Kazys Taruška, Petro sūnus, gimė 1899 metų liepos 28 dieną Panevėžio apskrities Velžio valsčiaus Stetiškių kaime. Dabar tai Panevėžio miesto pakraštys. Dar prieš keliolika metų paskutiniai giminės palikuonys čia pasodino „Taruškų girią“, o prieš kelerius metus Taruškų sodyba Stetiškėse nustojo egzistavusi. Laikas padarė savo.
Tėvai – ūkininkai Petras Taruška ir Ona Ilginytė (1859-1933). Tėvas anksti mirė. Vos teturėdamas 7 metų amžiaus, pradėjo mokytis, lankyti pradinę mokyklą. Baigęs ją, 1911 metais įstojo į Panevėžio realinę mokyklą, kur prasimokė iki Pirmojo pasaulinio karo. Baigė šešias Panevėžio gimnazijos klases.
Vokiečiams iš Panevėžio pasitraukus, rusų Raudonajai armijai artinantis, Kazys, matydamas Lietuvai pavojų, 1919 metų sausio 6 dieną, palikdamas gimnazijos suolą, stojo savanoriu „Panevėžio būrin“ (tuo metu dar kurtą Panevėžio batalioną, virtusį 4-uoju pėstininkų Mindaugo pulku). Čia jis taip pat išsiskyrė iš savo draugų tarpo, pasižymėdamas drąsa ir sumanumu. Pirmieji mūšiai su bolševikais vyko ties Kėdainiais ir Šėta. Su juo drauge kovojo ir vyresnysis brolis Ignas (1888-1973), taip pat pagerbtas vienu pirmųjų Kryžių „Už Tėvynę“ – Vyties Kryžiumi Nr. 6.
1919 metų kovo 25 dieną įstojo į Karo mokyklą ir liepos 6 dieną baigė jos pirmąją laidą, gaudamas leitenanto laipsnį. Pabaigęs Karo mokyklą, liepos 22 dieną sugrįžo atgal į savo dalinį 4-ajame pėstininkų Mindaugo pulke. Iš pradžių buvo paskirtas jaunesniuoju karininku į kulkosvaidžių komandą.
Kazys Taruška dalyvavo kovose su bolševikais nuo 1919 metų sausio 8 iki kovo 5 dienos ties Kėdainiais ir Šėta. Nuo 1919 metų liepos 22 iki spalio 7 dienos – ties Daugpiliu. Su bermontininkais kariauta nuo 1919 metų spalio 16 iki 1920 metų sausio 2 dienos. Su lenkais dalyvauta mūšiuose nuo 1920 metų sausio 10 iki balandžio 24 dienos; nuo 1920 metų liepos 26 iki gruodžio 1 dienos.
1922 metų spalio 7 dieną baigė Aukštuosius karininkų kursus, jų antrąją laidą.
Kazys Taruška („Žalčio“ slapyvardžiu) 1922 metų pabaigoje 4-ojo pulko vadovybės buvo pasiųstas vadovauti Neutraliojoje zonoje veikusiems pulko kovotojams – VII partizanų grupei. Formaliai jis buvo Širvintų liaudies milicijos viršininkas. Tada Lietuvos karinio dalinio vadai, neapsikentę nuo lenkų puldinėjimų prieš mūsiškių linijas prie Širvintų, be didelio derinimo su Kauno valdžia nutarė pasiųsti ten 25 civiliai aprengtų savanorių karių grupę, vėliau ją padidinus iki 200. Jai vadovavo leitenantas Petras Inickas, kurį Kazys Taruška 1922 metų pabaigoje ir pakeitė.
Ypač įsimintinas Kazio Taruškos žygdarbis 1923 metų naktį iš sausio 4-osios į 5-ąją – lenkų ulonų ir jų štabo užpuolimas Avižonių kaime. Karininkas vadovavo ir lenkų puolimo prieš Širvintų miestelį sutriuškinimui 1923 metų sausio 12-13 dienomis.
1923 metų balandžio mėnesį už narsą kovojant su lenkų partizanais Neutraliojoje zonoje apdovanotas 2-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi. Pulko vadovybė įteikti antrąjį kryžių jam nespėjo…
Oficiali Kazio Taruškos mirties versija – netikėta ir absurdiška. Geriausiai ji aprašyta kvotos, atliktos 1-ojo pulko vado Povilo Dundulio nurodymu, tyrimo medžiagoje fiksuotuose Širvintų vaistininko Juozo Simanavičiaus parodymuose:
„1923 metų gegužės 6 dieną, apie 14 valandą pas mane užėjo pakviestieji pietų „batkos“ – Širvintų partizanų vadai Dulkė (būsimas dviejų Vyties kryžių kavalierius, II žvalgybos departamento viršininkas ir raudonojo teroro auka jau 1941 metais pulkininkas Kostas Dulksnys – Red.), Žiburkas (žydų kilmės karininkas, legendinis ryšius su antinaciniu pogrindžiu palaikęs Vilniaus geto žydų policijos ir pagaliau viso geto viršininkas, 1943-aisiais asmeniškai gestapo vado nušautas Jokūbas Gensas – Red.), Žaltys (Kazys Taruška), Švilpa (Alfonsas Antanaitis) ir pilietis Vytautas Petrauskas (už pagalbą lietuvių partizanams pagerbtas Vyties Kryžiaus ordinu – Red.) su žmona Stefanija.
Pietaujant „batka“ Žaltys išėmė iš kišenės „Sauer“ markės revolverį, ką tai pasakė ir įkišo revolverio vamzdį į burną, juokdamasis ir kažką pasakodamas. Kadangi Žaltys ir anksčiau tai darydavo bei turėjo paprotį šaudyti į lubas, dėmesio nekreipiau. Bet netikėtai pasigirdo šūvis, ir „batka“ Žaltys nukrito nuo kėdės. Kai pripuoliau prie jo paaiškėjo, kad kulka išėjo per viršugalvį. Pulsas kokias 5 minutes dar mušė, ir aš padariau perrišimą, paguldžiau savo kambaryje, bet jis jau mirė.“
Kiti pietų dalyviai (Jokūbas Gensas) prisiminė, kad Kazys Taruška ant patefono suko tik labai liūdnas dainas ir pats keistai pasakė: „Iš Širvintų aš neišvažiuosiu“. Iš išgėrę visi buvo minimaliai – penkiese vieną butelį. Kolegos karininkai įtarė, kad keisto poelgio priežastis buvo nepavykusi karininko meilė jaunai mokytojai.
Tačiau ties šiuo verdiktu dar anksti padėti tašką. Didvyrio brolis Ignas (taip pat Vyties Kryžiaus kavalierius) buvo įsitikinęs, kad karininką nušovė lenkų partizanai. Nušovė pas vaistininką namuose pro langą. Toje versijoje yra stiprus argumentas – neseniai nuo lietuvių rankų žuvo Širvintų apylinkėse veikusių lenkų partizanų (civiliai perrengtų lenkų ulonų) vadas Virbalis-Sartonas. Taigi, lenkai galėję atkeršyti, nušaudami lietuvių partizanų vadą.
O Lietuvos karinė vadovybė galėjusi pasirinkti jai labiau priimtiną savižudybės versiją, nes antraip būtų reikėję pripažinti diplomatijoje pavojingą faktą – kad Lietuvos karininkai dalyvavo oficialiai neteisėtame „slaptame kare“ Neutraliojoje zonoje ir tuo laužė viešai paskelbtus Kauno valdžios tarptautinius įsipareigojimus.
Tačiau Lietuvos valdžios ryžtas nenusileisti, o karininkų, tapusiais partizanų vadais, pasiaukojimas, atkakli kova ir net auka leido išlaikyti Širvintas Lietuvos dalimi: kai 1923 metais buvo likviduojama Neutralioji zona, Širvintos tarptautinių arbitrų buvo paliktos Lietuvai.
Vyresnysis leitenantas Kazys Taruška palaidotas Panevėžio miesto Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.
Vilius Kavaliauskas
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite gegužės 5 d. laikraščio numeryje.
