Dainiai atrodė lyg pasakų šalis, dainose ir pasakojimuose apdainuota

Seniausias paminklas Dainių kapinaitėse.

Nuo pat mažų dienų girdėjau pasakojimus apie Dainių kaimą. Apie jį man nuolat pasakodavo tėtis ir į svečius atvykstantis dėdė Leonas. Jie minėdavo ne tik Dainius, bet ir Meižius, Ūdarą, Levainius, Gorupę, Pikūnus ir kitus mažai girdėtus vietovardžius. Tuomet man, mažam vaikui, Dainiai atrodė lyg pasakų šalis, dainose ir pasakojimuose apdainuota. Iš ten kilusi mano močiutė Emilija Karčiauskaitė-Zibalienė (1899-1957). Ji iš Dainių kaimo (Širvintų seniūnija) į Limonis (Zibalų seniūnija) atitekėjo prieš 95 metus.

Kai suaugau, su tėčiu aplankiau lygiai 20 kilometrų nuo Limonių nutolusius Dainius. Turiu pasakyti, kad didžiausią įspūdį paliko kaimo kapinaitės, kuriose amžinojo poilsio atgulusi beveik visa gausi Karčiauskų giminė.

Sakoma, kad kiekviename iš mūsų gyvena mūsų protėvių dalelės. Kiekvienas iš jų gyveno tam, kad gimtume mes. Už kiekvieno iš mūsų yra 7 kartos – 128 žmonės, atrodantys kaip paukščiai, kurie savo sparnais saugo mus ir didžiuojasi tuo, kad jų giminė tęsiasi, kiekvienas iš jų dosniai apdovanoja mus visa savo jėga, kiekviename mūsų įkvėpime – visų mūsų protėvių kvėpavimas ir jėga. Kiekvienas protėvis perdavė mums gyvenimo dovaną, kuri nuo mūsų nepriklauso, mes tiesiog ją gavome iš visų tų, kas buvo iki mūsų – dėl to ši dovana yra neįkainojama.

Gražių minčių ir kilnių tikslų įkvėptas su šeima lankiau Dainių kapinaites ir ten besiilsinčių prosenelių bei giminaičių kapus. Šimtametis ąžuolynas, gaubiantis kapines, pasitiko nepaprasta tyluma ir ramybe. Suskaičiavome kapinėse augančius 13 ąžuolų, pasidžiaugėme jų didybe, vešlumu ir žaluma, susikaupėme prie giminaičių kapų, nuėjome prie Širvintos. Visur tylu ir ramu, tik Širvinta savo vandenis gena į tolį.

Kaimo kapinaitės galbūt įkurtos XVII ar XVIII amžiuje. Jose amžinojo poilsio atgulusios Šilų, Meilūnų, Aleksandravičių, Pileckų, Karčiauskų, Rutkauskų, Rudžių ir kitos Dainiuose gyvenusios šeimos. Skaitydamas įrašus ant paminklų, sužinojau, iš kur atsirado mano krikštamotės Apolonijos Zibalaitės-Stundienės Kiauklių krašte toks retas Apolonijos vardas. Pasirodo, jį mano močiutė „pasiskolino“ iš Dainių. Labai muzikalus sąskambis būtų „Šilas arba Šilaitė iš Dainių“. Aplinkui kapinaites augančios pušaitės tarsi simbolizavo: čia būta šilų, o iš jų atsirado pavardė Šilai, rodos, Dainiuose visi dainuojantys turėjo būti. Gilų bendrystės ir giminystės jausmą pakurstė močiutės brolio Vlado Karčiausko ir brolienės Liudvikos kapą glostanti ąžuolo šaka.

Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite spalio 30 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (8 įvert.)
scroll to top