Kiekviename mieste, kiekvienoje bendruomenėje visuomet atsiranda žmonių, kurie į bet kokius pokyčius žvelgia su nepasitikėjimu ar net su atviru nepasitenkinimu. Širvintos – ne išimtis. Šiuo metu čia įgyvendinamas projektas „Beržės upelio užtvankos sutvarkymo darbai“, kurio tikslas – sutvarkyti pakrantes, pritaikyti jas gyventojų poilsiui, sukurti patrauklią aplinką vaikams, jaunimui ir šeimoms. Merė Živilė Pinskuvienė viešai pasidžiaugė, kad darbai vyksta, ir pabrėžė, jog rezultatas bus gražus bei naudingas miestui. Tačiau, kaip dažnai nutinka, ne visi geba tuo pasidžiaugti.
Darytina išvada, kad tvarkoma ne tik dėl dabarties, bet ir dėl ateities. Įsivaizduojama, kaip bus gera vaikams, kai jie per upelį eis į Širvintų pradinę mokyklą, kaip šeimos galės leisti laiką prie sutvarkyto upelio. Tai investicija į jaunąją kartą, į miesto gyvybingumą. Viešosios erdvės – tai ne prabanga, o būtinybė, nes jos kuria bendruomenės dvasią, suteikia miestui gyvybės. Vis dėlto net ir tokiose akivaizdžiai pozityviose iniciatyvose atsiranda balsų, kurie mato tik trūkumus. Viena garbaus amžiaus moteris, pamačiusi mane, stebintį vykstančius darbus, pareiškė, kad darbai esą beprasmiai, nes „caro laikus menantys takai buvo geri“, o pinigus, jos manymu, reikėjo skirti kapinių remontui. Tokia pozicija atspindi tam tikrą mąstymo inerciją – įsitikinimą, kad senas visada geresnis už naują, o pokyčiai yra bereikalingi.
Žinoma, kapinės taip pat yra svarbi miesto dalis, jos reikalauja priežiūros ir pagarbos. Tačiau ar tikrai galima lyginti kapinių tvarkymą su viešųjų erdvių, skirtų gyviems žmonėms, šeimoms ir vaikams, atnaujinimu? Ar tikrai kapinės – vienintelis miesto prioritetas? Miestas juk nėra muziejus po atviru dangumi, kuriame gyventojai tik vaikšto tarp paminklų. Miestas nėra tik praeities atminimo vieta – jis yra gyvas organizmas, kuriame turi būti patogu gyventi, auginti vaikus, ilsėtis. Investicijos į viešąsias erdves yra investicijos į bendruomenės ateitį.
Nepasitenkinimas dažnai kyla ir dėl laikinų nepatogumų. Statybos darbai visuomet reiškia purvą, žemių sąvartas, užtvertus takus. Tačiau tai – laikina. Pats, būdamas vyresnio amžiaus, išbandžiau tas kliūtis, jos tikrai nėra tragedija. Juk prieš kelis dešimtmečius į mokyklą per laukus ir per pievas brisdavome daug prastesniais keliais, tuomet niekas dėl to nesiskundė. Šiandien, kai gyvename patogiau, atrodo, kad kiekvienas nepatogumas yra didžiulė problema. Tačiau tai tik rodo, kad žmonės nebėra pratę prie vargo, todėl kiekviena kliūtis atrodo nepakeliama. Ironiška – kuo patogiau gyvename, tuo labiau bambame dėl smulkmenų.
Širvintos nėra vienintelis miestas, kuriame kyla diskusijų dėl viešųjų erdvių tvarkymo. Pavyzdžių netrūksta Vilniuje, Šiauliuose ar Anykščiuose. 2019 metais Vilniuje kilo konfliktas dėl Sapiegų parko atnaujinimo. Bendruomenė nepritarė savivaldybės vizijai, dvejus metus vyko derybos, projektas buvo sustabdytas ir skelbtas iš naujo. Šiauliuose atnaujinant Vilniaus gatvę dalis gyventojų piktinosi, kad darbai trukdo kasdieniam judėjimui, o nauja vizija, jų manymu, neatitiko miesto charakterio. Tačiau šiandien sutvarkyta gatvė tapo patrauklia erdve pasivaikščiojimams ir renginiams. Anykščiuose vykdant A. Baranausko aikštės rekonstrukciją dalis gyventojų nepritarė, nes jautė nostalgiją senajai aikštės išvaizdai. Nepaisant to, projektas buvo įgyvendintas ir šiandien aikštė yra viena iš miesto traukos vietų. Visur matome tą patį reiškinį – iš pradžių nepasitenkinimas, vėliau pripažinimas, kad pokyčiai buvo reikalingi. Tai rodo, jog žmonės dažnai bijo naujovių, bet galiausiai patys pamato, kad atnaujintos erdvės suteikia miestui gyvybės ir patrauklumo.
Mūsų visuomenėje visada bus žmonių, kurie pirmiausia pastebi trūkumus, o ne privalumus. Jie linkę kritikuoti net tada, kai darbai akivaizdžiai pagerins gyvenimo kokybę. Tokie žmonės dažnai pamiršta, kad miestas priklauso ne tik jiems, bet ir jaunajai kartai. Jei viską matuotume tik pagal vyresniųjų patogumą ar nostalgiją praeičiai, miestas sustingtų laike ir nejudėtų pirmyn. Nepasitenkinimas dažnai kyla ne iš realių problemų, o iš įpročio kritikuoti. Tai tarsi gyvenimo pozicija – matyti stiklinę pustuštę, o ne puspilnę. Ir čia kyla retorinis klausimas: ar tikrai gyvenimas tampa geresnis, kai nuolat bambame? Ar ne geriau kartais tiesiog pasidžiaugti, kad miestas gražėja.
Beržės upelio pakrantės sutvarkymas – tai projektas, kuris tarnaus visiems: vaikams, jaunimui, šeimoms, net ir senjorams. Kai darbai bus baigti, net tie, kurie šiandien piktinasi, greičiausiai patys atras malonumą pasivaikščioti naujais takais, pasėdėti ant suoliuko ar pasigrožėti sutvarkyta gamta. Galų gale gyvenimas per trumpas, kad jį praleistume nuolat bambėdami. Ar tikrai verta kiekvieną dieną ieškoti priežasties piktintis? Daugiau pozityvo, kantrybės ir džiaugsmo – ir viskas bus gerai. O Beržės upelio pakrantė taps dar viena vieta, kurioje bus gera būti visiems, nepriklausomai nuo amžiaus ar požiūrio.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
