Birželio vidurys – tai metas, kai saulė kaitina nuo pat ryto, o pievos alsuoja ramybe. Širvintų krašte, kaip ir daugelyje Lietuvos vietovių, būtent šiuo metų laiku prasideda itin svarbus ūkininkų darbas – šienapjūtė. Ne tik tradicinis, bet ir simboliškai įsišaknijęs mūsų kultūroje procesas, kuris, nepaisant technologijų pažangos, vis dar išlaiko senąją dvasią.
Nuo seno lietuviai birželio 13-ąją – Antanines – laikė riba, žyminčia šienapjūtės pradžią. Sakydavo senoliai: „Jei per Antanines žolė dar nepjauta – jau vėluoji.“ Ši data – tai tylus gamtos kvietimas kibti į darbus.
Šienauti reikia, kol žolė dar kupina sultingumo ir vertingų medžiagų, reikalingų žiemos pašarams. Tikėta, kad šienas, nupjautas nuo Antaninių, bus kokybiškas, o ūkis – klestės.
Neatsitiktinai būtent per Antanines į pievas techniką išvairavo ir ūkininkas Ramūnas Kisielius iš Limonių kaimo (Zibalų seniūnija). Šeimos ūkyje šienapjūtė – atsakingas laikotarpis, reikalaujantis ne tik fizinės ištvermės, bet ir logistikos žinių. „Simboliškai norėjosi pradėti šienapjūtę per Antanines. Ne tik dėl orų, bet ir dėl tradicijos, kurią norisi išlaikyti“, – kalbėjo Ramūnas.
Pirmasis darbas – tankiai sužėlusios pievos. Po lietingo pavasario žolė šiemet suvešėjo kaip reta. Tačiau Ramūnui tai ne kliūtis – visą pjovimo ir presavimo procesą padeda atlikti moderni technika.
Tokį ūkį, kaip Ramūno, Širvintų rajone galima laikyti stipraus ir moderniai ūkininkaujančio šeimos ūkio pavyzdžiu. Valdydamas daugiau nei 100 hektarų, jis prisideda ne tik prie savo šeimos gerovės, bet ir prie viso regiono žemės ūkio įvaizdžio. „Be investicijų į techniką – sunku. Kai matai, kad darbas vyksta efektyviai ir sugrįžta į pastangomis sukurtą rezultatą, motyvacijos netrūksta“, – pasakojo ūkininkas.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
