Ši istorija pernai kovą nutiko ne mūsų rajone, tačiau vienas jos dalyvių – pavadinkime jį Edvinu – yra mūsų savivaldybės gyventojas. Kaip tyrimo metu policijai užsiminė šis asmuo, jis yra šiuo metu Kaune gyvenančio asmens (pavadinkime jį Laurynu) kraštietis.
Nei Edvinas, nei Laurynas nepadarė jokios nusikalstamos veikos, tačiau ši istorija galėtų būti pamokanti kitiems, kaip nieko draudžiamo nepadarius gali tekti minti teismo slenkstį.
Viskas prasidėjo nuo to, kad Edvinas paskolino pinigų ne tik Laurynui, bet ir tokiam Nojui G. iš Jurbarko. Galbūt pasielgė neprotingai ir neatsakingai, nes iki šios bylos nagrinėjimo Kauno apylinkės teisme Nojus G. jau buvo 6 kartus teistas įvairiuose teismuose, taip pat ir Vilniaus regiono apylinkės teisme. Balandžio 17–osios nuosprendžiu jam už sukčiavimą buvo skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Ją subendrinus su sausio 23 dienos Tauragės apylinkės teismo nuosprendžiu skirta bausme už kitą sukčiavimą, Nojus G. buvo pasiųstas į kalėjimą atlikti 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės.
Ši istorija, kurioje pagrindiniu smuiku griežė Nojus G., kraštiečius pavertė liudytojais ir suteikė pagrindo šią istoriją papasakoti mūsų skaitytojui.
Taigi, Edvinas vieną dieną Laurynui paskolino 500 eurų, o jam „gal penkis kartus per visą gyvenimą pažįstamam“ Nojui – 250 eurų. Pristigęs pinigų pragyvenimui, 2024 metų kovo 9–10 dienomis jis susitarė su abiem asmenimis, kad šie grąžins jam pinigus. Kadangi Nojus G. gyvena Jurbarke, nuvažiavo pas jį pasiimti pinigų. Tačiau skolininkas pasiteisino, kad pinigų neturi, o skolą grąžins, kai jam skolą atiduos vienas Kaune gyvenantis jo skolininkas. Kadangi ir taip reikėjo važiuoti į Kauną skolos pas Lauryną, Edvinas pasiėmė Nojų su savimi, kad šis atgautų iš jam skolingo asmens pinigus ir atiduotų judviejų skolą. Bet Nojų jo skolininkas apgavo ir pinigų negrąžino. Tada nuvažiavo susitikti su Laurynu. Vėlų vakarą į sutartą vietą atvažiavęs Laurynas pasiteisino turįs tik pusę jam paskolintos sumos. Kilus ginčui, Laurynas pasiūlė Edvinui paimti automobilį „Audi A3“ kaip užstatą, o trūkstamą sumą jis atiduos per kelias dienas. Su šiuo pasiūlymu Edvinas sutiko, ir jie visi nuvažiavo to automobilio. Sukirto rankas, kad grąžinus pinigus automobilis bus atiduotas Laurynui.
Tai, kad šis automobilis yra ne Lauryno, o jo draugės, Edvinas sužinojo tik vėliau. O tą vakarą automobilis buvo nuvairuotas į vieną prekybos centro aikštelę prie Kauno ir paliktas, prieš tai užrakinus ir užvedimo raktelį pakuotėje nuo kramtomosios gumos padėjus ant automobilio rado. Sulaukus pinigų, skolininkui būtų pasakyta automobilio stovėjimo ir raktelio vieta, ir šis atvykęs „užstatą“ pasiimtų.
Parvažiavęs namo į Širvintų rajoną, Edvinas po kelių dienų pamatė, kad į jo asmeninę banko sąskaitą Laurynas pervedė likusius 250 eurų. Tada jis per susirašinėjimų programėlę informavo, kur stovi automobilis ir kaip rasti jo raktelį. Bet maždaug po pusvalandžio paskambinęs Laurynas vaizdo ryšiu pranešė, kad automobilio neranda. Edvinas sako supratęs, kad automobilį pavogė, o dėl to iš karto įtarė su juo buvusį Nojų G. Juo labiau kad šis kelias dienas klausinėjo, ar Laurynas pasiėmė savo automobilį, o Edvinas jam buvo sakęs, kad dar ne. Nojus žinojo, kur buvo paliktas automobilis ir matė, kur padėtas jo raktelis.
Nojus G. iš pradžių neigė ėmęs automobilį, bet po to, kai tiesiai šviesiai jį apkaltino vagyste, šis prisipažino, kad automobilį paėmė ir sakė, jog šis jam „buvo reikalingas pasivažinėti“. Nojus G. kurį laiką maitino skirtingomis istorijomis, kur yra tas automobilis. Jis aiškino, kad automobiliu pasivažinėjo ir grąžino atgal, o kur jis dingo – nežino. Paskui sakė, kad automobilį konfiskavo policija. Dar vėliau aiškino, kad automobilį pavogė jo draugas.
Edvinas turėjo pagrindo manyti, kad automobilį tikrai pavogė Nojus, mat sakė žinąs, kad „šis anksčiau yra vogęs automobilius“ (tiesos dėlei, Nojus G. iki tol nebuvo teistas dėl vagysčių), o dar esą minėjo, kad Kaune turi kažkokį draugą, kuris ardo automobilius. Edvinas manė, pavogtas „Audi A3“ jau bus išardytas dalimis.
Įdomi detalė: kalbėdamas, kad automobilį „konfiskavo policija“, Nojus G. nedaug pamelavo – jis tikrai buvo susidūręs su policijos pareigūnais, o šie buvo sulaikę automobilį. 2024 metų kovo 12 dieną Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato pareigūnai Nojui G. surašė administracinio nusižengimo protokolą už tai, kad tą naktį jis pakartotinai vairavo automobilį „Audi A3“, kai yra atimta teisė vairuoti transporto priemones. Nojus sutiko su administracinio nusižengimo aplinkybėmis, sutikimą patvirtindamas parašu. Tą pačią dieną automobilis „Audi A3“ buvo grąžintas jį vairavusiam Nojui, kuris pasirašydamas tai patvirtino.
Neradęs automobilio aikštelėje ir Edvino įtikintas, kad būtent čia jis buvo paliktas, Laurynas iškvietė policijos pareigūnus ir nuėjo pas prekybos centro apsaugos darbuotojus. Peržiūrėjus kameras buvo aišku, kad kažkokie žmonės atvyko ir pasiėmė automobilį.
Vėliau įraše atpažinus Nojų, buvo matyti, kad jis stumdė ir bandė užkurti tą automobilį, nes galimai buvo išsikrovęs automobilio akumuliatorius.
Priremtas įrodymų, tarp jų ir to, kad buvo sustabdytas policijos vairuojant, Nojus G. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pripažino iš dalies. Jis aiškino, kad Laurynas buvo skolingas ne Edvinui, o būtent jam – apie 300–400 eurų. Nojus pasakojo miglotą istoriją, kad skola atsiradusi, kai vienas iš kito pirko kažkokius daiktus, o atsiskaitė arba grynais, arba pervedimu, arba kriptovaliuta. Atiduoti skolos Laurynas esą negalėjo, nes neturėjo pinigų, todėl ne Edvinui, o jam pasiūlė automobilį „Audi A3“, kad palauktų kelias dienas, kol surinks pinigus. Kai pinigų negavo, Nojus ir paėmė automobilį iš stovėjimo aikštelės. Vieną kartą aiškino po pasivažinėjimo jį grąžinęs ten, kur buvo paliktas stovėti. Kitą kartą teigė, kad jį nuvairavo į supirktuvę. „Audi A3“ savininkė 1998 metų laidos automobilį įvertino 1100 eurų, o Nojus G. sakė už jį supirktuvėje gavęs 160–175 Eur.
Galima pastebėti, kad net šioje paprastoje istorijoje yra neatsakytų klausimų, kurie galbūt nėra svarbūs, o jų detalės įtakos neturi, tačiau pasikrapštyti pakaušį yra dėl ko. Bent jau todėl, kad paprasta menkutė istorija yra apaugusi įvairiomis traktuotėmis. Iš paaiškinimų galima susidaryti vaizdą, kad visi dalyviai tarpusavyje yra kažkaip susiję. Pavyzdžiui, Laurynas sako Nojaus nepažįstantis, tačiau panašu, kad pastarasis gerai pažįsta automobilio savininkę, su kuria anksčiau yra bendravęs ir su kuria jau kelerius metus gyvena Laurynas.
Tačiau Nojaus G. teiginius apie tai, kad Laurynas jam buvo skolingas pinigų, tad automobilį jis paėmė ir pardavė kaip sąžiningai įgytą užstatą, teismas įvertino kritiškai. Aplinkybę, kad Laurynas buvo skolingas Edvinui ir automobilis kaip užstatas už skolą buvo perduotas būtent jam, o kaltinamasis Nojus G. neturėjo jokio teisėto pagrindo slapta pasiimti automobilį, patvirtino abu liudytojai.
Kauno apylinkės teismas Nojų G. pripažino kaltu dėl automobilio vagystės ir už šią veiką jam skyrė 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su minėta Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta subendrinta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta galutinė subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Taip pat priteista atlyginti nukentėjusiai automobilio savininkei jos patirtą žalą.
