Vincas Kisielius (mignalina.lt)
Teigiama, kad po 1918 metų gruodžio 29 dienos Lietuvos vyriausybės kreipimosi į šalies gyventojus ginti šalį nuo užpuolikų tarp 10 tūkst. atsiliepusių savanorių buvo daugiau kaip 500 žydų, o per pirmuosius 5 valstybės gyvavimo metus Lietuvos kariuomenėje iš viso jų būta daugiau nei 3 tūkstančiai. Jie kovėsi su bolševikais, bermontininkais, želigovskininkais, dalyvavo Klaipėdos sukilime. Kai kuriais duomenimis, mūšiuose dėl šalies nepriklausomybės ir jos ateities žuvo apie 70 žydų tautybės savanorių, keli šimtai buvo sužeisti, o 20 žydų buvo apdovanoti aukščiausiu apdovanojimu – Vyčio (Vyties) kryžiumi, o vienas jų – batsiuvys Volfas Kaganas – net dukart.
Mūsų rajono gyventojams gerai žinoma širvintiškė Liba Mednikienė, kuri buvo apdovanota Vyčio kryžiumi ir Nepriklausomybės medaliu. Ji karo su lenkais metu pas savo tautiečius žydus rinko žvalgybinę medžiagą, siuntė lietuviams lenkų štabo dokumentus, savo namuose laikė lietuvių šovinių ir granatų atsargas.
Tačiau per holokaustą žuvusi Liba Mednikienė buvo ne vienintelė žydė, pasižymėjusi Širvintų apylinkėse ir pelniusi tokį aukštą apdovanojimą. Širvintiškiams derėtų prisiminti ir mūšiuose su lenkais išgarsėjusį Calelį Kurcerą.
Anykščių rajone, Debeikiuose, 1901 metais gimęs Calelis Kurceras dar žinomas kaip Kurca Calka, Kurcevas, Kurzeris. Jo tėvai – Judelis Leibas Kurceras ir Dinė Kurcer – buvo prekybininkai. Kaip nurodo internete skelbiama garsių anykštėnų duomenų bazė, Calelis 1919 metų birželio 2 dieną įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, o birželio 11 dieną pradėjo tarnybą 8-ajame pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vaidoto pulke. 1919 metais jis dalyvavo kautynėse su bolševikais, 1920 metais – su lenkais.
Calelis Kurceras pasižymėjo 1920 metų lapkričio 21 dieną prie Antrųjų Šešuolėlių dvaro. To mūšio su lenkais metu 1-osios kuopos eilinis Calelis Kurceras su kovos bendražygiais Stasiu Zasu ir Vincentu Kisieliumi pirmieji puolė į ataką, dukart perbrido per Širvintos upę, narsiai puolė kulkosvaidžiu šaudančius lenkus ir iš priešų ginklą atėmė. Netekę sunkiojo ginklo, tame ruožė lenkai puolė į paniką, o drąsus karių poelgis pakėlė kovinę lietuvių dvasią.
1921 metų sausį už šį žygdarbį lenkų fronte Calelis Kurceras buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi.
Toks pat apdovanojimas buvo įteiktas ir Vincentui (Vincui) Kisieliui. Pasibaigus kariniam konfliktui su lenkais, Vincentas nuo 1922 metų balandžio 25-osios tarnavo Širvintose suburtame lietuvių partizanų būryje, kuriam tuo metu vadovavo Širvintų milicijos viršininkas ir komendantas leitenantas Domas Kavaliauskas. Apie savo pavaldinį šis atsiliepė kaip apie „sąžiningai ir ištikimai pildantį savo pareigas ir laikantį paslaptis, mūšiuose narsų ir sumanų, pavyzdžiu kitiems esantį milicijantą“.
1922 metų birželio 13 dieną lenkų partizanų vadui Sartonui-Virbaliui su sėbrais užpuolus Širvintas, Vincentas Kisielius buvo apsuptas milicijos būstinėje. Čia jis atsišaudė ir telefonu vadovybę informavo apie situaciją. Lenkams visai priartėjus, milicininkas paslėpė telefono aparatą ir kitus daiktus, o pats pasislėpė kapinėse. Iš ten jis apšaudė priešus, vieną lenkų partizaną sužeidė, taip pat išgelbėjo lietuvį milicininką, kurį lenkai buvo paėmę į nelaisvę. Leitenantas Domas Kavaliauskas pristatinėjo Vincentą Kisielių dar vienam apdovanojimui, tačiau tam nepritarta. Matyt, dėl to, kad Širvintose lietuvių milicija veikė slaptai, jos veikla buvo neįteisinta.
Po metų Vincentas Kisielius išvyko į Žaslius, kur dar metus dirbo policijoje.
Trečiasis mūšio prie Antrųjų Šešuolėlių dalyvis, anykštėnas Stasys Zasas, 1921 metų sausį buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi. Demobilizuotas jis grįžo į gimtuosius Sargūnus, o 1923 metų pradžioje kaip šaulys-savanoris dalyvavo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacijoje. 1926 metais registruojant Vyties Kryžiaus ordino kavalierius, Stasys Zasas gyveno Sargūnuose. 1928 metais jis buvo apdovanotas Nepriklausomybės medaliu, 1930 metų spalio 31 dieną jam buvo pripažintas kūrėjo-savanorio statusas, apdovanotas Savanorio medaliu. Kaip savanoris gavęs 8,5 ha žemės, Stasys Zasas įsikūrė Papilėnų viensėdyje ir ten ūkininkavo.
Na o Calelis Kurceras pasirinko kitą kelią. Vienais duomenimis – 1921 metų lapkričio 1-ąją, kitais – 1922 metų balandžio 13-ąją Calelis Kurceras baigė karinę tarnybą būdamas eiliniu. Grįžęs į Debeikius, Calelis save vadino savamoksliu žemdirbiu, neturėjusiu jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto. Jis negavo žemės ir kaip savanoris. Vedė Chaną Rimeraitę, susilaukė sūnaus Michaleso. Apie 1926 metus Vyties kryžiaus kavalierius su šeima persikėlė į Kauną. 1927 metų lapkričio 1 dieną įstojo į Savanorių sąjungą, jam buvo pripažintas kūrėjo-savanorio statusas, o 1929 metais įteiktas Savanorio medalis.
Žinoma, kad 1933 metais Calelis Kurceras dirbo Kauno akcinėje bendrovėje „Maistas“ darbininku, turėjo mieste 15 arų sklypą.
Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui ir Lietuvą užėmus vokiečiams, Calelis Kurceras tarnavo Kaune, Vilijampolėje įkurtame žydų gete policininku. Į žydų policiją buvo imami tarnavę kariuomenėje, sportavę ar politinėje veikloje dalyvavę vyrai. 1944 metų kovo 27 dieną naikinant getą dauguma iš 218 žydų policininkų buvo nukankinti, sušaudyti IX forte arba išvežti į Osvencimo koncentracijos stovyklą. Galimas dalykas, tarp išvežtųjų į Osvencimą pateko ir Calelis Kurceras, mat išlikusiųjų per holokaustą duomenų bazėje yra skurdus įrašas, kad asmuo tokiais duomenimis 1946 metais buvo užregistruotas Miunchene, Bavarijoje.
Parengė Gintaras Bielskis
