Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 4 d. draudžia parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims. Mūsų šalyje nėra numatyta, kad tokiais atvejais parduotuvėse būtų naudojami alkotesteriai išsiaiškinti, ar alkoholį perkantis žmogus yra blaivas, tai turi nuspręsti pats pardavėjas. Jei jam atrodo, kad pirkėjas yra neblaivus, pardavėjas gali atsisakyti parduoti jam alkoholinius gėrimus. Pažeidęs šį reikalavimą, pardavėjas gali būti nubaustas administracine bauda.
Šalies teismų praktikoje jau pasitaikė bandymų atkreipti dėmesį į situaciją. Drausdamas parduoti alkoholį neblaiviems asmenims, Alkoholio kontrolės įstatymas nenustato pardavėjų teisių ir tvarkos, kaip reikėtų vykdyti šią įstatymo nuostatą. „Parduotuvė yra vieša vieta ir jeigu pardavėja klaidingai pareikštų klientui, kad jis yra neblaivus ir alkoholinių gėrimų jam neparduotų, būtų pažeistos žmogaus teisės, įžeistas žmogaus orumas,“ – maždaug prieš dešimtmetį apeliaciniame skunde Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teigė Kudirkos Naumiesčio vartotojų kooperatyvas, kurio pardavėja, paprašiusi dokumento, įrodančio pirkėjo amžių, pardavė butelį sidro asmeniui, kuris, kaip paaiškėjo, buvo neblaivus.
Pardavėją nubaudė apylinkės teismas, o apeliacinį skundą dėl to atmetė Vilniaus apygardos administracinis teismas. Taip byla pasiekė Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.
Iš tiesų, Alkoholio kontrolės įstatyme numatyta tik tai, kad alkoholinių gėrimų pardavėjai turi teisę, o kai kyla abejonių, kad asmuo yra jaunesnis negu 18 metų, privalo iš perkančio alkoholinius gėrimus asmens reikalauti pateikti asmens amžių liudijantį dokumentą. Jeigu toks asmuo nepateikia amžių liudijančio dokumento, alkoholinių gėrimų pardavėjai privalo atsisakyti parduoti jam alkoholinius gėrimus. Dėl to, kaip elgtis kilus abejonių dėl blaivumo, – nė žodžio.
Kaip buvo teigiama paminėtame apeliaciniame skunde, nuostatos dėl alkoholio pardavimo neblaiviems asmenims vykdymas nėra reglamentuotas ir minėtas draudimas yra nuolat pažeidžiamas visų prekybininkų. „… kyla abejonių, ar jis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nes pareigūnai, prižiūrintys minėto įstatymo reikalavimo vykdymą, gali laisvai pasirinkti, kuriam ūkio subjektui taikyti atsakomybę, o kuriam ne,“ – samprotavo prekybininkai. Jų skunde akcentuojama, kad pagal įstatymo analogiją taikytos „Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklės“ nesuteikia pardavėjams teisės nustatyti pirkėjo girtumą ir nenustato neblaivumo tikrinimo jokiems kitiems asmenims, išskyrus asmenis, vairuojančius transporto priemones. Situacija tokia, kad pardavėjas, siekdamas vykdyti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimą dėl alkoholio pardavimo neblaiviems asmenims, neturi teisinės galimybės nustatyti pirkėjo girtumo.
Atrodytų, kad pirštu durta į spragą šalies įstatymuose, ir ją reikėtų kokiu nors būdu taisyti reglamentuojant, kokius veiksmus pardavėjas turėtų atlikti, kad jo elgesys laikantis reikalavimų būtų nepriekaištingas. Tačiau ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prekybininkų skundą atmetė motyvavęs, kad pardavėja buvo „nepakankamai atidi“, vertindama pirkėjo būseną. Tuo tarpu prekybininkų pastabos dėl teisinių spragų buvo pavadintos „nepagrįstos ir prieštaraujančios suformuotai administracinės teisės doktrinai“.
Įvertinusi situaciją, teisėjų kolegija pažymėjo, jog ūkio subjektas, turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, „turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą (nustatyti, ar pirkėjas yra blaivas, – Red. past.), tačiau jis turi imtis tokių priemonių, kokių atitinkamomis aplinkybėmis imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo“. Kolegijos įsitikinimu, „aplinkybių visuma rodo, jog pardavėja turėjo galimybę įsitikinti asmens neblaivumu, nes jis buvo pakankamai išgėręs, kad turintis pareigą įsitikinti perkančiojo neblaivumu asmuo galėtų tai suprasti“.
Prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą dėl situacijos vertinimo, visi šį atvejį nagrinėję teismai, nuo apylinkės iki vyriausiojo, jei taip galima pasakyti, ignoravo.
Kad paminėtas atvejis nėra išskirtinis, parodo ir atvejis Širvintose. Po to, kai 2022 metų liepos 1 dieną parduotuvėje „Eurostandart“ buvo atsisakyta parduoti alų Tomui Š., kilo konfliktas, panaudotas smurtas, dužo stiklas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai, kuriuose buvo išnagrinėta pirkėjui dėl viešosios tvarkos pažeidimo iškelta baudžiamoji byla, Tomą Š. pripažino kaltu ir skyrė galutinę 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę.
Iki šio įvykio jau du kartus teistas Tomas Š. 2022 metų liepos 1 dieną norėjo nusipirkti alaus. Paėmęs iš lentynos nuėjo prie kasos, bet joje dirbusi pardavėja pasakė, kad „girtam neparduos“. Tomas Š. pradėjo ginčytis su pardavėja, keiktis. Žmonės, kurie stovėjo eilėje, tai matė ir girdėjo. Alų pardavėja padėjo po prekystaliu, o priėjusi parduotuvės vedėja Tomą Š. paprašė išeiti. Supykęs, kad jam nepardavė alaus, Tomas Š. ne tik nepaklausė vedėjos patarimo ir iš parduotuvės nėjo, bet ir pradėjo stumdytis, jai kartą sudavė į petį ir taip sukėlė skausmą. Vedėjai atsitraukus, Tomas Š. išeidamas iš parduotuvės kumščiu trenkė į durų stiklą ir šis sudužo.
Vėliau Tomas Š. sakė nepastebėjęs, kad išdaužė stiklą. Tai pamatė tik kitą dieną – langas duryse buvo užkaltas faneros lakštais, stiklas sutrūkęs. Suprato, kad tai jo darbas.
Teisme pirkėjas teigė po šio įvykio į parduotuvę nebeužsukęs, nes jam buvo gėda. O ir bijojo.
Kodėl atsisakė parduoti alkoholį, pardavėja aiškino iš karto pastebėjusi, kad į parduotuvę užėjęs Tomas Š. buvo akivaizdžiai neblaivus. Todėl jam ir pasakė, kad alkoholio neparduos. Tą pačią priežastį paaiškino ir priėjusi parduotuvės vedėja. Iš jos parodymų paaiškėjo, kad iš matymo pažįstamas pirkėjas jau rengėsi suduoti į kasos aparatą, ekraną. „Tuo metu parduotuvėje buvo daug klientų, buvo sutrikdyta vieša tvarka, visi stovėjo ir žiūrėjo į tai, ką išdarinėja tas pilietis“, – sakė vedėja.
Po įvykio Tomas Š. pasišalino, o iškviesta policija negalėjo nustatyti, ar įtariamasis yra neblaivus. Tačiau tai, kad jis buvo akivaizdžiai neblaivus, buvo įrodyta ne tik parduotuvės darbuotojų liudijimais. Peržiūrėjus vaizdo kamerų įrašą kelis kartus buvo akcentuota, jog „matyti, kad vyras yra neblaivus“, „matyti, kad jis yra akivaizdžiai neblaivus“.
Tai, kad buvo neblaivus, ikiteisminio tyrimo metu pripažino ir pats Tomas Š., tad šiuo atveju kokių nors diskusijų, ar pardavėja elgėsi teisingai, neturėtų būti. Prisimenant aukščiau paminėtą istoriją Kudirkos Naumiestyje, galima pripažinti, kad vertindama pirkėjo būseną pardavėja buvo pakankamai atidi.
Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė, jog kaltinamasis nusikalstamą veiką padarė anksčiau būdamas teistas, nusikalto turint nepanaikintą ir neišnykusį teistumą, baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už viešosios tvarkos pažeidimus, turi galiojančių nuobaudų.
Apribodamas laisvę, teismas nustatė, kad Tomas Š. per bausmės atlikimo laiką turi neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; dirbti arba visą bausmės atlikimo laiką, būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Nuteistajam nurodyta atlyginti 300 eurų žalą, kurią ji patyrė dėl išdaužto stiklo paketo.
