1831 metų sukilimas buvo vienas masiškiausių ir net labiausiai romantizuotų pasipriešinimų carinei Rusijai, kuri suokalbyje su Austrija ir Prūsija XVIII a. pabaigoje okupavo Abiejų tautų respubliką ir prisijungė jos dalis. Taip didžioji dalis Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Gudijos teritorijų tapo Rusijos imperijos dalimi.
Gana reikšmingais pasipriešinimo židiniais tapo dabartinė Širvintų rajono teritorija, per kurią ėjo tuo metu labai svarbus tiekimo kelias tarp Vilniaus ir Vilkmergės. Ši buvo svarbus pašto trakto iš Daugpilio į Kauną taškas. Sukilėliai siekė nutraukti tiekimą tarp strategiškai reikšmingiausių miestų.
Kaip teigiama istorijai skirtoje interneto svetainėje „Sukilėlių takais“, tarp Širvintų ir Maišiagalos, prie Vilniaus–Ukmergės pašto vieškelio, Lipuvkos (dabar Bartkuškio) miške, kuris tęsėsi beveik iki Kernavės, netoli Lipuvkos karčemos kelių šimtų pėstininkų būrį surinko Ignotas Jesmanas.
Šiandien esame įpratę, kad Lipuvka – tai miškas už Puorių, netoli dabartinės Jauniūnų dujų kompresorių stoties. Tačiau istorikai neklysta – iš tiesų anuomet buvo dar viena Lipuvka – Bartkuškio miške (pavyzdžiui, čia ji pažymėta 1928 m. lenkiškame žemėlapyje). Toje vietoje dabar yra Diržioniškių kaimo Širvintų ir Maišiagalos gatvės.
1831 metų gegužės 9 dieną netoliese vyko pagarsėjęs Maišiagalos mūšis, kuriame dalyvavo lietuviškąja Žana d’Ark vadinama Vilniuje gimusi, vėliau Antazavės dvare gyvenusi Emilija Tomaševska-Pliaterytė (1806-1831).
„Vienas didesnių mūšių dėl Vilniaus–Ukmergės kelio įvyko gegužės 9 d., kai sukilėliai pabandė užimti Maišiagalą, kurioje buvo palikta nedidelė rusų įgula. Netiksliai įvertinta situacija, nekoordinuoti veiksmai baigėsi nesėkme. Sukilėliai, netekę daug žmonių, neužėmė Maišiagalos ir buvo priversti pasitraukti. Šiame mūšyje kartu su Konstantino Parčevskio būriu dalyvavo ir legendinė sukilimo karžygė Emilija Pliaterytė bei jos bendražygės Marija Rašanavičiūtė ir Antonina Tomaševska. Mūšio metu sužeista ir netekusi jėgų Emilija buvo nugabenta į kažkokį netoliese buvusį dvarą, kur gydėsi, po to vėl stojo į Parčevskio būrio gretas. Po to mūšyje dalyvavę sukilėlių būriai patraukė į Čiobiškį, kur sulaukė į Lietuvą įžengusios Lenkijos karalystės sukilėlių kariuomenės. Savo vietoje prie Lipuvkos karčemos, liko tik Jesmano būrys, kuris, nors ir išsklaidytas, vėl susirinko, ir šiose pozicijose išsilaikė iki Panerių mūšio. Nors po Maišiagalos mūšio Vilniaus–Ukmergės vieškelį kontroliavo jau caro kariuomenė, bet netoli įsikūrę Jesmano sukilėliai neleido jiems jaustis padėties šeimininkais ne tik šiame kelyje, bet ir visoje apylinkėje,“ – rašo „Sukilėlių takais“.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
