Pėsčiųjų žygis 1919-1920 metų Musninkų valsčiaus savanorių kovų keliu

Žygio pradžioje profesorius Valdas Rakutis (kairėje) dalyviams pristato žygio maršrutą ir jo tikslus.

Prieš Šv. Velykas, balandžio 17-ąją, rajone buvo vykdomas pilietinis-istorinis projektas „Musninkų mūšio pėdsakais“. Surengtas pėsčiųjų žygis Lietuvos Nepriklausomybės 1919-1920 metų Musninkų valsčiaus savanorių kovų keliu: Musninkai-Kaimynai-Sketeriai-Užušiliai-Taučiuliai.

Renginys, kurį organizavo Musninkų Alfonso Petrulio gimnazija ir Musninkų bendruomenė „Spindulys“, buvo skirtas 1919-1920 metų Lietuvos Nepriklausomybės kovų ir Musninkų valsčiaus savanorių atminimo įamžinimo šimtmečiui. Žygyje dalyvavo apie 200 žmonių, suvažiavusių į Musninkus iš viso Širvintų rajono, taip pat svečiai – šiuo metu rašantys knygą apie Musninkų mūšį istorikas profesorius dr. Valdas Rakutis ir karo istorikas Paulius Pacevičius.

Prie paminklo Nepriklausomybės kovų savanoriams buvo padėtas vainikas ir iškilmingai sugiedotas Lietuvos himnas. Po organizatorių instruktažo didžiulė žygio dalyvių kolona patraukė pirmojo kelionės tikslo – Sketerių kaimo link.

Pasak profesoriaus Valdo Rakučio, Musninkų mūšis neleistinai pamirštas. Dažniausiai istorikai mini Širvintų ir Giedraičių mūšius, o Musninkus užmiršta.

Kodėl žygio organizatoriai į savo maršrutą įtraukė būtent Sketerių ir Taučiulių kaimus? Pasak profesoriaus Valdo Rakučio, vykstant mūšiams su Želigovskio kariuomene ties Širvintomis, lenkų karo metų dokumentuose pirmą kartą paminimas netoli Bartkuškio įsikūręs Sketerių kaimas. Lenkai niekaip negalėjo užimti šio kaimo, puolė jį kelis kartus, atsivežė patranką, tačiau nieko negalėjo padaryti. Vieną dieną puolė net tris kartus – ir iš kairės, ir iš dešinės, tačiau lietuviai taikliai šaudė iš kulkosvaidžių ir nepasidavė. Visame šitame kare Skėterių kaimas lenkų dokumentuose buvo minimas dažniausiai.

Gimusi ir augusi Sketerių kaime 95 metų Melanija Bagdzevičiūtė-Radžiūnienė dar prisimena pasienio policiją. Pasak Melanijos, jos tėvai pasakojo, jog tais metais gyvenimas netoli demarkacijos linijos tarp lietuvių ir lenkų buvo tikra „maišalynė“. Būdama maža ji buvo radusi net šautuvą, su kuriuo ilgą laiką žaidė. Tais laikais klestėjo kontrabanda. Lietuvoje „šnapsas“ buvo brangesnis, o cigaretės – pigesnės. Kontrabandininkai vienu kartu išlošdavo dvigubai. Lenkijoje nusipirkę degtinės, Lietuvoje gaudavo pelną, už tuos pinigus prisipirkdavo cigarečių ir jas brangiau parduodavo Lenkijoje.

Pėsčiųjų žygyje dalyvavo apie 200 žmonių iš viso Širvintų rajono.
Glaudžiai su Lietuvos istorija susiję žmonės: vienas iš „Vikingų kaimo“ įkūrėjų Mindaugas Korsakas, karo istorikas Paulius Pacevičius, profesorius Valdas Rakutis ir buvęs Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos istorijos mokytojas Jonas Stankevičius.
Didžiulė žygio dalyvių kolona keliauja Kaimynų kaimo link.
Sketerių kaime gyvenantis Edvardas Turba rodo kaimo apylinkėse dar nuo Nepriklausomybės kovų užsilikusią patrankos sviedinio tūtą.
Gimusi ir augusi Sketerių kaime, 95 metų Melanija Bagdzevičiūtė-Radžiūnienė pasakoja, jog tais metais gyvenimas netoli demarkacijos linijos buvo tikra „maišalynė“.
Ir po 100 metų gerai matosi kelias, kuriuo patruliuodavo Lietuvos pasieniečiai.
Tolumoje matosi Blindės upelis, už kurio buvo jau lenkų zona.

Sketerių kaime gyvenantis Edvardas Turba netoliese esančiame miške parodė kelią, kuriuo patruliuodavo Lietuvos pasieniečiai. Nedidelis kelio ruožas puikiai išsilaikęs nuo tų laikų, matosi abipus kelio iškastų griovių liekanos. Šis kelias tęsėsi iki Puorių ežero. Vienam pasieniečių postui priklausė apie 8 kilometrų ilgio ruožas. Už dviejų šimtų metrų nuo šio patrulio kelio, nuo stataus šlaito, atsiveria vaizdas į lygumą, kurioje teka upelis Blindė. Šioje upelio pusėje buvo Lietuva, o kitoje – lenkų okupuota Vilnija. Pasak Edvardo, Blindė, ištekėjusi iš Alionių raisto, teka pro Žindulių ežerą ir įteka į Musę.

Norėdami užimti Musninkus, lenkai pirmiausiai puolė nuo Kernavės. Nepasisekus, puolė nuo Bartkuškio pusės. Vėl nepasisekė. Tada lenkai pamėgino pulti nuo Širvintų pusės. Jie galvojo, jog Taučiulių kaime sėdi jų įgula, tačiau tuo metu Taučiulius jau buvo užėmę lietuviai. Lenkai ten pasiuntė kuopą kareivių, tikėjosi lengvai Taučiuliuose su lietuviais susitvarkyti. Eilinį kartą nepasisekė… Tada atsitempė patrankas ir pradėjo į Taučiulius šaudyti. Lietuvių ir lenkų priekines pozicijas skyrė vos kilometras, jie vieni kitus matė paprasta akimi. Lenkų taktika buvo tokia: pirmiausia pašaudo iš patrankų, paskui puola pėstininkai. Lietuviams stipriai šaudant, lenkai atsitraukia, tada vėl šaudo patrankos ir t.t. Paskui užsikirto vienas lietuvių kulkosvaidis, teko atsišaudyti šautuvais, tačiau baigėsi šoviniai. Tada pradėjo mėtyti granatas. Pasibaigus ir joms, teko atsitraukti, bet labai greitai Taučiuliai buvo vėl atkovoti.

Netradicinėje pamokoje dalyvavę mokiniai ne tik pamiklino kojas, tačiau aplankė ir savo akimis pamatė labai svarbias Lietuvos Nepriklausomybės savanorių mūšio vietas Taučiuliuose ir Sketeriuose, klausėsi pasakojimo apie tose vietose vykusias nuožmias kautynes.

Savanorių judėjimo veteranas Remigijus

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top