Išgirdę mažiau žinomą gatvės Vilniuje pavadinimą, dažniausiai pasitiksliname: kur tai? Tokie atsakymai, kaip Antakalnyje, Šeškinėje ar Kirtimuose daugelį taškų padeda į savo vietas ir susiaurina mūsų paieškų žemėlapį. Mikrorajonų pavadinimai yra likę nuo tų laikų, kai čia buvo užmiesčio kaimeliai.
Savo mikrorajonus turi daugelis miestų, pavyzdžiui – kaimyninė Ukmergė: Dukstyna, Mirabalis, Smėliai, Pivonija ar kt. Vieni jų, pavyzdžiui – Dukstyna, kaip ir oficialiai naudojami miesto gyvenime, kiti yra tik istoriniai, kasdien neakcentuojami. Kažkada tose vietose buvo užmiestis, kai Ukmergė apsiribojo dabar jau apnykusiu senamiesčiu, o Smėliai net buvo rajono, kuriam priklausė nemaža dabartinių Gelvonų, Širvintų seniūnijų dalis, centras.
Širvintos tėra mažas miestelis, kur patikslinti rajono nereikia, o ir atvykusiam tai nesvarbu. Tačiau istoriniu požiūriu būtų gražu, jei taip būtų primintos jau išnykusios vietovės. Per šimtmetį išsiplėtęs miestas apžergęs kažkada palei Širvintas buvusius Širvintėlių, Staviškių, Kalnalaukio, Liepinės, Kazliškių, Amerikos kaimelius ar viensėdžius.
Deja, bet istoriškai ne visada yra tikslu, o kartais – ir neteisinga. Pavyzdžiui, Kalnalaukio gatvė, kuria tarsi priimta įvardyti dabartinį Kalnalaukio mikrorajoną kitapus upės, eina ir per nebeišlikusius Kaštanėlių (buvusi AB „Širvintų sėklos“), Uličninkų (Kalnalaukio gatvės kvartalas kitoje upės pusėje prieš senąsias Širvintų kapines) viensėdžius.
Likusi Širvintų dalis tarsi yra jau istorinis miestas, kurį apibūdinti kartais naudojami patikslinimai: „už bažnyčios“, „prie Izraelio“, „prie pradinės“ ir pan.
O tai neteisinga, nes Širvintos istoriškai buvo vietovė nuo bažnyčios iki tos Širvintų kaimo vietos, kurioje susikerta Draugystės ir Gluosnių gatvės. Pastaroji šiandien pratęsia kelią į Družus. Prieš kelerius metus pastatytas miesto riboženklis, galima sakyti, yra teisėtoje vietoje, nors galėjo būti patrauktas dar arčiau vadinamosios Družų sankryžos.
Bet štai klausimas: kaip vadinti mikrorajoną nuo bažnyčios iki Kabaldos?
Atsakymas – Širvintėliais.
„Valsčių“ serijos knygoje Širvintos galima rasti pasakojimą, kaip Carinės Rusijos valdžia pavedė Vilniaus gubernijos valdybai išsiaiškinti, kuo laikyti Širvintėlius – miesteliu ar kaimu.
Tik štai iš publikuoto pasakojimo peršama mintis, kad kalba eina apie dabartinį Širvintų kaimą:
„Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Širvintų miestelis turėjo du „priemiesčius“ – Kabaldos ir Širvintų (Širvintėlių) kaimus, išsidėsčiusius abiejuose miestelio galuose. Tų „priemiesčių“ gyventojai daugiausia vertėsi žemės darbais, juose negyveno prekybininkai žydai, todėl ten nebūta ir parduotuvių.
Nežinia kodėl prieš šimtą metų Rusijos valdančiajam senatui iškilo klausimas, kuo reikia laikyti Širvintėlius – miesteliu ar kaimiška gyvenviete. Dėl to Senatas savo 1891 m. gruodžio 23 d. (pagal naująjį kalendorių tai nutiko 1892 metų sausio 4-ąją, – Red. past.) įsakymu Nr. 15287 liepė Vilniaus gubernijos valdybai išnagrinėti šį klausimą,“ – pasakojama knygoje „Širvintos“.
Ir labai klystama. Yra pakankamai pagrindo manyti, kad knygos sudarytojai, publikuodami šią informaciją, klaidingai Širvintų kaimą susiejo su Širvintėliais.
Kaip rodo 1900 metų Carinės Rusijos žemėlapis, skirtas Širvintoms ir miestelio apylinkėms, prie bažnytkaimio iš tiesų buvo du „priemiesčiai“ – Kabalda ir Širvintėliai, tačiau pastaraisiais laikytas visai ne Širvintų kaimas, o dabartinis gyvenamasis Širvintų mikrorajonas apibus Vilniaus gatvės nuo bažnyčios ir senųjų kapinių iki Kabaldos. Tiems Širvintėliams buvo priskirti ir keli nuošalesni vienkiemiai. Jų vietoje yra pastatytas garažų „prie buvusio Miškų ūkio“ masyvas. O anuomet „tikrųjų“ Širvintėlių vietoje yra Širvintų miesto Savanorių, Ramybės, Paupio, Sodų, Slyvų, Vyšnių, Kriaušių gatvės.
Tuo tarpu dabartinio Širvintų kaimo vietoje dar XX a. pradžioje tebuvo kelias iš Širvintų į Akmenius. Nors abipus jo jau stovėjo reti namų „karoliai“, tačiau pati Širvintų kaimu dabar įvardijama vietovė į jokį priemiestį tuomet nebuvo panaši ir negalėjo kelti klausimo nei Rusijos valdančiajam senatui, nei Vilniaus gubernijos valdybai.
Kaip rašoma „Valsčių“ serijos leidinyje, Širvintėlių likimas buvo išspręstas taip. Gubernijos valdyba nustatė, kad buvusi grafo Ledakausko valdų dalis, nors ir vadinasi Širvintėliais, iš tikrųjų yra Širvintų miestelis. Ši gyvenvietė, 1859 m. spalio 26 dieną Valstybės turtų palatai mainant ją į žemes, priklausiusias grafui Ledakauskui, mainų aktuose buvo vadinama miesteliu, nors nei iš Valstybės turtų valdybos, nei iš gubernijos valdybos bylų nematyti, kas ir kada taip pavadino šią
gyvenvietę. Širvintėlių gyventojai gavo žemes iš Ledakausko ne valstiečių, atleistų nuo baudžiavos, nuostatų pagrindu, o šias žemes Ledakauskas jiems atidavė neterminuoton nuomon. Širvintėlių gyventojai yra susiję su Širvintų miestelio gyventojais ir sudaro vieną bendruomenę, mokėdami už namus nustatytą valstybinį mokestį. Širvintėlių gyventojai yra ne žemdirbiai, o prekybininkai ir amatininkai, tad Vilniaus gubernijos valdyba 1892 metų kovo 28 dieną (balandžio 9 d.) padarė išvadą, jog Širvintėliai yra miestelis.
Toje pat knygoje minima, kad Širvintėlių kaimas egzistavo dar 1525 metais, kai buvo dovanotas bažnyčiai. Kaip galima suprasti iš konteksto, tuomet jis priklausė Zofijos Mikalojienės-Mackevičienės valdomam Širvintų dvarui.
Gal pagaliau vertėtų atstatyti istorinę tiesą ir nemažai daliai Širvintų miesto suteikti Širvintėlių mikrorajono pavadinimą?
