Čiobiškio padangėje – ukmergiškių, birštoniečių ir širvintiškių susitikimas

Prie Čiobiškio kelto ne kasdien susirenka tiek norinčių persikelti į kitą krantą.

Prie Čiobiškio kelto ne kasdien susirenka tiek norinčių persikelti į kitą krantą.

Vasara – toks metas, kai norisi pabėgti nuo triukšmo, keliauti į ramius laukus, tyliai ošiančius miškus, už kurių plyti bekraštis dangus. Čia, ramybėje, įsiklausyti į savo vidinį balsą. „Ir vargšai trokšta turtų, o turtingieji – rojaus, tik išmintingieji ieško ramybės“ (indų jogas Swami Rama). Tik kitiems siūlydami ramybę, patys ją pajuntame.

Tą rytą, kai Širvintos atsibudo po vandens stichijos šėlsmo, 50 bočelių išvyko į Čiobiškį. Musės ir Neries santakoje įsikūrusį miestelį, kurį savo eilėmis apdovanojo ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Sigita Lukaševičienė:

„Kur dar žemėje tokia vieta,
Baltas Dariaus ir Girėno tiltas,
Gulbės sparno plunksna numesta
Ir į Musės vagą neįlipus?

Ar dar žemėje yra vieta,
Kuri Neris motulė taip rymotų
ir išleisdama, sutikdama
Tau ilgiausiai iš pakalnės motų?..“

Mūsų pirmas sustojimas – prie Padalių-Čiobiškio kelto. Čia, be mūsų, atvyko bočiai iš Birštono ir Ukmergės – iš viso susirinko net 109. Garbusis išvykos svečias – „Bočių“ pirmininkas P. Ruzgus. Pasitiko bendruomenės pirmininkė L. Dzedzevičienė, be variklio ir irklų veikainčio kelto šeimininkas G. Dzeventauskas, tęsiantis dar 1935 metais senelio pradėtą keltininko amatą. Keliantis į kitą upės krantą, ponas Gediminas papasakojo įdomią kelto atsiradimo istoriją. Padėkojome šeimininkui ir palinkėjome, kad šio kelto istorija sėkmingai gyvuotų, dar ilgai nenutrūktų jungtis tarp praeities ir dabarties.

Nuo Neries nuvykome į skulptūrų parką „Malinauskų takas“. Jį įsteigė buvę mokytojai, tautinio paveldo puoselėtojai Povilas ir Liuda. Povilas įsirengė medžio dirbtuvėles, Liuda – konditerijos gaminių, kuriuos lankytojams pasiūlo įvairiose mugėse, kepyklėlę.

Malinauskų sodyboje

Malinauskų sodyboje

Paviešėję pas Malinauskus, patraukėme į Neries ir Musės santakos slėnyje 18 a. pabaigoje pradėtą kurti Čiobiškio dvaro sodybą. Mus pasitiko istorijos mokytojas Almantas Piškinas, sudominęs ne tik pasakojimu apie L. Stuokos-Gucevičiaus suprojektuotą praeitį, bet ir tikėjimu dvaro, kurio savininkė – Eugenija Vagnerienė, ateitimi. Dvaras atviras lankytojams.

Čiobiškio dvaro sodyboje

Čiobiškio dvaro sodyboje

Iš čia pėsčiomis nuėjome prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Ji ypatinga tuo, kad turi tris gražiai skambančius belgų meistrų išlietus varpus ir unikalų laikrodį. Tiesa, dabar jis – sugedęs. Sužinojome, kad šiam unikumui atgaivinti reikia ne tik lėšų, bet ir gerų meistrų.

Prie unikalios Čiobiškio bažnyčios

Prie unikalios Čiobiškio bažnyčios

Bažnyčioje išlikę nemažai 19 a. menančių kūrinių. Vertingu buvo laikomas 1810 m. tapytas bažnyčios fundatoriaus J. K. Pilsudskio portretas, kabojęs zakrastijoje. Jis yra dingęs.

Parymoję bažnyčioje, pasukome į Rusių Rago kaime esančią poilsiavietę, kurią tėvų sodyboje įkūrė Rimas ir Alvydas Kazlauskai. Čia išsidėliojome savo atsivežtas vaišes, o bendrą stalą papuošė rėmėjo L. Rutkausko padovanoti ir puikios kulinarės G. Olišauskienės iškepti kalakutai. Puikiai skambėjo užstalės dainos, Širvintų ir Birštono poečių V. Masiukienės ir A. Valatkienės skaitomos eilės. Poetės palinkėjo, kad mūsų širdys gyvenimą dainuotų dar ilgai, ilgai…

Bočelių vadovai

Širvintų Bočių vadovo sveikinimas

Su įstojimu į bočių gretas buvo pasveikinta ponia Veronika, jubiliejų proga – Teresė ir Rita. Ukmergės, Birštono ir Širvintų bočių vadovai apsiketė atminimo dovanėlėmis.

Nuoširdžiai atsisveikinę, pasukome namų link. Visi – geros nuotaikos, dalindamiesi vasariškos kelionės įspūdžiais, suradę naujų draugų.

Nuoširdžiai dėkojame Genovaitei, Vladui, Reginai, Alvydai ir kitiems, prisidėjusiems organizuojant šią išvyką. P. Ruzgus už puikiai surengtą susitikimą atskirai padėkojo Širvintų „Bočių“ pirmininkui V. Jablonskui, pavaduotojai G. Abromavičienei. Telydi Jus Dievo malonės!

Elena Pakalnienė
Išvykos dalyvė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top