Pigašių kaimo gyventojas šaulys Julius (kitais šaltiniais – Leonardas) Garbatavičius-Šaltis (gim. 1914 m., kitais šaltiniais – 1924 m.) per karą dirbo Vileikiškių kaimo pieno priėmimo punkte. Prasidėjus pokario rezistencijai, tapo Didžiosios Kovos apygardos Šerno būrio partizanų vado pavaduotoju, paėmė Šalčio slapyvardį.
Anot kai kurių šaltinių, 1945-ųjų rudenį būryje buvo likę tik trys partizanai – vadas, Nepriklausomybės kovų dalyvis, nepilnametis jo sūnus Povilas ir Julius Garbatavičius-Šaltis. Pastarasis liko vienas, kai jiems būnant Gojaus kaimo gyventojus Grinius sodybą apsupo stribai. Pasiūlę derėtis, apgaule suėmė Šerną su sūnumi, o Šalčiui pavyko pabėgti.
Netrukus stribams buvo pranešta, kur yra partizanas. 1945 metų gruodžio 8 dieną jis užėjo į Pigašiuose gyvenusių Gatelių sodybą. Apie tai „stačios ausys ir žvitrios akys“ pranešė stribams, kurie neužilgo su NKVD garnizono kareiviais ėmė supti kaimą. Kilo susišaudymas, kurio metu buvo nukautas sovietų vyr. seržantas Podkovyrovas, dar vienas sužeistas kareivis tą patį vakarą mirė.
Pasinaudojęs stribų sutrikimu, daržinėje atsišaudęs Šaltis pasileido Širvintos upės link. Jis jau buvo sužeistas ir bėgdamas netoli upės susidūrė su kita kareivių grupe. Atsišaudydamas, Šaltis nukovė vyr. seržantą Mazyčionoką, tačiau ir pats neišvengė kulkų. Nenorėdamas pasiduoti, Julius Garbatavičius-Šaltis susisprogdino. Jo palaikus stribai atvežė į Musninkus, išniekino, o paskui užkasė.
Julius Garbatavičius-Šaltis žuvo praėjus lygiai metams po to, kai 1944 metų gruodžio 8 dieną netoli Prienų ežero užsimezgusiame mūšyje žuvo septyni J. Norkaus-Keršto būrio partizanai, iš jų du – vokiečių kareiviai. Žuvę Vytautas Rinkevičius, Vytautas Naidzinavičius-Barzdyla ir Stasys Šatas buvo palaidoti Pigašių kaimo kapinaitėse, likę – mūšio vietoje.
Gruodžio 8-ąją prisiminkime juos visus ir tuos, kurių vardų ilgi metai neišsaugojo.
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite gruodžio 6 d. laikraščio numeryje.
