Milicija: vaizdžiai tariant, per mėnesį buvo dirbama už 5 litus

Širvintų milicija sulaukė pastiprinimo - 1922-1923 metais neutraliojoje zonoje veikę partizanai.
1922-1923 metų Širvintų partizanai, atsiųsti į pagalbą neutraliosios zonos milicininkams.

Praėjusį savaitgalį paminėtos 101-osios Lietuvos kariuomenės įkūrimo metinės. Minėsiantys Širvintose, tikėtina, pirmiausia prisiminė 1920 metų rudens mūšius, kai prie Širvintų, Musninkų, Giedraičių buvo galutinai apginta Lietuvos nepriklausomybė. Nugalėti bolševikai, paskui – bermontininkai, pabaigai – sustabdyti lenkai. Norisi tikėtis, kad ta proga nebus pamiršti tie Lietuvos gynėjai, liaudies milicija, kuri Širvintose dar dvejus su puse metų gynė Lietuvą nuo sustabdyto, bet neišvyto priešo išpuolių. Vis dėlto didžiausias jų nuopelnas tas, kad Širvintos atiteko Lietuvai, o siena tarp dviejų valstybių nusistovėjo ties Nerimi, o ne Šventąja, kaip buvo modeliuojama Varšuvoje.

Vadinamieji liaudies milicininkai buvo pirmas Lietuvos atsakas į Lenkijos veiksmus neutraliojoje zonoje, kuri pamažu turėjo virsti Lenkijos teritorija.

Milicija veikė neutraliojoje zonoje

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi neutraliosios zonos liaudies milicijos vyriausiojo štabo dokumentai, kuriuos tyrinėjo istorikas Gintautas Ereminas. Tų tyrinėjimų rezultatus jis paskelbė straipsnyje „Lietuvos liaudies milicijos veikla neutraliojoje zonoje (1920-1923 m.)“.

Kadangi neutralioji zona visų pirma reiškė ilgą „niekieno žemės“ ruožą, mus pirmiausia domina tai, kas beveik prieš šimtmetį vyko dabartinio rajono teritorijoje.

Po to, kai 1920 m. lapkričio 29 d. tarp Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių įgaliotinių buvo pasirašytas paliaubų protokolas, Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija abiem pusėms nustatė bendrą neutralią 6 km pločio zoną. Ji Suvalkijoje praplatėjo iki 12 km. Iš Lietuvos pusės nustatyta neutraliosios zonos riba dabartinėje Širvintų rajono teritorijoje nuo Neries siekė Vileikiškius, Vičiūnus, Daubariškius, Užušilius, Rimučius, Šniponis, Akmenius, Antanavą, Kiemelius, Pajuodžius. Iš lenkų pusės neutralios zonos riba buvo Neries dešinysis krantas nuo Padvarių, siekė Plikiškes, Jauniūnus, Miegučius.

Širvintos, „kaip viena iš stambiausių ir žymiausių vietovių, pasiliko neutralioje zonoje“.

Neutralioji zona tapo netvarkos ir nusikaltimų lizdu

Įsteigus neutralią zoną, kurioje nebuvo jokios valdžios, netruko išbujoti banditizmas, kontrabanda, savivalė ir paleistuvystė. Kaip buvo argumentuojama tuometei Lietuvos valdžiai dėl būtinybės čia steigti miliciją, „žmonės atprato nuo pilietinių pareigų, ir kai kurie iš tokių net svajoja apie tai, kad amžinai pasiliktų neutrali zona. Susikūrus tokioms aplinkybėms ramių piliečių gyvenimas tapo visai negalimu: jie neturi įstaigos, kur galėtų kreiptis su skundais, kur galėtų ieškoti patarimų ir pagalbos. Tai visa ir verčia pasirūpinti tuo, kad išgelbėjus mums palankius piliečius nuo įvairių pavojų ir demoralizacijos. Pirmiausia galėtų suteikti reikalingą pagalbą sudaryta iš ištikimų ir sąžiningų žmonių milicija.“

Neutraliojoje zonoje lietuvių įkurta „liaudies milicija“ ir jos saugoma teritorija buvo suskirstyta į tris rajonus: Valkininkų (pirmąjį), Širvintų (antrąjį) ir Giedraičių (trečiąjį). Kaip rašo G. Ereminas, kiekvienam jų vadovavo atskiras komendantas. Širvintų miestelis turėjo savą administraciją bei, sprendžiant iš archyvinių dokumentų, dar ir jai pavaldų milicijos viršininką. Visai neutraliosios zonos liaudies milicijai vadovavo vyriausiasis komendantas ir jo štabas. Savo ruožtu neutraliosios zonos liaudies milicijos vyriausiasis štabas buvo pavaldus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamentui. Jis bendradarbiavo su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Žvalgybos skyriumi bei su Lietuvos šaulių sąjunga.

Projektas: Širvintose – 30 žmonių milicija

Buvo pasiūlyta įsteigti tokias „liaudies milicininkų“ pajėgas: Giedraičiuose -15 žmonių, Širvintose – 30 žmonių, Vievyje – 15 žmonių, Leipūnuose – 15 žmonių, Varėnoje – 15 žmonių.

Palaikyti ryšiui numatyta 10 raitelių su žirgais. Kiekvienam minėtam punkte – raštinė. Visi etatai prilyginami esantiems valstybės viduje, steigiama institucija priklausoma tiesioginiai VRM. Visame neutralios zonos plote Giedraičiai-Varėna sudaromos nuovados, kurioms vadovauja viršininkas ir keturi padėjėjai. Nuovados numatomos Giedraičiuose, Širvintose, Padvariuose ir Jakėnuose.

Kiekvienai iš keturių nuovadų išduoti antspaudai, tokie pat, kaip buvo jau įsteigti lenkų. Raštinei įsteigti skiriama 5000 auksinų – pereinamųjų Lietuvos Respublikos laikinųjų popierinių pinigų, kursavusių 1919–1922 metais. Nuo 1922 metų spalio 2 dienos auksiną pakeitė litas. Auksinai 3 mėnesius į litus buvo keičiami mažėjančiu santykiu: iš pradžių 175, o 1922 metų pabaigoje – 850 auksinų už 1 litą.

„Geistina“, kad milicija veiktų prisidengusi partizanų vardu

Steigiant neutraliosios zonos miliciją buvo akcentuota, kad „geistina veikti čionai prisidengus vardu grupės, aktyviai veikti vardu partizanų. Geistina, kad visi nuovadų viršininkai išgautų parašą, kad jie rinkti“. Rinkti“, kaip galima surasti – išrinkti vietos žmonių.

Vėliau karo vadovybė, neapsikentę nuo lenkų puldinėjimų prieš mūsiškių linijas prie Širvintų, nutarė ten pasiųsti 25 civilių drabužiais aprengtų savanorių karių grupę. Ji po kiek laiko buvo padidinta iki 200. Tai jau buvo tikrieji partizanai, turėję paremti milicininkus, prieš kuriuos lenkai dažnai siųsdavo irgi perrengtų kariškių remiamus savo milicininkus.

Prie algų, kurios buvo nustatytos tokios pat, kaip buvo mokamos šalies gilumoje, neutraliojoje zonoje buvo dar mokamas 25 proc. priedas. Nuovados viršininkui nustatyta 1400, nuovados viršininko padėjėjui – 1000, milicininkui – atrodo, 900 auksinų alga. Taip pat buvo mokami 30 auksinų dienpinigiai, o važinėjant tarnybos reikalais, dar buvo kompensuojamos kelionės išlaidos.

Jei lygintume auksino ir lito santykį, atrodytų, kad milicininkai gavo labai menką atlygį. Ir tai būtų tiesa. Pavyzdžiui, kai 1922 metų birželio 17-ąją lenkai apiplėšė Giedraičius ir apylinkę, buvo suskaičiuotas bendras gyventojų patirtas 4 mln. 267 tūkst. auksinų nuostolis. Vien Dovydas Gurvičius patyrė 2 mln. auksinų nuostolį. Ką prieš tokią sumą reiškė 900 auksinų milicininko alga?

Archyvai liudija buvus beveik pusšimtį milicininkų

Kiek milicininkų buvo neutraliosios zonos Širvintų, arba antrajame rajone vos jį įsteigus, tiksliai nežinoma, rašo Gintautas Ereminas. Kiek vėliau, 1922 metų spalį, jame tarnavo 51 milicininkas. Pačiame Širvintų miestelyje tų metų liepą buvo 46 milicininkai (viršininkas, padėjėjas, kriminalistas, raštininkas ir 42 eiliniai). Širvintų miestelio milicija buvo pavaldi civilinei administracijai, jos funkcijos – griežtai apibrėžtos.

Kaip cituoja istorikas, archyve esantys dokumentai liudija, jog 1922 metų spalio 28 d. Širvintų valsčiaus valdybos posėdyje buvo atliktos tam tikros korekcijos, mėginant atskirti vietos civilinę ir karinę valdžią. Tai rodo, kad iki tol vienintelė valdžia buvusi karinė. Tame posėdyje dalyvavo Širvintų valsčiaus viršaitis Povilas Žukauskas, nariai Stasys Jocys, Jonas Gasiūnas ir Icakas Pacas. Posėdyje trimis balsais prieš vieną nutarta papildyti valsčiaus valdybą dviem nariais: vieną nuo žydų ir kitą – nuo krikščionių. Naujiems dviem nariams duot po sprendžiamąjį balsą.

Kadangi milicijos viršininkas vykdė operatyvines ir administracines užduotis, valsčiaus Valdyba nutarė nustatyti tokius santykius su juo: „Valdyba nesikiša į operatyvius milicijos viršininko parėdymus. Jeigu koks Valdybos nutarimas ar žygis sudaro operatyvinio pobūdžio pavojų miesteliui ar apylinkei, milicijos viršininkas turi teisę jo įvykinimą sustabdyti ir atmainyti.“ Tačiau, Valdybos sprendimu, ir milicijos viršininkas nesikiša į visus Valdybos darbus, „neturinčius operatyvinio pobūdžio“.

Įsteigė „troikos“ teismą

Įdomu tai, kaip vietos valdžia išsprendė teisėtvarkos reikalus. Buvo nutarta, kad milicijos viršininkas sudaro Širvintose nuovadą su Kriminaliniu skyriumi. Surinkęs bylas, išskyrus politinio pobūdžio, jas perduoda Valdybai.

Širvintų valsčiaus valdyba sudarė iš trijų ištikimų asmenų teismą, kuriam buvo nutarta perduoti svarstyti visas bylas, išskyrus „mažas“, kurias nutarta perduoti milicijos viršininkui „administratyviniam nubaudimui“. Milicijos viršininkas turėjęs teisę „administratyviniu būdu bausti visus, be skirtumo, piliečius už nepalaikymą bendros tvarkos ir priešinimąsi iki 25 litų (jau keturias savaites funkcionavo nauja valiuta, o ši suma atitiko 5000 auksinų, t. y. milicininko pusės metų algą), 7 dienų paprastu areštu arba pavartoti abi baudas kartu.

Maistui – puskilogramis bulvių per dieną

„Apie uždėtas pabaudas Milicijos Viršininkas daro nutarimą, laike trijų dienų nubaustas turi pradėti atlikti uždėtą bausmę arba įnešti Valdybon skirtą piniginę pabaudą ir kvitą pristatyti Milicijos Viršininkui. Skundai apie neteisingai uždėtas Milicijos Viršininko pabaudas paduodami per tą patį Milicijos Viršininką Valdybos pirmininkui. Valdybos pirmininkas turi skundą išrišti laike trijų dienų. Valdybos pirmininkas turi teisę pabaudą sumažinti iki 50 centų (čia greičiausiai klaida, turėtų būti – procentų) ar vienos paros arešto. Jeigu Valdybos pirmininkas ras reikalingu baudą visai panaikinti, tai bylą įneša svarstyti visos Valdybos posėdin.

Milicijos Viršininkas leidžia privalomus įsakymus ginklų klausimu. Milicijos Komendantas turi teisę apriboti laiką judėjimo, bet ne daugiau kaip nuo 19 val. iki 6 val. įvairūs leidimai išvažiuoti iš Širvintų į tą ar kitą pusę išduodami Valdybos – registruojami pas Milicijos Viršininką. Jeigu Milicijos Viršininkas ras negalimu kokiems nors asmenims išduoti tokį leidimą, tai leidimas atimamas ir pristatomas Valdybon su pažymėjimu atėmimo priežasties,“ – rašoma nutarime ir nurodoma, kad kiekvienam milicininkui per dieną skiriamas vienas svaras (apie 0,5 kg) bulvių, butas, vieną kartą per savaitę – pirtis, taip pat malkos, šviesa.

Sumanyta svarstyti atskirai dėl kriminalinių nusikaltėlių, pabėgusių iš Lietuvos ar Lenkijos į Širvintas, išdavimo „vienai iš tų valstybių“ (tai tarsi rodė, kad tuo metu Širvintos save laikė kaip atskirą suverenią teritoriją). Siūlyta atvykusiems į Širvintas leisti čia apsigyventi tik su valsčiaus Valdybos leidimu.

Pasiuntė milicininką, kad šis nužudytų garsųjį Sartoną Virbalį

Kadangi neutraliojoje zonoje veikė ir lenkų organizuota milicija, buvo kuriami „skrajojantys“ būriai, kuriems keltas tikslas „rinkti informaciją apie lenkų partizanų ir reguliariosios kariuomenės judėjimą ir, esant galimybei, gadinti jų komunikacijas bei tyliai naikinti lenkų partizanus ir reguliariosios kariuomenės kariškius“. Tokias užduotis vykdė ne vien nedideli 6 žmonių būriai, bet ir pavieniai neutraliosios zonos lietuvių liaudies milicininkai. Gintautas Ereminaas cituoja Širvintų rajono komendanto 1922 m. lapkričio 30 d. raštą, kuriame vyriausiasis komendantas informuojamas, kad buvo nutartą milicininką Grigą Kazį, tarnavusį slapyvardžiu „Kazys Buivydas“ ir apkaltintą dėl produktų iš 3 pėst. divizijos sandėlio išeikvojimo, neribotam laikui pasiųsti į Avižonis. Ko gero, tariamai prasikaltusiam milicininkui (matyt, tai buvo tik legenda, kodėl jis atsidūrė lenkų pusėje) duota užduotis: surinkti žinias apie Sartono Virbalio partizanus arba užmušti Virbalį ir grįžti įvykdžius užduotį.

Parengė Gintaras Bielskis
Petro Kaminsko reprodukcija iš 1930 metų leidinio „Vilniaus golgota“

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (1 įvert.)
scroll to top