Prie Savivaldybės įrengtu keltuvu neįgalieji gali pasiekti tik pirmąjį aukštą...
Kartais eidami net nesusimąstome, kad su kiekvienu žingsniu įveikiame ne vieną kliūtį. Laiptai, nelygus grindinys, duobė – visa tai gali tapti dideliu išbandymu, jei keliauti tenka neįgaliųjų vežimėlyje ar turint kitokių judėjimo sutrikimų.
Sostinėje pagal parengtą įstaigų pritaikymo planą neįgaliesiems bene į visas svarbiausias įstaigas patekti yra gana paprasta. Ne išimtis ir viešasis transportas – įprasti autobusai yra keičiami žemagrindžiais. Tikslus jų važiavimo grafikas išryškinamas skirtingomis spalvomis, todėl, esant reikalui, nesunku prisitaikyti prie maršruto.
O kaip gi Širvintose?
Ogi čia neįgaliesiems savarankiškai naudotis viešojo transporto paslaugomis yra praktiškai neįmanoma. Ne vieną dešimtmetį skaičiuojantys autobusai dažniausiai turi tokius stačius laiptus, kad įlipti sunku ir sveikiems, senyvo amžiaus žmonėms. Ką jau kalbėti apie neįgaliųjų vežimėlyje sėdinčiuosius?
Viešasis tranportas nėra vienintelė vieta, į kurią pakliūti sudėtinga. Užtenka pasidairyti po miesto centrą. Kartais išėjimas į viešumą pareikalauja milžiniškų jėgų.
Daugelio širvintiškių traukos objektas – „Maximos“ parduotuvė – yra pritaikiusi neįgaliesiems įėjimą iš lauko. Tačiau patekimas į antrą parduotuvės aukštą, matyt, primintų Sizifo darbą…
Dar sunkiau, arba – tiksliau – iš viso neįmanoma, patekti į Paštą. Statūs laiptai, sėdint vežimėlyje, tampa milžiniška kliūtimi.
Bene geriausiai pritaikytas pastatas Širvintose yra Kultūros centras. Jame tiek patekimas iš lauko, tiek pagrindinė salė nesukelia papildomų kliūčių vežimėlyje sėdintiesiems.
Nesunku pakliūti ir į Knygyną. Tačiau dauguma kirpyklų ar net ir vaistinių sunkiai pasiekiamos. Ir į „Swedbanką“ neįgaliajam vežimėlyje savarankiškai įvažiuoti neįmanoma.
Turbūt daugelis sutiktų, kad valstybinių įstaigų pritaikymas yra privalomas. Tačiau ne viskas būna taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Štai kad ir Širvintų savivaldybė. Prie įėjimo yra įrengtas specialus keltuvas vežimėliams, tačiau ne kartą jau teko girdėti nusiskundimus dėl to, kad keltuvas ne visada veikia.
Kita vertus, jei ir pavyktų pakilti keltuvu, kiekvienam rajono neįgaliajam tenka susidurti su daugybe laiptų, vedančių į kitus aukštus. O gal neįgaliesiems turėtų pakakti ir pirmo aukšto paslaugų?
Vis dėlto, pastato pritaikymas atrodo daugiau butaforinis nei realus. Juk iš pažiūros viskas pagal reikalavimus: keltuvas yra, vadinasi, pastatas pritaikytas. O iš tiesų trečiąjį ar ketvirtąjį aukštą pasiekti turbūt ryšis retas, turintis judėjimo negalią. Net jei ir yra lydimas vadinamojo asistento.
Apskritai Lietuvoje yra daugiau nei 60 tūkst. žmonių, kurie turi vienokių ar kitokių judėjimo sutrikimų, o atskiri miestai skiria skirtingą lėšų kiekį gatvių ir pastatų pritaikymui.
Širvintų rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Marytė Melanija Jachimavičienė patvirtina, kad rajone būtina daugiau dėmesio skirti neįgaliųjų poreikiams: „Kai daromi gatvių remontai, turėtų būti pagalvota ir apie žmones ratukuose. Nors iš tiesų net ten, kur iš pažiūros gatvė yra pritaikyta, paliekami gana aukšti atitvarai, kuriuos įveikti jau yra sudėtinga. Taigi neįgaliesiems, ypač vežimėliuose, Širvintose judėti gana sunku. Neįgaliesiems reikia, kad būtų vietos automobiliams pasistatyti. Tačiau ne visos įstaigos suteikia tokią galimybę. O įveikti kad ir kelis šimtus metrų, sunku ne tik rateliuose sėdintiems, bet ir širdies veiklos ar kitų sveikatos sutrikimų turintiems. Ir į privačias parduotuves neįmanoma patekti. Ką ten į parduotuves, jei ir Savivaldybės rūmuose tik į pirmą aukštą galima įvažiuoti. Neįgalūs žmonės dažnai skundžiasi, kad sunku net ir į miestą išeiti. Jie kelia problemas, bet, deja, mažai kas keičiasi.“
O juk tarp mūsų gyvena ne tik judėjimo negalią turintys neįgalieji.
Portalas 15min.lt pasakoja apie kitų šalių patirtį bei Lietuvos situaciją: „Prancūzijoje akliesiems sudarytos specialios programėlės, kurias atsisiuntus į telefoną, pasakoma, koks pastatas yra šalia, ar yra laiptai, kada bus posūkis ar pavojinga sankryža, o štai Liepojoje gatves sudaro skirtingos faktūros grindinys, kuris nurodo posūkius ir specialias perėjas. Tuo tarpu Lietuvoje neįgaliesiems sunku net rasti tualetą. Ant durų nupiešti paveiksliukai nėra išgaubti, todėl akliesiems ar psichinę negalią turintiems žmonėms tenka būti priklausomiems nuo aplinkinių pagalbos.“
Sovietmečiu neįgalūs žmonės dažniausiai dienas leisdavo namuose. Dabar nuolat deklaruojama, kad privalu šiuos žmones integruoti į visavertį gyvenimą. Gaila, kad neretai kalbos kalbomis tik ir lieka – konkrečioms problemoms spręsti pritrūksta ne tik lėšų, bet ir valdžios dėmesio bei supratimo.
Aura Jankūnaitė
