Kaip informuoja gamintojų ir importuotojų asociacija, nuo 2015 metų siekiama, kad turėtų būti perdirbta net 95 proc. eksploatuoti nebetinkamų automobilių masės. Jei laikomasi šio reikalavimo, iš automobilio faktiškai nebeturėtų likti nieko – tik „rūdys“. Visa kita – metalas, plastikas, stiklas, guma ir t.t. – gali būti naudinga žaliava.
Plastikas – ne šiukšlė. Tai – naudinga žaliava!
Apie senų automobilių supirkimą „Širvintų kraštas“ rašė ne kartą. Nors privaloma išregistruojant gauti pažymą, kad automobilis perduotas utilizuoti, dažnai buvę savininkai dėl to galvos nesuka. Baigus galioti techninei apžiūrai, jei ekonomiškai nebeapsimoka automobilio remontuoti, tokios transporto priemonės, geriausiu atveju, lieka stovėti kur nors teritorijos kamputyje. Tačiau dažniausiai jos išardomos, vertingesnės detalės pasiliekamos ar parduodamos, kitos – parduodamos kaip metalo laužas. Nemetalinės detalės, pavyzdžiui – plastikas, guma, tekstilė, stiklas – metalo laužo supirkėjų nedomina. Vėl gi geriausiu atveju tai keliauja į rūšiavimo konteinerius, bet dažniau – prie konteinerių ar tiesiog kur nors išmetama.
Nesuklysime pasakę, kad kiekvienas gyventojas bent kartą yra matęs besimėtant stambių plastikinių detalių, kurias atpažino kaip buvusias automobilių detales – buferius, salono apdailą, prietaisų skydelius. Tai, kad jie neatsidūrė plastikui skirtuose rūšiavimo konteineriuose paaiškinama tuo, kad yra per stambūs, jog tilptų į „varpelį“. Sulaužyti dažnam ardytojui neužtenka laiko, o gal – noro. Todėl, nutaikius progą, tai išvežama iš namų ir paliekama. Juo labiau kad dažniausiai labai sunku nustatyti, kuriam automobiliui tai kažkada priklausė. Nebent koks žioplas ardytojas į pamiškę nuveža buferį su likusiu automobilio valstybiniu numeriu.
Per metus – 5000 t senų buferių
Kaip nuskambėjo praėjusią savaitę Kaune Europos parlamento organizuotame seminare žurnalistams, per metus Lietuvoje sukaupiama apie 5 tūkst. tonų plastikinių automobilio buferių. Galima tik įsivaizduoti, kokia tai krūva ir kiek automobilių buvo išardyta ar apgadinta eismo įvykiuose, kai teko keisti šias svarbias detales. Nors atrodytų, kad šis kiekis yra savotiška ekologinė katastrofa Lietuvai, Demontuotojų asociacijos direktorius Vidas Pocius džiaugiasi, jog tai – nemokama žaliava statybinėms medžiagoms, kurios dar gali pasitarnauti žmonėms.
Kaip pavyzdį, Vidas Pocius „Širvintų kraštui“ parodė iš buvusių buferių pagamintą šaligatvio plytelę ir pertvaros blokelį. Tai tik du pavyzdžiai, kuo gali virsti mūsų aplinką teršiantis plastikas. Baltarusijoje, anot Demontuotojų asociacijos direktoriaus ir kelių verslo įmonių vadovo, panašiu būdu jau gaminamos stogo čerpės.
Brangiausios presavimo formos, senas plastikas beveik nieko nekainuoja
Tiesa, būtų klaidinga manyti, kad šie gaminiai – vien iš plastiko. Kaip sakė Vidas Pocius, pertvarų blokeliuose, kurie savo forma primena „lego“ kaladėles, yra įmaišyta medžio plokščių pjuvenų, plytelėse – stiklo dulkių. Tie priedai gaminiams suteikia atitinkamų fizinių savybių. Pirmiausia, yra lengvesni. Antra – tvirtesni. Anot direktoriaus, jo parodyti pertvarų „lego“ blokeliai atsparumu gniuždymui net lenkia įprastus betono blokelius. Tiesa, viršijus krūvius, betoniniai blokeliai įtrūksta, perskyla, o šios „lego kaladėlės“, kaip sakė aplinkosaugos srityje dirbantis verslininkas, turi savybę „subyrėti“.
Šie gaminiai (ko gero, labiau reikėtų kalbėti apie blokelius) gali būti dažomi, tinkuojami, kitaip dekoruojami, jų savybės tai leidžia. Kaip „Širvintų kraštui“ sakė Vidas Pocius, geriausia dekoratyvines jų savybes nustatyti gamybos metu – parinkti spalvą, formą.
Kol kas minusas yra tas, kad labai brangiai kainuoja specialios presavimo formos. Vienos kaina – beveik 3 tūkst. eurų.
Blokelis už centą?
Nors atrodytų, kad tokie gaminiai negali būti pigūs, Demontuotojų asociacijos direktorius prisipažino, kad iš tiesų yra kitaip. Kadangi blokelių ir plytelių gamyba dar tik organizuojama, nustatytos kainos nėra, tad kokie nors skaičiai tėra teoriniai. Vis dėlto, paprašytas atsakyti, už kiek apsimokėtų tai parduoti jau dabar, jei būtų tokia galimybė, Vidas Pocius paminėjo 3 Eur kainą už plytelių kvadratinį metrą. Galėtų būti mažesnė, tačiau, jei teisingai supratome, stiklo dulkių pagaminimas ir įmaišymas į plastiką trumpina kai kurių įrangos detalių naudojimo laiką, o tai sukelia papildomų išlaidų. Blokelių iš plastiko ir pjuvenų gamyba, priešingai nei plytelių, „nekainuoja nieko“ – jai padengti pakaktų tų išmokų, kurias gamintojas gautų iš atitinkamų fondų, finansuojančių eksploatuoti netinkamų transporto priemonių ir kitų atliekų sutvarkymą. Vaizdžiai tariant, tokį blokelį būtų galima parduoti kad ir po centą – jau būtų pelnas.
-Koją kiša tik tai, kad medžio pjuvenos, reikalingos blokelių gamybai, domina ir kitus. Tai ne tik galimas kuras, bet ir pakartotinė žaliava baldų pramonei, – sakė Vidas Pocius, patvirtinęs mūsų žinias, kad jau kuris laikas didelių gabaritų aikštelėse surinktas senų baldų atliekas perdirbti išsiveža lenkai. Anot pašnekovo, lenkai Lietuvoje yra įkūrę antrinę įmonę, kuri tuo ir užsiima. Vadinasi, išveždami į Šniponis seną sekciją ar spintą, mes paremiame Lenkijos verslininkus.
Trūkumas – „rusiškas intelektas“
Ar pakaktų 5 tūkst. tonų senų buferių, kad iš jų pagaminti blokeliai ir plytelės galėtų konkuruoti su tradiciniais gaminiais? Vidas Pocius sėkme neabejoja, kadangi automobilių plastikas – tai tik vienas žaliavos šaltinis. Gamybai galima naudoti ir kitokias plastiko atliekas – pakuotes, buities rakandus, buitinių prietaisų korpusus ir pan. T. y. tai, kas irgi pagaminta iš plastiko ir ilgainiui dėl prarastų savybių ar išvaizdos mums tampa nereikalinga. Užuot atgulę pakrūmėse, užkasami į žemę, skandinami vandenyje, plastikiniai gaminiai gali dar ilgai tarnauti. Pasidomėjus, kiek ilgai laikys plastikinė plytelė, Vidas Pocius sakė, jog tokios plytelės pas jį naudojamos jau penkerius metus, ir nieko – atlaikė ir šalčius, ir karščius. Pagal techninius bandymus, joms nebaisi bent iki 200 laipsnių Celsijaus temperatūra.
-Įdomi detalė – dalį plytelių buvau davęs Alytuje įsikūrusiai įmonei, kur kilo padangų gaisras. Nesu iki galo tikras, bet jos, atrodo, buvo būtent ten, kur ir degė padangų atliekos. Reikės specialiai pasidomėti, kas iš jų liko, – sakė Vidas Pocius.
Pasiteiravus, kas trukdė jau pradėti masinę tokių dirbinių gamybą ir jomis prekiauti, Vidas Pocius sakė, kad koją kiša „rusiška kilmė“. Taip sakydamas, verslininkas turėjo omenyje, kad jų technologijos buvo sukurtos Rytuose ir kelia abejonių Europos Sąjungos biurokratams. Norint įeiti į rinką, reikia apsirūpinti įvairiais sertifikatais, kuo ir užsiimama. Jei viskas vyktų, kaip planuojama, jau kitąmet būtų galima pradėti tokių statybinių medžiagų gamybą.
Dėl tos pačios priežasties mažai kam žinomos jau paminėtos Baltarusijoje gaminamos plastikinės čerpės. Gal dėl to, kad gali turėti kancerogeninių savybių? Vidas Pocius tai neigia. Nustatyta, kad gamybos metu lokalizuotos kenksmingosios medžiagos pavojaus sveikatai nekelia. Apie didesnę dalį perdirbamo plastiko nėra ko ir kalbėti. Jau tai, kad naudojome iki šiol, reiškia, jog tos detalės ar pakuotės nebuvo pagamintos iš kenksmingų medžiagų turinčios žaliavos.
Per metus rajone surenkame daugiau kaip 80 t plastiko pakuočių
Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro duomenimis, 2018 metais visoje apskrityje buvo surinkta 21,3 tūkst. plastiko atliekų.
Kiek tokių žaliavų surinkta konkrečiai kiekvienoje savivaldybėje, atskirai nepateikiama, tačiau kai kuriuos skaičius jau esame paminėję anksčiau. Kaip rašėme prieš pusmetį, Širvintų rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos ir aplinkosaugos skyriaus duomenimis, metų pradžioje Širvintų rajone gyventojai turėjo jiems išdalytus 4 tūkst. komplektų individualaus naudojimo konteinerių, į kuriuos gyventojai gali dėti perdirbimui tinkamas atliekas, tarp jų – ir plastiką. Be to, rajone pastatyta ir bendro naudojimo rūšiavimo konteinerių: 58 jų skirti stiklo atliekoms, 54 – popieriui, 63 – plastikui.
2018 metais Širvintų rajono gyventojai išrūšiavo 818 t perdirbimui tinkamų atliekų – po 50 kg kiekvienas, skaičiuojant ir kūdikius. Beveik pusę išrūšiuotų atliekų, 394 t, sudarė popieriaus ir plastiko atliekos. Stiklo ir stiklo pakuočių per metus surinkta 272 t, plastiko pakuočių – 83 t, popieriaus – 69 t. Anot minėto Vido Pociaus, didesnė dalis paminėtų atliekų galėtų būti sėkmingai panaudota. Labai svarbu, kad žmonės tai suprastų ir neišmestų, kur papuola. Bent jau todėl, kad surinkimas ir išvežimas kainuoja papildomai. Tinkamai rūšiuojant ir civilizuotai šalinant, gyventojams tai nekainuoja nieko.
Pasaulio banko duomenimis, 2016 metais pasaulyje buvo pagaminta 242 mln. tonų plastiko. Jungtinių Tautų duomenimis, šiuo metu į vandenynus išmesta apie 100 mln. tonų plastiko.
Gintaras Bielskis
