Kaimas nyksta, o prisiminimai lieka

Jokūbas Bartašius Liuliškiuose buvo vadinamas bačkoriumi.

Širvintų rajono savivaldybės Musninkų seniūnijoje yra nedidukas Liuliškių kaimas. Čia vieškelis, išsprukęs iš Musninkų, pasuka vakarų link, prasilenkia su ramiai srovenančia Muse, nusiraito per Virvyčių laukus ir pasuka pro eglynėlį pietų link, prie gimtų sodybų, kur širdžiai mielos lygumos bei tyliai ošia miškai. Šiandien Liuliškiuose tylu ir ramu. Negirdėti nei ganomų gyvulių balsų, nei žemę dirbančių ūkininkų šurmulio.

Iš Albino Bartašiaus prisiminimų

Albinas Bartašius

Apie Liuliškius ir savo šeimą pasakojo Albinas Bartašius:

„Į Liuliškių kaimą mano senelis Jokūbas atsikėlė iš Žemaitijos. Buvo bačkorius, gamino bačkutes Musninkų pieninei. Į jas dėdavo pagamintą sviestą. Taip pat dirbo žemę. Kaime žemė buvo padalinta rėžiais, buvo prasta ir nederlinga. Žemės plotas tęsėsi iki Krapiliškių kaimo, Auksinio kalno, kuris gavo tokį pavadinimą dėl buvusio geltono smėlio. Tėvas Antanas Bartašius, buvęs savanoris, 1918-aisiais gavo žemės prie Veprių, bet ją paliko broliams, o pats atėjo į Liuliškių kaimą. Vedė Rozaliją Kvietkauskaitę ir susilaukė 7 vaikų. Pasiėmė labai prastos žemės, kurios dalis buvo raistas, ir ją dirbo. Buvo nagingas, daug ūkio padargų: kuliamąją, arfą, maniežą – pasigamino pats. Taupė pinigus ir nusipirko akselinę. Turėjo arklį žemės dirbimui, o per darbymetį pasisamdydavo daugiau. Prie ūkio darbų padėdavo ir vaikai. Kai reikėdavo kulti grūdus, vaikai manieže varinėdavo arklius. Kuliamąją sukdavo keturi arkliai. Pabaigęs kulti savo javus, važiuodavo padėti kaimynams. Stogams dengti susimeistravo kūlinę, kad galėtų rišti šiaudus. Mokino ir mus, vaikus, kaip rišti šiaudus. Paskui kartu su tėvu važiuodavome dengti stogų. Karo metu vokiečiai tėvą buvo paėmę geležinkelio tiesimui prie Kaišiadorių. Atėjus sovietmečio laikams, teko vieną karvutę atiduoti į kolūkį. Mes, vaikai, vesdami ją labai verkėme. Pavasariui atėjus, liepdavo duoti kolūkiui grūdų laukams apsėti. Laisvos žemės savo gyvuliams ganyti nebuvo. Ganydavo pamiškiuose, savo sode. Žiemos pašarui džiovindavo net bulvienojus. Vasarai aveles varydavo ganytis prie Neries upės, Ardiškių kaime. Susikūręs kolūkis buvo pavadintas „Svajonės“ vardu. Kolūkio pirmininku buvo išrinktas Jonas Vėželis. Mamos sesuo Sofija Sakalauskienė buvo partizanų ryšininkė. Buvo suimta ir kalėjo, vėliau buvo sušaudyta prie Musės upės Kaimynėliuose.“

Janės Stravinskienės surinktą kraštotyrinę medžiagą apibendrino Aistė Palinauskienė, Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos vyresn. bibliotekininkė

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite birželio 11 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (10 įvert.)
scroll to top
+