, turėtų nuolat gyvenantį kapelioną. Istorikas Juozas Lebionka rašė, kad pirmas nustatytas kapelionas buvęs Leonardas Dambrauskas. Jasinskis kapelionams mokėjo gerą atlyginimą, kas kėlė Širvintų klebonui Tomui Jurevičiui pavydą.
Nuo 1848 metų Šešuolėlių koplyčia buvo priskirta Giedraičių dekanatui ir tapo Širvintų bažnyčios filija. Justino Jasinskio mirties dieną joje kapelionu buvo Grigorijus Budrikas, paskirtas 1851 metais.
Medinė koplyčia, kurią buvo galima laikyti maža bažnytėle, turėjo įdomią istoriją. Pasakojama, kad prie Šešuolėlių dvaro augo didelė liepa, kurioje vieną dieną žmonės rado įkeltą Dievo Motinos su vaikeliu Jėzum ant rankų paveikslą. Paveikslas buvo nuneštas į Jasinskių pastatytą Alionių koplyčią, bet kitą dieną paveikslas esą stebuklingai vėl atsidūrė liepoje. Kelis kartus nešioję paveikslą ir vėl jį radę liepoje, Šešuolėlių dvaro žmonės pastatė toje vietoje mažą medinę bažnytėlę. Bažnytėlės statytojas buvo Jackus Pranciškus Šumskas, Vilniaus pavieto gurguolininkas.
Nuo 1863 metų sukilimo pradžios net 60 metų Šešuolėlių filija nuolatinio kunigo neturėjo, mat caro valdžia uždraudė kunigui gyventi Šešuolėliuose. Bažnytėlė liko stovėti tuščia ir ilgainiui sutrešo, todėl buvo sugriauta.
1865 metų lapkričio 30 (18) d. Vilniuje nuo dėmėtosios šiltinės mirė Justino Jasinskio 33 metų sūnus Ignotas. Iš pradžių jis buvo palaidotas Vilniuje. Valdžiai leidus, po kelių mėnesių, 1866 metų kovo 9 (vasario 25) dieną jo palaikai buvo ekshumuoti ir pervežti į Šešuolėlius. Čia palaidoti kapinėse prie tuomet buvusios koplyčios. Vėliau ten buvo įrengtas Jasinskių giminės kapas, kuriame 1869 metais dar buvo palaidota Ignoto Jasinskio motina Adelė Olšanskaitė–Jasinskienė, kilusi iš garsios Olšanskių giminės. Justinas Jasinskis su ja susituokė apie 1810 metus.
Koplyčioje taip pat atgulė ir Ignoto Jasinskio žmona Marija Buinickaitė–Jasinskienė, mirusi 1896 metais.
Šešuolėlių gyventojai turėtų būti dėkingi Jasinskiams. Šešuolėlių dvaro savininkas Ignoto sūnus Vladislovas, išreikšdamas didelę meilę bei pagarbą savo mirusiems tėvams ir senelei, nutarė savo lėšomis ant jų kapo, koplyčios vietoje, pastatyti naują mūrinę bažnyčią. Ją pagal architekto Apolinaro Mikulskio projektą pastačius 1910 metais, ant Jasinskių kapo buvusios trys memorialinės lentos perkeltos prie vidinės bažnyčios sienos. Kairėje bažnyčios pusėje jos yra ir dabar.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
