Dviračiais palei Norvegijos fiordus (4)

Paskutinis atokvėpis gamtoje prieš įvažiuojant į didmiesčio rajoną.

Baigiame pasakojimą apie šių metų vasarą grupės lietuvių žygį dviračiais vakarinėje Norvegijos dalyje, palei fiordus. Primename, kad žygyje dalyvavo širvintiškiai Rasa Rulevičiūtė-Skirkevičienė, jos vyras Donatas, Rasos brolis Ramūnas ir draugė Nastia. Skaitytojų dėmesiui, Rasos Rulevičiūtės – Skirkevičienės mintys apie paskutines šešias kelionės dienas.  

Dešimtoji kelionės diena

Liepos 29-oji, trečiadienis. Nuvažiuoti 59 kilometrai, pakilimas aukštyn – 1319 metrai, nusileidimas žemyn – 1334 metrai.

„Naktį lietus pakrapnojo, bet rytas išaušo saulėtas. Kartu su mašalais papusryčiavome ir palikome akmenuotą ežero krantą. Kelias vingiavo į viršų. Ramiai sau mynėme, kol pasiekėme serpantiną. O tada – žemyn! Deja, įsibėgėti nebuvo kur, nes keliukas, nors ir status, tačiau apačion vingiavo tarsi gyvatė. Reikėjo laikytis saugaus greičio, kad posūkyje neišlėktum. Nusileidę prie fiordo radome tobulą akmeninę pakrantę. Žvejai išsitraukė meškeres, o mes – kilimėlius. Sėdime ir mėgaujamės saule. Žmonių aplink nematyti, tik tolumoje fiorde plaukioja jachta ir keli kateriai. Visiška ramybė…

Įtvirtinimai prie Bergeno

Diena mynimui pasitaikė puiki. Nors pakilimai ir ilgi, užtat ir nuokalnės tokios pačios. Vienoje vietoje mano dviratuko spidometras užfiksavo net 54 kilometrų per valandą greitį! Pakeliui sustojame parduotuvėje, mus aptarnauja kasininkė lietuvė. Kol kas visi Norvegijoje sutikti lietuviai labai mieli ir draugiški.

Nakvynei apsistojome keistoje aikštelėje, panašioje lyg ir į keliuką. Panašu, kad šią naktį sulauksime lietaus, bent jau taip atrodo pažiūrėjus į dangų. Dieną pūtęs ir mums ganėtinai trukdęs smarkus vėjas pagaliau nurimo. Įsiminė nuo aukšto tilto žvejojantis vyras, nes jo mašina taip pat stovėjo netoliese, ant to paties tilto. Lietuvoje kelių eismo taisyklės taip daryti draudžia. Įdomu, kaip iš tikrųjų yra Norvegijoje? Šienaujamose pievose vietoje gandrų karaliauja kirai.“

Vienuoliktoji kelionės diena

Liepos 30-oji, ketvirtadienis. Nuvažiuoti 54 kilometrai.

Pilyje vienas iš mūsiškių suvaidino norvegų karį.

„Rytą lijo kaip reikiant. Vos tik lietus aprimo, susipakavome ir nulėkėme prie kelto. Pučia labai stiprus vėjas ir pilkus debesis greitai pravaiko. Verdant pietus net dviejuose balionuose baigėsi dujos… Nuo kelto iki Bergeno dviračių trasa – 87 kilometrai. Tokio stipraus vėjo dar nebuvo. Gerai dar, kad dažnai mums pūsdavo į nugarą. Sustojame likus iki Bergeno 30 kilometrų. Nakvynei vietą surasti sunku. Prie fiordo aptinkame valčių prieplauką. Labai vėjuota, žuvys nekimba. Dujos visai pasibaigė, tenka arbatą virtis ant ugnies, susėdus ant keliuko, kitur trukdo stiprus vėjas.

Važiuojant iš šiaurės į pietus reljefas švelnėjo, uolos apvalėjo, krioklių mažėjo. Šiandien važiavome miško keliu. Eglės suaugusios taip tankiai, kad žmogui įžengti neįmanoma, nebent tik kokiam troliui. Miško paklotė sudaryta vien iš samanų. Virš mūsų galvų suaugusios eglių šakos sudaro tunelį. Juo ir riedame žemyn.“

Dvyliktoji kelionės diena

Liepos 31-oji, penktadienis. Nuvažiuoti 52 kilometrai. Iš viso – apie 600 kilometrų.

„Lietus trukdė tinkamai susipakuoti daiktus. Iki Bergeno liko visai nedaug. Pravažiavome keletą labai įspūdingų tiltų, pastatytų per fiordus. Sustojome prie karinių įtvirtinimų, apžiūrėjome dar Pirmojo pasaulinio karo bunkerius, patrankas ir kitus karinius įrenginius. Mūsų vyriokai statybų aikštelėje rado riedlentę. Neaišku, ar ta statybų aikštelė dar naudojama, ar jau apleista, nes dabar lyg ir darbo metas, tačiau žmonių nė kvapo. Artėjant prie Bergeno, baigėsi kaimiška idilija. Nors eismas intensyvus, tačiau mūsų negąsdino, nes dviračių takų daug. Pervažiavę centrą, pasukome Paradis (Rojus) mikrorajono link, kur gyvena mūsų draugai (studijų kurso draugė, dirbanti architekte). Ten mūsų laukė karšta sriuba ir arbata.“

Tryliktoji ir keturioliktoji dienos

Rugpjūčio 1-oji ir rugpjūčio 2-oji, šeštadienis ir sekmadienis – poilsio dienos Bergene. Iš šio miesto rugpjūčio 3 dieną, pirmadienį, skrydis lėktuvu į Lietuvą.

Mes ir senutė Bergeno pilis

„Paskutinėmis dienomis nuvažiuota labai mažai kilometrų, todėl Ramūno užrašuose joms vietos neliko…

Šeštadienį pasivaikščiojome po Bergeno centrą, aplankėme Brygeno prieplauką, kuri 1980 metais buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai – Norvegijos istorijos ir kultūros pavyzdys. Brygeno prieplauka šimtus metų buvo judrus prekybos ir amatų Bergeno miesto centras. Nors dauguma pastatų bėgant amžiams buvo sudeginti, vėliau jie buvo atstatyti originaliu stiliumi. Šiandien ši prieplauka – suvenyrų, kavinių ir menininkų dirbtuvių vieta, uoliai lankoma turistų. Šalia turistų mėgstamo miesto centro – labai jaukus senas medinių namų rajonas su gausybe rožių. Pakilus ant kalno – visas Bergenas kaip ant delno. Šiandien vakarienei – šaltibarščiai su bulvėmis.

Išaušo puikus sekmadienis. Užkopėme į Floyen kalną. Apžvalgos aikštelėje mus, kaip ir kitus žiopsotojus, užklupo liūtis. Galima buvo greitai atpažinti atvykėlius, nes turistai tuoj puolė slėptis po kavinių stogais, o vietiniams nė motais – toliau sau vaikštinėjo, o vaikai žaidė žaidimų aikštelėje. Nusileidę į miesto centrą, užsukome į mažą, jaukią kavinukę. O kavos skanumėlis! Apdžiūvę išlindome lauk ir toliau pratęsėme pažintinę kelionę po senamiestį. Eidami pakrante pastebėjome, kad į pakrantės apsaugos laivus įleidžiami turistai. Žinoma, ten patraukėme ir mes. Mūsų grupei paskyrė labai smagų gidą – jauną jūreivėlį, atliekantį tame laive karinę tarnybą. Gidas daugiau kaip valandą mus vedžiojo po laivą, pasakojo, rodė prietaisus ir išsamiai atsakinėjo į mūsų klausimus. Buvo labai įdomu.

Kadangi buvo sekmadienis, miesto centre radome atidarytą bažnyčią. Užėjome. Vyko mišios. Bažnyčia labai kukli ir jauki. Norvegiškai giedamos mišios skambėjo pažįstamai, tačiau kartu ir mistiškai. Pati bažnyčia ypatinga tuo, kad jos fasade įstrigęs patrankos sviedinys ir kad ji be centrinės navos turi tik vieną dešinę…

Vakare vėl sėdome ant dviračių ir nulėkėme prie senos medinės bažnyčios, pastatytos dar XI amžiuje, o  XIX amžiuje perkeltos prie Bergeno. Deja, ji sudegė ir tik vėliau atstatyta. Tada Madrugada nulėkėm prie karališkosios rezidencijos. Kuklus dvarelis, statytas XX amžiaus pradžioje. Šalia jaukus parkas prie ežero, apsodintas paprastais augalais. Savo ekskursijos pabaigai pasilikome Grygo sodybą. Vingiuoti parko takeliai ir laipteliai veda prie mažyčio kambarėlio, kuriame sutalpinti stalas, sofa, supamasis krėslas ir, savaime aišku, pianinas. Grygo sodyba paliko gilesnį įspūdį nei karališka rezidencija.

Bergene svečiuose pas draugus.

Po Bergeną važinėti dviračiais – vienas malonumas. Nuo centro visų svarbiausių miesto objektų link veda platūs dviračių takai. Tiesa, reikia saugotis kitų dviratininkų, nes laksto jie ten labai greitai. Mano mėgstamiausi gyvūnai – katinai – Bergene ypatingi. Didžiuliai, didesnių niekur nesu mačiusi…

Paskutinė diena Bergene. Prieš pietus nutarėm aplankyti kelias didžiules parduotuves ir nupirkti lauktuvių bei šiaip į vitrinas paspoksoti. Apsilankėme didžiulėje sporto prekių parduotuvėje, kurioje galima nusipirkti drabužių ir įrangos absoliučiai visoms sporto rūšims: jodinėjimui, slidinėjimui, bėgimui, žvejybai, medžioklei, turizmui ir t.t. Važiuodami atgal centro link mažumėlę nuklydome. Vis dėlto painoki tie dviračių takai, ypač kada vyksta kelių remonto darbai. Nuvargusi grupės dalis grįžo namo, o ištvermingieji dar numynė centro link.

Atvirų durų diena kariniame laive

Šiandien mūsų laukia naktis oro uoste. Tokių pat likimo brolių čia suradome ir daugiau. Kas išsitiesęs miegmaišį, kas ant suoliukų įsitaisęs. Oro uostas nedidelis, tačiau patogus keliautojams. Svarbiausia – ant suoliukų galima patogiai išsitiesti (daugumoje oro uostų suoliukai kieti ir su pertvaromis).

Naktį praleidę oro uoste, rugpjūčio 4 dieną, 7.37 val., mes jau sėdime lėktuve, skrendančiame į Lietuvą. Įdomu, kad važiuojant iš Vilniaus oro uosto į namus, Donatui nuleido padangą!!!“

Mintis užrašė Remigijus Bonikatas, fotografavo Ramūnas Rulevičius