Medinis Liukonių tiltas atgaivino prisiminimus

Praėjusią savaitę „Širvintų krašte“ išspausdinę ką tik pastatyto medinio 60 m ilgio Liukonių tilto nuotrauką, kuri 1937-aisiais buvo paskelbta 9-ajame mėnraščio „Savivaldybė“ numeryje, sulaukėme skaitytojos Danutės Jatkauskienės skambučio. Širvintiškė sakė turinti nuotrauką, kurioje nufotografuoti Liukonių septynmetės mokyklos septintokai prie šio tilto. Tai vienintelė mokyklinių metų nuotrauka, kuri Danutei išliko iš tų laikų.

  • Man mokantis mokykloje, dar retas dalykas buvo fotografija, ypač kaime, – mena tuo metu Pasodninkų kaime gyvenusi Danutė. – Nesu tikra, kas fotografavo: ar iš kitur pakviestas fotografas, ar mokytojas Bruzgulis. Greičiausiai jis, nes, pamenu, nešiodavosi fotoaparatą.

Danutė nežino, kodėl tada buvo nutarta nusifotografuoti prie Liukonių tilto. Nėra tikra ir dėl to, iš kurios pusės jie fotografavosi. Galimas dalykas, nuotraukos gilumoje matomos kalvos yra Pusilgiškiai. Bet gal tai ir Liukonys, jei buvo fotografuota iš kitos pusės. Ko gero, mokytoja Vlada Adomonytė, kuri juos auklėjo nuo 5 klasės, suprato, kad anksčiau ar vėliau medinis Liukonių tiltas taps istorija. Atėjęs iš tų laikų, kai Lietuva buvo dar nepriklausoma.

Ši klasė tapo pirmąja, kurią pradėjo auklėti Liukonyse pradėjusi dirbti Vlada Adomonytė. Anykštėnė, jauniausia 10 vaikų šeimoje. Jos vienas brolių, penkeriais metais vyresnis Petras, pasirinks kunigo kelią ir vėliau taps Utenos dekanu. Tapusi mokytoja, Vlada Adomonytė mokyklai atidavė net 47 metus. Lietuvių kalbos ir literatūros mokė Liukonių aštuonmetėje, paskui Širvintų 2-oje vidurinėje mokykloje, 1990 metais viena pirmųjų Širvintų rajone ėmė dėstyti tikybą, rašė į katalikišką spaudą ir ją propagavo.

O gal mokytojai tiesiog patiko gražus kraštovaizdis. Mokytoja išsivedė pasivaikščioti mokyklą baigiančius mokinius ir visi kartu įsiamžino. Bet kuriuo atveju tokio ilgio medinis tiltas buvo įspūdingas statinys, per kurį Pasodninkų vaikams tekdavo kasdien įveikti kelią mokyklos link. Trumpindami kelią, jie leisdavosi upės šlaite tėvų iškastais laiptais, paskui eidavo paupiu iki tilto.

Nuotraukoje Danutė suskaičiavo kelis bendraklasius, tuo metu į Liukonių mokyklą eidavusius iš Pasodninkų. Tarp jų ir daugelio širvintiškių pažinotą Meilę Račinskienę, ilgus metus išdirbusią tuometinėje milicijoje, paskui pataisos inspekcijoje. Jai stebint, augo mažieji rajono neklaužados, taisėsi nuteistieji, anksčiau laiko paleistieji iš įkalinimo įstaigų. Teko girdėti ne vieną istoriją, kaip geros širdies Meilė asmeniniu rubliu ar litu sušelpdavo aklavietėje atsidūrusį savo globotinį.

Iš Pasodninkų Danutė net septynis metus per medinį Liukonių tiltą eidavo į mokyklą ir iš jos. Iki šiol įstrigęs medžiais apaugęs kelias, stati įkalnė, prieš tiltą sukantis dešinėn keliukas malūno link.

  • Kai baigiau Liukonių mokyklą, dar metus mokiausi Gelvonų vidurinėje. Tačiau susirgo mano įmotė, mokslus teko pamiršti – pas vietos siuvėją mokiausi amato, kad galėčiau uždirbti duoną. Jau paskui, kai ištekėjau ir palikau Pasodninkus, dar ne kartą teko keliauti į tuos kraštus, taip pat ir važiuoti per medinį tiltą.

Be dabar jau amžiną jai atilsį Meilės Račinskienės, Danutė nuotraukoje suranda Vlados Bagdonavičiūtės iš Juknonių, Danilevičiaus iš Labūnavos, Rusonio, Elytės Kielaitės, Jono Patrašiūno veidus. Apgailestauja, kad kai kurių vardai jau išsitrynę iš atminties, apie kai kuriuos nieko nebežino…

Gintaras Bielskis

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite rugsėjo 16 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
1 (1 įvert.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

scroll to top