Nuo vergovės, kuri tarptautiniu lygmeniu buvo uždrausta 1926 metais Tautų Sąjungai priėmus atitinkamą konvenciją, priverčiamieji darbai skiriasi tuo, kad dirbti verčiami nuo kito žmogaus asmeniškai nepriklausomi asmenys.
Dabar Lietuvos Respublikos konstitucijos 48 straipsnis teigia, kad „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, o „priverčiamasis darbas draudžiamas“. Tiesa, tas pats straipsnis patikslina, kad „Priverčiamuoju darbu nelaikoma tarnyba kariuomenėje ar ją pakeičianti alternatyvioji tarnyba, taip pat piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, epidemijos ar kitais ypatingais atvejais. Priverčiamuoju darbu nelaikomas ir įstatymo reguliuojamas teismo nuteistųjų darbas“.
Pastarasis patikslinimas kažkuria prasme prasilenkia su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Žin., 1995, Nr. 40-987) 4 straipsnio 2 dalimi, kuri skelbia, jog „Niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar privalomąjį darbą.“ Tad baudžiamosios teisės specialistai savo ruožtu pastebi, jog asmeniui, nesutinkančiam atlikti viešųjų darbų bausmės, mūsų šalyje ji turėtų būti pakeista kita bausme.
Logiška: jei pats sutinki, tai nesi verčiamas.
Viešųjų darbų bausmė tarp visų bausmės rūšių yra laikoma švelniausia. Griežtesnėmis už ją bausmėmis laikomos bauda, laisvės apribojimas, areštas, terminuotas laisvės atėmimas ir laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Taigi, nesutinkančiam dirbti viešųjų darbų teismas turėtų parinkti kitą bausmės rūšį.
Tik nuteistieji ne visada įvertina, kad jiems skirtina švelniausia bausmės rūšis pasirodys per sunki, jog galėtų ją atlikti. Tada teismo prašoma pakeisti ankstesnį sprendimą. Paradoksas, kad teismas, parinkdamas sunkesnę bausmės rūšį, iš tiesų palengvina nuteistajam gyvenimą.
Tokiu pavyzdžiu galėtų būti Arūno C. istorija. Šių metų vasario pradžioje jam Vilniaus regiono apylinkės teisme buvo skirta subendrinta 8 mėnesių viešųjų darbų, įpareigojant dirbti po 30 valandų per mėnesį visuomenės labui, bausmė. Tokią bausmę Širvintų rūmai vyrui skyrė už smurtinį nusikaltimą, kuomet jis sumušė sugyventinę.
Tačiau nuteistasis neilgai džiaugėsi jam skirta švelniausia bausmės rūšimi. Netrukus Vilniaus regiono apylinkės teismas gavo Probacijos tarnybos teikimą dėl šio nuteistojo atleidimo nuo viešųjų darbų bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo vietoj šios bausmės. Teikime nurodyta, kad nuteistasis dėl objektyvių priežasčių – darbo – fiziškai nespėja atlikti viešųjų darbų.
Arūnas C. Probacijos tarnybai pateikė prašymą jam paskirtą viešųjų darbų bausmę pakeisti baudžiamojo poveikio priemone – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nuteistasis paaiškino, kad sumokėti šią įmoką būtų iš ko, nes mėnesinės jo pajamos siekia 940 Eur.
Vilniaus regiono apylinkės teismas patenkino teikimą ir Arūnui C. skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – 15 MGL, t. y. 750 Eur dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 9 mėnesių šios įmokos sumokėjimo terminą. Pagal Baudžiamąjį kodeksą, šis terminas negali būti ilgesnis negu 3 metai.
Pacituota istorija tik parodo, kad teisiamieji turėtų gerai įvertinti, ar net švelniausia jiems siūloma bausmė bus įvykdoma.
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite rugsėjo 20 d. laikraščio numeryje.
