Kaip ir šiais metais, 1941–aisiais birželio 14–oji buvo šeštadienis. Tądien prieš 85 metus prasidėjo masinis gyventojų trėmimas, kurį prisiminti skirta Gedulo ir vilties diena.
Vos prasidėjus šeštadieniui, visoje Lietuvoje 3 valandą (kai kur nurodoma, kad 2 val.) nakties buvo pasibelsta į daugybės gyventojų duris. Sovietiniai okupantai tam gerai pasiruošė – iki gegužės pabaigos buvo sudaryti tremiamųjų sąrašai, kuriuose buvo įrašyta apie 22,5 tūkst. Lietuvos gyventojų – lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų…
Okupantams nepavyko „įvykdyti plano“: skirtingi šaltiniai nurodo, kad 1941 m. birželio 14–19 dienomis iš Lietuvos buvo ištremta apie 17,5–17,6 tūkst. žmonių. Ne visi sąrašuose buvę asmenys buvo rasti namuose. Kai kurie buvo išvykę, pasislėpę, represijos dieną pakeitę gyvenamąją vietą, kai kurių tiesiog nespėta išvežti dėl birželio 22–ąją prasidėjusio Vokietijos ir SSRS karo. Jis sujaukė represinio aparato planus, ir suimtieji, prasidėjus Birželio sukilimui, buvo išvaduoti iš kalėjimų ar net dar stovinčių stotyse vagonų.
Pirmieji areštai prasidėjo dar iki birželio 14–osios. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per metus nuo 1940 metų birželio 15 dienos iki 1941 metų birželio 14 dienos Lietuvoje buvo suimti 3434 žmonės. Tinklalapis „Lietuviai Sibire“ nurodo, kad tarp jų 1940 metais buvo suimti 7 žmonės iš dabartinio Širvintų rajono.
Turbūt niekada nesužinosime tikslaus ištremtųjų skaičiaus. „Lietuviai Sibire“ pateikia, kad 1941 metais buvo ištremta 110 dabartinio Širvintų rajono gyventojų. Matyt, šis skaičius koreguotinas vien dėl skirtingo ir esamo administracinio suskirstymo. Juk dalis Gelvonų valsčiaus vietovių vėliau buvo perduota Jonavos rajonui, dalis Juodiškių apylinkių – Molėtų rajonui, o dalį dabartinių rajono pakraščių gavome iš Vilniaus rajono. Galimas dalykas, kai kurie ištremtieji dabar priskirti kitoms savivaldybėms.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
