XX a. pradžios žemėlapiuose, kuriuos spausdinant daugiausia naudotasi dar XIX a. pabaigos topografiniais duomenimis, prie Mešliukų kaimo pažymėtas kryžius.
Panašu, kad šis kryžius turi seną, 1830-1831 metų sukilimą prieš Rusijos imperiją menančią istoriją.
1831 m. sausį Vilniuje susikūrė Vyriausiasis komitetas. 1831 m. balandžio 17-24 d. sukilėliai apgulė Vilnių, tačiau caro siųstas pastiprinimas iš Minsko, Daugpilio ir kitų imperijos vietų atkovojo sukilėlių užimtas teritorijas.
1831-ųjų ankstyvą pavasarį Františeko Bilevičiaus ir Antonijaus Przeciševskio sukilėliai užėmė Ukmergės apylinkes, o iškart po to ir Ukmergės miestą.
Tuo metu Ukmergėje buvo dislokuota rusų armijos 1-osios husarų divizijos rezervinė brigada (1285 husarai), vadovaujama generolo leitenanto Nikolajaus Bezobrazovo. Sukilėliams pabandžius apsupti Ukmergę, Bezobrazovas nutarė nesipriešinti ir patraukė į Vilnių, o ko negalėjo pasiimti su savimi – sunaikino. Bilevičius puolė persekioti Bezobrazovą, vadovaudamas 1600 pėsčiųjų sukilėlių, šimto kavalerijos ir daugiau nei 500 šaulių rinktinei.
Balandžio 5 dieną (kitais šaltiniais – 6 dieną) dabartinėje Širvintų rajono teritorijoje, ties Viesomis Vilniaus apskrities sukilėlių būrių vadai Ipolitas Labanauskas (Hipolit Labanowski) ir Ignotas Jesmanas (Ignacy Jesman) nutarė husarams pastoti kelią, kol atskubės į pagalbą sukilėliai iš Ukmergės. Jie išardė tiltą per patvinusią Širvintą ir iš priešingo kranto apšaudė priartėjusius husarus.
Neradus, kaip persikelti, Bezobrazovas įsakė savo kariams pradėti šaudyti ir, prisidengus ugnimi, tiltą atstatyti, tačiau nepavyko.
Po rezultatų nedavusio susišaudymo ir patirtų nuostolių įsitikinęs, kad persikelti per upę nepavyks, Bezobrazovas ant kardo iškėlė baltą nosinę ir išsikvietė sukilėlius derybų. Su Bezobrazovu keliavo ir Ukmergėje tuo metu lankęsis Vilniaus vicegubernatorius Ignatas Listovskis, kurį Bezobrazovas pasiuntė derėtis. Jis ėmė tikinti Labanauską, kad Bezobrazovas nusiteikęs taikingai. Esą jų tikslas yra tik grįžti į Vilnių. Jei rusams bus leista persikelti per upę, jie sudės ginklus. Kitaip buvo pagrasinta sudeginti šalia esančius dvarus ir kaimus.
Labanauskas sutiko su rusų kapituliacija ir kilnaširdiškai pasigailėjo jam pažįstamo generolo.
Su tokiu Labanausko sprendimu nesutiko dalis sukilėlių, o vienas jo sukilėlių, miestietis (šlėktelė) Kondratavičius, laukęs, kad Bazobrazovas bus areštuotas, net apkaltino vadą išdavyste. Supykęs, Labanauskas išsitraukė pistoletą ir Kondratovičių nušovė vietoje.
Persikėlęs per upę, Bezobrazovas apsižiūrėjo, kad sukilėlių pajėgos yra gana menkos. Jis paprašė Labanausko, kad šis juos palydėtų į Želvą, kur rusai ir sudėsią ginklus. Bajoriško garbės kodekso prisilaikęs Labanauskas patikėjo jam pažįstamu generolu ir nesuabejojo jo žodžiu. Kiek pajojus, husarų eskadronas apsupo Labanauską ir ėmė vis greičiau šuoliuoti Maišiagalos link. Supratę, kas vyksta, juos lydėję sukilėliai dar bandė išgelbėti vadą, bet jau buvo per vėlu. Buvo vilties rusus dar sulaikyti prie Musės ir išlaisvinti vadą, užsimezgė mūšis, tačiau menkesnėmis pajėgomis to nepavyko padaryti.
Niekingai sučiuptas, sukilėlių vadas Ipolitas Labanauskas rusų buvo nugabentas į Vilnių, ten karo teismo tuojau pat nuteistas ir 1831 metų balandžio 9 dieną sušaudytas Šnipiškėse.
Tiesa, sutinkama ir kita tų įvykių versija, papasakota Tadeušo Šinkovskio. Kiek skiriasi ir datos bei Labanausko žūties faktas, taip pat kryžiaus paskirtis. Kaip jo pasakojama svetainėje tygodnik.lt, 1831 metų balandžio 9 dieną Bezobrazovo husarų kolona keliu pasiekė Gudolinės dvarą. Kairėje kelio pusėje buvo šalia esančio Mešliukų kaimo gyventojų laukai. Būtent čia, keliasdešimt metrų nuo maršruto, o ne Vilniuje esą ir buvo nužudytas Ipolitas Labanauskas. Ant jo kapo Mešliukų ir Gudolinės gyventojai vėliau pastatė kryžių, kurį paminėjome viso šio pasakojimo pradžioje.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
