Zarasų krašto muziejuje išgirdome daug įdomių faktų.
Aukštumas vasaros rūmo, žaliavimas toks, kad net išsakyti negali – tik junti, glostai akimis, nustembi ir geri tyrumo eliksyrą iki apsvaigimo…
Neskubėk… Sustok ir įsiklausyk, kaip alsuoja tolumos, kaip bręsta rugio grūdas, kužda ežerų nendrynai, virpa medžių viršūnėse laikas… Neskubėk… Būk su savimi ir savyje, būk su motina gamta, jos pačios glėbyje leisk sau dvasia paaugti, mintimis sustiprėti, bent akimirką suvokti, kas esi ir kam esi, kur eini ir kodėl…
Neskubėk… Pamąstyk… Gal tuomet ir nuoskaudos greičiau rims, sumaištis išbluks, piktos nuojautos nuslūgs…
(Vasilijus Trusovas)Mums, „bočeliams“, gyvenimas yra gražus, kai mes dar esame čia ir dabar, džiaugiamės pasidedančia šilta, žalia vasara, išvykomis, suėjimais, pabendravimais. „Visų menų menas – padaryti šią dieną geresnę už praėjusią“, – rašė H. D. Toro.
Gyvenimo išmintis byloja: daugeliui mūsų šalies piliečių gerai pailsėti pavyksta tik nuo pinigų, bet ne mums, „bočeliams“. Mes, „bočiai“, ypač mūsų vadovai Genovaitė, Vladas, ieškome naujų pramogų, kelionių. Tad ir šį gražų, saulėtą ir šiltą birželio pradžios rytą 48 keliautojai – „bočiai“ – smagiai nusiteikę, vadovaujami pirmininko pavaduotojos Genovaitės Abromavičienės, išvykome pasižvalgyti po Zarasų rajono gražiausias vietas. 2 valandų kelionė prabėgo gana greitai: įdėmiai klausėmės vadovės Genovaitės pasakojimų apie šį kraštą, jo žmones, lankytinas vietoves, nes Genovaitė dirbo mokytoja vienoje iš mokyklų, turėjo daug kitų pareigų, ten sukūrė šeimą, gimė dukrytė Ingutė, kuri šiuo metu dirba žurnaliste vienoje iš televizijų.
10 valandą prie Zarasų krašto muziejaus mus pasitikęs ekskursijos vadovas Vasilijus Trusovas (buvęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas-ekspertas), iš karto mus pakerėjęs savo šiltu žvilgsniu, gražia, malonia iškalba, zarasietiška tarme pradėjo įžanginį pasakojimą. Trijų šimtų ežerų apsuptyje įsikūręs Zarasų rajonas puikuojasi vienais didžiausių šalies ežerų: Drūkšiais, Luodžiu, Sartais. Kraštas žavi ne tik savo vandenimis, bet ir vaizdinga bei unikalia sausumos gamta.
Prie Ilgio ežero „bočeliai“ sugiedojo „Marija, Marija“...
1932 m. Zarasai paskelbti kurortine teritorija, o 2008 m., tapę pirmąja Lietuvos kultūros sostine, susigrąžino šį statusą.
Apžiūrėję Zarasų krašto muziejaus eksponatus, pėstute nukeliavome stebėti Zaraso ežero bangų nuo garsiojo 17 m aukščio, 34 m pločio, 1,5 km žemyn palei ežerą apžvalgos rato. Kai kurie keliautojai ėjo susikibę rankomis, nes svaigo galva. Pasivaikščiojome krantine, apžiūrėjome naujus plenero „Istorija akmenyje“ kūrinius. Čia mes mėgavomės laisvės pojūčiu ir lengvu ežero vėju plaukuose.
Baigdamas pasakoti išsamią, įspūdingą Zarasų krašto istoriją vadovas pakvietė visus atvykti birželio 23 d. į Joninių šventę didžiausioje Zaraso ežero saloje. Pratęsti šventę yra galimybė Daugpilyje – 27 km kelio nuo Zarasų.
Atsisveikinę su nuostabiu ekskursijos vadovu, išvažiavome į Stelmužę. 13 km – ir mes vietoje. Mus sutiko gidas Šarūnas, kuris apžvelgė Stelmužę laiko rate. Stelmužės kultūrinis paveldas – medinės sakralinės architektūros paminklai – bažnytėlė ir varpinė – valstybinės reikšmės, vieni iškiliausių ir autentiškiausių medinės sakralinės architektūros statinių Lietuvoje.
Apžvalgos taku
Šv. Kryžiaus bažnyčia savo istoriją skaičiuoja nuo 1650 m. Ji pastatyta tik kirviu, be pjūklo ir vinių. Nuo 1997 m. bažnyčioje kartą per mėnesį ir didžiąsias šventes aukojamos Šv. Mišios, čia įkurtas bažnytinio meno muziejus.
Nuo bažnytėlės žemyn pakalne – ir mes jau prie seniausio Lietuvoje ir vieno iš senesnių ąžuolų Europoje (jo aukštis – 23 m, storis – 3,5 m). Šiam galiūnui yra apie 2000 metų.
Atsisveikinę ir padėkoję vadovui vykstame į Šlyninkos vandens malūną galvodami, kad Zarasų kraštą galime pažinti ne tik juo grožėdamiesi…. Pats laikas duoti darbo ir mūsų skrandžiams. Esame jau 300 metų menančiame vandens malūne. Tai unikalus technikos paveldo statinys su išlikusia autentiška įranga. Malūno šeimininkė labai įspūdingai papasakojo apie malūno tuometinį ir šiuolaikinį gyvenimą, aprodė 3 malūno aukštus, visus įrenginius.
Paskui buvome pavaišinti „razavais“ kvietiniais blynais su padažu ir labai skania uogiene. Gerokai pasistiprinę, padėkoję šeimininkams už svetingumą, prisipirkę duonos, miltų, kas norėjo – ir alaus, tęsėme savo apžvalgą toliau.
Prie Stelmužės ąžuolo
Atvykome prie Ilgio ežero, kur 1967 m. birželio 30-osios naktį merginai ir vaikinui apsireiškė Švč. Mergelė Marija. O kiek čia kryžių, kryželių pristatyta, kiek rožinių prikabinėta, manoma, kad greitai čia bus antras Kryžių kalnas. 2014 m. čia ant kalno buvo baigta statyti ir Vyskupo pašventinta modernios architektūros koplyčia.
Upelyje nusiprausėme veidus, nusiplovėme rankas ir sukalbėjome choru maldą Švč. Mergelei Marijai bei sugiedojome giesmę „Marija, Marija…“. Sukalbėta malda, sugiedota giesmė Šv. Marijai suteikia mums stiprybės gyventi Kristuje ir su Kristumi, nuolat būti gaivinamiems Šventosios Dvasios.
Kiekvienas mintyse padėkojome Švč. Mergelei Marijai už padovanotą vietą, kur visi jautėme padėkos energijos šventumą ir galybę.
Dvasiškai pakylėti, kupini įspūdžių, geros nuotaikos dėkojome Genovaitei, Vladui ir visiems, kurie prisidėjo prie šios prasmingos kelionės į Zarasus.
Linkiu visiems: gyvenkime taip, kad neriedėtų nuoskaudos ašara! Iki kito malonaus susitikimo!
Elena Pakalnienė
Pensininkų sąjungos „Bočiai“ narė
