Ko gero, dėl šios šventės žmonių nuomonės išsiskiria labiausiai, nes daliai žmonių ji primena sovietmetį, kai ji būdavo minima ypač pompastiškai. Vykdavo demonstracijos, gegužės 1-oji buvo nedarbo diena.
Lietuvoje Gegužės 1-oji buvo švenčiama dar 1919-1929 metais kaip „Darbo žmonių ir tautų solidarumo šventė“, ji 1920-aisiais buvo viena iš dviejų (kita – Vasario 16-oji) valstybinių švenčių ir turėjo nedarbo dienos statusą.
Tyrinėtojai laikosi nuomonės, kad per tą dešimtmetį Gegužės 1-oji nors ir buvo valstybinė šventė Lietuvoje, ji faktiškai niekada nebuvo oficialiai švenčiama.
Su tuo galima iš dalies sutikti pavarčius Lietuvos darbo federacijos savaitinį laikraštį „Darbininkas“, kurį yra redagavęs ir Petras Jočys – Steigiamojo Seimo ir I, II, III Seimo narys, kilęs iš mūsų rajono, Kiauklių parapijos Jusiškio kaimo. Tarpukariu ši federacija skelbėsi atstovaujanti krikščionis darbininkus. 1923 metų balandžio 29 d. numeryje skaitytojams buvo priminta, kad „Artinasi Gegužės m. 1 diena, darbo žmonių ir tautų solidarumo šventė!“, tačiau toks šūkis greičiau buvo skirtas priminti, kad artėja rinkimai į Seimą, per kuriuos VI Utenos rinkimų apygardoje (jai priklausė ir dabartinė Širvintų rajono teritorija) Darbininkų bežemių, mažažemių ir naujakurių „Darbo federacijos“ sąrašą vedė 28 metų Seimo narys Petras Jočys.
Tame kandidatų sąraše galima rasti dar vieną žinomą pavardę – būsimo Liukonių dvaro savininko Pulgio Lumbio, 31 metų karininko.
1924 metais „Darbininkas“ rašė apie tai, kaip federacija šventė Gegužės 1-ąją. Pasirodo, būta tradicijos – sodinti Vilniaus medį. Planuota, kad į Kauną su savo vėliavomis suvažiuos skyrių atstovai ir bus eisena į Žaliakalnį. „Bet socialistų išrūgų visur dar, kad ir toj pačioj Lietuvoj esama. L. darbo Federacijos darbininkų manifestacija neįvyko,“ – rašė laikraštis ir pasiguodė, kad socialistai trukdo, o komunistai jiems padeda. Dar prieš metus ta šventė buvo iškilmingai švenčiama, didelė darbininkų minia ėjo Kauno gatvėmis pas prezidentą, ministerį pirmininką, kitų šalių atstovybes ir reiškė visiems, jog „Lietuvos darbininkai kaip vienas reikalaujas, kad Klaipėdos kraštas privaląs Lietuvai ir tik jai prigulėti“. O štai 1924-aisiais, kaip rašė „Darbininkas“, „iš kažkur sutaisytas neva komunistų būrelis (…) išėjo į miestą, dainuodami internacionalą ir nešdami rusų pinigais pirktas raudonas vėliavas“.
Pastaruoju metu vis dažniau užsimenama, kad „bulvių sodinimo šventės“ kaip nedarbo dienos derėtų atsisakyti, nes ji visiškai neatitinka prasmės – per „Darbo šventę“ nereikia dirbti.
Gegužės 1-oji vyresnių mūsų rajono gyventojų atmintyje pirmiausia asocijuojasi su anuometinėje Gelvonų apylinkėje veikusiu Gegužės 1-osios kolūkiu, kurios centrinė gyvenvietė buvo Liukonyse. Tokiu pavadinimu kolūkis iki pat savo griūties gyvavo beveik keturis dešimtmečius išliko.
Būta laikų, kai Širvintų rajone buvo dar vienas Gegužės 1-osios kolūkis. 1954 metų administracinio susikirstymo duomenimis, jis veikė tuo metu rajonui priklausiusioje Giedraičių apylinkėje.
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite balandžio 19 d. laikraščio numeryje.
Gegužės 1-oji – labai gera šventė .