Šalin rankas nuo tarybinės santvarkos kūrėjų?

Pagaliau Širvintose imta rimtai svarstyti, ar reikia pakeisti kelių gatvių, kurios pavadintos kontraversiškai vertinamų kultūros veikėjų, pavardėmis. Savivaldybė net paskelbė apklausą.

Apie galimybę tai padaryti esame rašę ne kartą.

Kaip ir visuomet, vėl pasigirdo balsų prieš tokį sumanymą. Linkę, kad liktų su mūsų rajonu nė kiek nesusijusių Liudo Giros, Petro Cvirkos ar Juliaus Janonio gatvės, dažniausiai argumentuoja tuo, kad tada, devyniasdešimtaisiais, kai mieste jau buvo atsisakyta ne tik Pionierių ar Komjaunimo, bet ir buvusių M. Melnikaitės (dabar Ramybės), M. Gorkio (dabar Atminties), K. Požėlos (dabar Savanorių) gatvių pavadinimų, šios, likusios, niekam neužkliuvo. Suprantate, jau tada buvo pasisakyta, kad reikia, taigi nėra prasmės dar kartą į viešumą kelti šios temos.

Taigi, šalin rankas nuo kūrėjų, kurių svarbiausias gyvenimo kūrinys – tarybinė santvarka.

Na, prieš tris dešimtmečius mūsų visuomenė apskritai nekėlė į viešumą kolaboravimo problematikos, šaukštas deguto medaus statinėje laikytas nereikšmingu faktu, o kai kurie faktai iš tų asmenų biografijos dar buvo žinomi tik siauram besidominčiųjų ratui. Tada dar atrodė, kad svarbiau už tikrąsias vertybes yra tai, kiek ir kokių žodžių kūryboje panaudojo S. Nėris. Įdomu, ar žodis Stalinas irgi buvo suskaičiuoti?

Tada, keičiant gatvių pavadinimus, visuomenės nebuvo atsiklausta. O ir kas keitė? Netirštinant spalvų, keitė į naują valdžią patekę vakarykščiai komunistai, partiniai sekretoriai, tarybiniai inteligentai. Su savo žinių ir suvokimo bagažu. Istorikų, valstybininkų, visuomenininkų nuomonės tada niekas neklausė. Ko gero, ir šiandien nuolat skambantis svarbiausias argumentas „Jis parašė „Cukrinius avinėlius“! tik sustiprina įtarimą, kad kitų kūrinių „šviesios atminties“ gynėjai nėra skaitę ar jau nepamena.

Cvirka buvo žmogaus, kuris, būdamas rašytojas, organizavo sovietinės valdžios susidorojimą su plunksnos broliais. Tarp jų ujo tokius pripažintus kūrėjus, kaip Kazį Borutą (už „Baltaragio malūną“), Balį Sruogą (už nedėkingumą Tarybų santvarkai, jį išlaisvinusiai iš fašistinio konclagerio) ar Antaną Miškinį (už tai, kad į tarybinę santvarką žiūrėjo kaip į laikiną reiškinį).

Kitas mūsų mieste dėl esančios gatvės nuolat linksniuojamas Liudas Gira – nepriklausomybininkas, savanoris, Lietuvos žvalgybininkas. Deja, ir sovietinės Lietuvos švietimo „viceministras“. Kažkaip nesitiki, kad „Dul dul dūdelės“ autorius puls taip žemai, kad 1940-aisiais surikiuos poemą „Stalino LTSR konstitucija“.

Tokių akibrokštų Liudo Giros karjeroje buvo ne vienas. Linkstama manyti, kad jis buvo godus, viską gyvenime darė dėl finansinės naudos, o ne dėl įsitikinimų. Tiesiai šviesiai – parsidavinėjo už pinigus. Kaip prostitutės.

Gyvenimo saulėlydyje buvęs Lietuvos patriotas tapo Raudonosios armijos kapitonu. 1946 metais jis – LTSR Mokslų Akademijos akademikas. Taip sovietų valdžia įvertino jo indėlį į „mokslą“. Jaunystėje baigęs Vilniaus kunigų seminariją, jis kunigu taip ir nebuvo įšventintas. Matyt, įžvelgė mokslo viršenybę prieš religiją.

1977 metais Liudui Girai buvo pastatytas paminklas Vilniaus senamiestyje, priešais Lietuvos švietimo ir mokslo ministeriją. Nugriautas 2013 metų rugsėjį tos ministerijos prašymu.

Nepamirškime ir to, kad pas mus garbinami komunistų (bolševikų) partijos nariai Cvirka ir Gira – parvežę iš Maskvos Stalino saulę.

Gal tik proletariniu dainiumi vadinamas Julius Janonis, kurio vardu pavadintą gatvę turime, nespėjo „parduoti“ okupantams tėvynės. Dar gimnazijoje tapo marksistu, paskui persiorientavo į socialdemokratus ir jaunas mirė puolęs po traukiniu. Oficiali versija – susirgo džiova ir nenorėjo būti našta aplinkiniams. Kita versija – bolševikinės anarchijos dienomis užsikrėtė „negera liga“, kuri tais laikais dar nebuvo išgydoma.

Pripažinkime, kad tai, jog šiandien jie žinomi dėl savo kūrybos, yra ne tik jų talento, bet ir santvarkos nuopelnas. Ji leido net menkaverčius jų kūrinius, štampavo raštus, kuriuose yra ir atviros grafomanijos pavyzdžių. Bandė rašyti ir toks Aleksandras Gudaitis-Guzevičius. Gimęs Maskvoje, tačiau kaip ir mūsų kaimynas, mat Ukmergėje gyveno jo tėvas. Lietuvos komjaunimo atstovas Komunistiniame jaunimo internacionale. LKP CK sekretorius, į Lietuvą iš sovdepijos grįžęs nelegaliai. Toks „žaliasis žmogutis“, kaip pasakytų dabar. Per 1940-ųjų įvykius – Lietuvos Vidaus reikalų ministro pavaduotojas, Vilniaus apskrities ir miesto viršininkas, o paskui – LTSR vidaus reikalų liaudies komisaras, pasirašęs įsaką dėl 1941 metų trėmimų. Traukiantis iš Lietuvos, jis vadovavo NKVD operatyvinės kariuomenės 1-ojo motošaulių pulko sustiprintam batalionui. Per antrąją okupaciją jis – LTSR valstybės saugumo liaudies komisaras. Svarbiausias saugumietis.

Jis irgi rašytojas. Ką jau ką, o „Kalvio Ignoto teisybę“, pasakojančią apie bandymą subolševikinti Lietuvą 1919 metais, žino daugelis iš kūrinio motyvais pastatyto kino filmo. Guzevičius pudrino smegenis ir mažiesiems. Jo „Juodoji torpeda“, kažkodėl dažnai neminima kaip kūrybos palikimas, yra vaikams skirtas pasakojimas apie bolševikinį perversmą Maskvoje ir susidorojimą su Kremlių gynusiais junkeriais – carinės karininkų mokyklos kursantais.

Kūrinius rašė ir tiesioginis Gudaičio viršininkas Vsevoldas Merkulovas, svarbiausias pokario SSSR kagėbistas, dar vadinamas „Berijos smegenimis“. Slapyvardžiu Vsevoldas Rokas jis parašė dvi pjeses, kurių viena net buvo statoma įvairiuose SSSR teatruose.

Hitleris tapė paveikslus. Kritikų vertinimu, tai darė neprastai. Žinoma, kad Stalinas bandė gebėjimus poezijoje.

Vadovaujantis alpstančių dėl „cukrinių avinėlių“ kūrybos mylėtojų logika, ir jie galėtų būtų verti šviesaus atminimo įamžinimo.

Ne vienas šių žmonių lūžių akimirkoje turėjo galimybę rinktis. Skirtingai nei emigranto kelią pasirinkę kraštiečiai Ignas Šeinius, Balys Rukša, Juozas Kruminas, pas mus garbinami literatai pirmenybę atidavė tarnavimui okupantams. Jei dauguma manys, kad tai nereikšmingas faktas, garbinkime ir toliau.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
4.5 (2 įvert.)
scroll to top