Tarpukariu buvęs demarkacijos linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos perėjimo punktas Puoriuose. Apibus kelio, šalia šlagbaumo, kieliškių pasodinti Vilniaus ir Tautos vado ąžuoliukai (M. Reizenmano nuotrauka, 1937 metais paskelbta „Jaunojoje kartoje“, o 2016 metais - „Karde“).
Lietuvoje žinoma daug garsių medžių, kurių paunksmėje pasikeitė ištisos kartos. Be vieno seniausio ir storiausio Lietuvoje ir Europoje Stelmužės ąžuolo, būta ir daugiau. Tik 2011 metais nuvirto vienas seniausių Lietuvoje Gedimino ąžuolas, augęs Jurbarko rajone. Išliko legendos, kad po juo vykdamas į Veliuoną pietavo Didysis kunigaikštis Gediminas. Nors jaunesnis, bet ne mažiau legendomis apipintas Šaravų ąžuolas, augantis Kėdainių rajone. Pasakojama, kad prie jo 1863 metais prisiekdavo sukilėliai. Paskui Šaravų girioje įvykęs mūšis, kurio metu nemažai sukilėlių žuvę. Čia jie, pasak legendų, ir buvo palaidoti. Garsus Biržų rajone augantis Bielinio ąžuolas, po kuriuo garsus knygnešys Jurgis Bielinis buvo įsirengęs slėptuvę slaptai atgabentiems lietuviškiems leidiniams slėpti.
Legendomis apipinti Mingėlos (Plungės raj.), Tverečiaus (Ignalinos raj.) ąžuolai. Prieš ketvirtį amžiaus audros neatlaikė šalia senojo kelio į Lapeles (Čiobiškio s.) augęs 30 m aukščio Skruzdėlių ąžuolas, skaičiavęs daugiau kaip 500 metų. Nors jis neprilygo 207 ąžuolų alėjai, puošiančiai apie kilometro ilgio senojo Smalininkų – Šilutės kelio atkarpą, daugelį metų buvo šių vietų simboliu.
Apskritai Lietuvoje daugelį metų ąžuolai buvo sodinami ir konkrečioms datoms paminėti. Vienas iš tokių – Nemunėlio Radviliškio apylinkėse augantis Sandariškių ąžuolas, skirtas taikos sutarčiai su švedais. Jam daugiau nei 300 metų.
1921 metais Juozo Tumo-Vaižganto ir Stasio Šilingo iniciatyva įkurta Lietuvai pagražinti draugija ėmėsi iniciatyvos saugoti ir globoti gamtos, istorijos ir meno paminklus, o po dvejų metų perėmė medelių sodinimo programą Lietuvoje. 1926 metais buvo įsteigtas Lietuvai pagražinti draugijos ponių komitetas, kuris rūpinosi turiningomis iškylomis gamtoje.
Turbūt pati pirmoji draugijos surengta akcija buvo 1923 metų balandžio-gegužės mėnesiais Lietuvoje vykęs Laisvės medžių sodinimas. Ši akcija buvo skirta Lietuvos nepriklausomybės 5-mečiui paminėti. Tuomet daugelyje šalies vietų, tikėtina – ir dabartinėje Širvintų rajono teritorijoje, buvo pasodinti Laisvės medžiai, tradiciškai – ąžuoliukai, kurių ne vienas išliko iki šių dienų ir tebežaliuoja. Gaila tik, kad per ilgus okupacijos dešimtmečius iš tautos istorijos buvo ištrinta informacija apie Laisvės medžius, o ne vienas jų – nupjauti, nes „trukdė“ vėlesnėms statyboms.
Laisvės medžiai buvo ne vienintelė medelių sodinimo akcija. Laisvės medis, anot Lietuvai pagražinti draugijos programos, turėjo „išmokyti branginti Nepriklausomybę“. Draugijos iniciatyva 1924 metais buvo sodinami Vilniaus medžiai, kurie „rodė galingą ir garbingą Lietuvos praeitį“, vėliau – Aušros medžiai, kurie „mokė branginti ir vystyti Lietuvos ateitį“.
Vilniaus medžiai visoje Lietuvoje buvo sodinami Gedimino miesto 600 metų jubiliejui paminėti, mat Vilniaus įkūrimo data buvo laikoma 1323 metų spalio 2-oji.
1926 metų gegužės 23-24 dienomis per Sekmines buvo paskelbtos draugijos propagavimo dienos. Tomis dienomis šalyje buvo organizuotos paskaitos ir rengtos įvairios loterijos.
Kone kasmet buvo skelbiamos naujos progos, kuriomis sodinti medžiai, pavadinti įvairiais vardais. Štai 1928 metais buvo sodinami Nepriklausomybės medžiai, skirti Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui. 1930 metais buvo sodinami Vytauto Didžiojo medžiai, 1931 metais – Vienybės medžiai, 1933 metais – Jaunimo medžiai. Bene didžiausio atgarsio ir masiškumo sulaukė 1934 metais sodinami Tautos vado medžiai, kuriais siekta paminėti Antano Smetonos šešiasdešimtmetį.
Tautos vado medis Širvintose buvo sodinamas 1934 metų gegužės 1 dieną. Organizuotai dalyvaujant progimnazijos ir pradžios mokyklų mokiniams bei mokytojams, o renginį organizavus Jaunosios Lietuvos sąjungos vietos skyriui, buvo pasodintas ąžuoliukas. Į susirinkusius kreipėsi skyriaus pirmininkas Balys Vitkauskas.
Draugijos iniciatyva mūsų šalyje taip pat dar buvo sodinami Klaipėdos, Kęstučio ir kiti medžiai.
1935 metais Klaipėdos medis buvo pasodintas Širvintose. Kaip tais metais rašė jaunalietuvių laikraštis „Jaunoji karta“ (Nr. 21), gegužės 1 dieną Širvintose, „vietos jaunalietuvių iniciatyva, dalyvaujant skaitlingai visuomenei“, buvo pasodintas Klaipėdos ąžuolas. Ta proga įžanginę kalbą pasakė neseniai viso Širvintų rajono jaunalietuvių vadu patvirtintas teisėjas Balys Vitkauskas.
Gaila, kad abiem minėtais atvejais nebuvo nurodyta, kur konkrečiai šie medeliai buvo pasodinti. Tikėtina, kad tam buvo parinktos anuomet ypač lankomos Širvintų miestelio vietos, suprantama – viešos, ne privačios teritorijos. Abu kartus Širvintose medelių sodinimą inicijavo jaunalietuviai, o tai leidžia manyti, kad Lietuvai pagražinti draugijos skyriaus čia nebuvo. Kadangi iš to meto publikacijų apie Jaunosios Lietuvos veiklą susidaro įspūdis, kad vietos jaunalietuviai daugiausia veikė pradinės mokyklos pastate, iškyla versija, kad Tautos ir Klaipėdos medžiai galėjo būti pasodinti prie tuomečio Širvintų pradinės mokyklos pastato. Juo labiau kad čia buvo tuomet viena pagrindinių renginių vietų laikyta Nepriklausomybės aikštė. Širvintų pradinės mokyklos vietoje dabar stovi „Atžalyno“ progimnazija. Taip pat tam tinkamos vietos galėjo būti prie progimnazijos (dabar – Širvintų L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos) ar prie miestelio stadiono, kur Širvintose vykdavo viešos masinės šventės. Tuomet stadionas buvo dabartinėje Kalnalaukio gatvėje.
Lietuvai pagražinti draugija ir įvairios tautinės organizacijos propagavo ne tik proginių medelių sodinimą. Nemažai dėmesio buvo skiriama sodyboms, t. y. jose augantiems vaismedžiams, tuo siekta ne tik atnaujinti ir sustiprinti ūkius, bet tuo pačiu ir papuošti sodybų aplinką. Štai 1939 metų pavasarį į vaismedžių auginimą įsitraukę širvintiškiai džiaugėsi, kad jaunalietuviai „aktingai dalyvauja medelių sodinime ir savo sodybas bei pakeles gražiai apsodina vaisiniais medeliais“. Ypač gražiai ir pavyzdingai savo sodybą ir pakelę vaismedžiais apsodino Zanėnų skyriaus (dabar tai Molėtų rajone) jaunalietuvis K. Gižys. Deja, tuo pačiu apgailestauta, kad daugumą vaismedžių iš pakelės pavogė piktadariai. Išeina, kad vagys – ne šių laikų „išradimas“, kaip dabar mėgsta padūsauti žilagalviai.
„Jaunojoje kartoje“ išspausdinta žinutė baigiama tuo, kad „dauguma jaunalietuvių yra pasiryžę „šiais metais savo sodybas gražiai sutvarkyti ir būti pavyzdžiu kitiems“.
O gražiai buvo tvarkomos bei puošiamos ne tik sodybos ir gyvenvietės. Tuo pačiu įvairiais būdais buvo įamžinamos ir kitos progos. Vienas būdų – koplytstulpių, kryžių statymas. Kadangi Širvintų valsčiuje, Puoriuose, buvo vienas iš nedaugelio įvažiavimų į tuomet Lenkijos jėga bei klasta prisijungtą Vilniaus kraštą, „pademarklinija“ tapo viena iš tokių akcijų vieta. Čia taip pat buvo sodinami proginiai medeliai, statomi koplytstulpiai. Štai prie Puoriuose tuomet įrengto pasienio policijos šlagbaumo, abipus kelio į Vilnių, buvo pasodinti Vilniaus ir Tautos vado ąžuoliukai. Deja, medeliai neatlaikė istorijos vėtrų, o gal – tuomet siauro keliuko platinimo darbų.
Ypač daug prie patriotinių akcentų įrengimo prisidėjo mokytojo Jurgio Čekuolio (žurnalisto, rašytojo Algimanto Čekuolio tėvo) ir jo žmonos tuomet vadovaujamas Jaunosios Lietuvos Kielių skyrius. Jo nariai 1937-aisiais pastatė Vilniaus kryžių ir jį iškilmingai pašventino spalio 9-osios vakare. Ta diena tarpukariu laikyta Vilniaus diena, mat 1920 metų spalio 9-ąją lenkų generolas Liucijanas Želigovskis, pažeisdamas prieš dvi dienas pasirašytą Suvalkų sutartį, klasta užgrobė Vilnių.
Kaip rašyta tų metų „Jaunojoje kartoje“ (Nr. 43), į iškilmes susirinko apie 2000 žmonių (!) minia, kurioje buvo pradžios mokyklos ir progimnazijos mokiniai ir organizacijos. Tuomet nereikėjo jokių autobusų ar kito transporto. Vietos šaulių būrio orkestro vedama, vakare minia su deglais iš Širvintų atžygiavo į Kielius, prie čia pastatyto Vilniaus kryžiaus.
„Čia, aplinku liepsnojant laužams, aukštai iškilęs įspūdingas, su trijų liepsnų ženklu, gražiai iliuminuotas stovi Vilniaus kryžius, kuris tartum žvelgia į taip netoli nuo čia esančius, už anapus administracijos linijos, pavergtuosius brolius ir su jais kartu liūdi jų sunkioje verguvės valandoje.
Rajono kultūros vadovas, Kielių skyr. vad. narys Čekuolis pasakė kalbą ir perskaitė aktą.
Po to vietos klebonas kun. Juraitis apibūdino šio kryžiaus reikšmę ir jį pašventino. Po šventinimo iškilmių visi šventės dalyviai su deglais žygiavo prie administracijos linijos ir čia prie liepsnojančio laužo buvo kalbos, eilės, dainos ir minėjimas baigtas visiems sugiedojus tautos himną. Po to visi vyko į Kielių skyriaus surengtą vakarą „Nebaigtas žygis“.
Kielių skyriaus pastangomis pastatytas Vilniaus kryžius tikrai bus simbolinis šioje apylinkėje, prie kurio kiekvieną spalio 9-ąją jaunesnioji karta semsis dvasinių stiprybių kovoje dėl Lietuvos laisvės. Nors skyriaus apylinkė ištautėjusi, sunkios veikimo sąlygos, bet energingos skyr. vadės mok. Čekuolienės dėka, skyr. sugebėjo savo nenuilstamu darbu ir rūpesčiu pastatyti tokį puikų čia pafrontėje paminklą – Vilniaus kryžių.
Garbė Kielių skyriaus vadovybei ir jaunalietuviams!“ – apie renginį rašyta jaunalietuvių laikraštyje. Kitame numeryje buvo paskelbta ir to kryžiaus nuotrauka. Galimai rengiant laikraščio numerį spaudai įvyko klaida, nes nuotraukoje matomas visai ne kryžius, o … koplytstulpis. Tokias mintis sustiprina po kelerių metų tame pat laikraštyje išspausdinta nuotrauka, kurioje, galimas dalykas, buvo pavaizduotas tikrasis kieliškių pastatytas Vilniaus kryžius.
Kaip skelbta „Jaunojoje kartoje“ (1937, N. 44), Jaunosios Lietuvos sąjungos Širvintų rajono Kielių skyriaus pastatytas „Vilniaus kryžius“ (akivaizdu, tai - koplytstulpis) ir po kelerių metų tame pat laikraštyje išspausdinta prie buvusios administracijos linijos stovinčio kryžiaus nuotrauka.
Okupacija nepagailėjo ir šių dailės paminklų. Vienintelė autentiška atmintis išliko tik retose to meto nuotraukose, bet ir tai, kaip matome, palieka nemažai klaustukų.
Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje atgaivinta proginių ąžuolo sodinimo idėja, o kai kurie sovietmečiu sunaikinti ąžuolai buvo atsodinti. Nemažai širvintiškių tuomet vyko į Maišiagalą, kur palei magistralę buvo sodinamas ąžuolynas. Gaila tik, kad šiandien pie šį ąžuolyną rasti kokios nors informacijos labai sunku. Gal todėl, kad jo idėją užtemdė labiau išgarsinti projektai – 500 ąžuolų Pabaisko mūšiui paminėti netoli Ukmergės, 125 ąžuolų alėja Pasandravyje, Maironio gimimo sukakčiai paminėti, 200 ąžuolų Lenkimuose, skirtų Simonui Daukantui, 1990 metais Cinkiškyje pradėtas sodinti Žalgirio mūšio memorialinis parkas ar Signatarų ir Seimo narių ąžuolynas prie Dūkštų…
Senasis Skruzdėlių ąžuolas (nuotr. iš iniciatorių facebook paskyros).
Pabaigai dar kartą norėtųsi prisiminti Skruzdėlių ąžuolą. Visai neseniai, vasario 3 dieną Vyriausybėje ir Seime vykusiame trečiajame Nacionaliniame Darom Forume dalyvavo ir Lapelių bendruomenės pirmininkė Daiva Drazdauskienė. Ji pristatė Lapelių bendruomenės projektą „Skruzdėlių kaimo atminimas – ąžuolo atgimimas“, kurio tikslas – įamžinti senojo gamtos paminklo bei išnykusio Skruzdėlių kaimo atminimą. Daugiau nei po 20 metų nuo ąžuolo griūties vietiniai gyventojai pastebėjo, kad jo vietoje, išpuvusiame kelme, auga jaunas ąžuoliukas. Taip kilo mintis šį medelį įprasminti ir sudaryti sąlygas gyvuoti ateinančius 500 metų. Idėjos sumanytojai nutarė sutvarkyti teritoriją aplink jaunąjį ąžuoliuką, sukurti gražią rekreacinę vietą prie įvažiavimo į Lapelių kaimą. Planuojama aptverti ąžuoliuką tvorele, taip apsaugoti jį nuo piktavalių ir aplinkos poveikio, šalia pastatyti koplytstulpį, kurį pagamintų vietinis medžio drožybos meistras.
Parengė Gintaras Bielskis
Puikus straipsnis.