Mitą, kad šiluma „prie Pinskuvienės“ pabrango, keičia įspėjimai, kad „prie konservatorių“ šiluma tikrai brangs

Liepos pabaigoje Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT), vykdydama energetikos įmonių veiklos priežiūrą bei siekdama, kad vartotojai gautų nepertraukiamas bei kokybiškas paslaugas, atliko šilumos sektoriuje veikiančių ūkio subjektų finansinio pajėgumo vertinimą. VERT konstatavo, kad daugelio šalies įmonių, tarp jų ir UAB „Širvintų šiluma“, 2020 metų pabaigai finansinis pajėgumas vertinamas kaip pakankamas.

Lyginant ką tik paskelbtas rugpjūčio mėnesio šilumos kainas, pagal parduodamos šilumos kiekį V grupei priskiriamos UAB „Širvintų šiluma“ energijos kaina (5,69 ct/kWh) šioje grupėje buvo antra. Pigiau šildė tik Šilalė (4,72).

Pagal šilumos kainą Širvintų įmonė šalyje balansuoja ant pirmojo dešimtuko ribos, nors dar prieš mėnesį buvo galima kalbėti apie dvidešimtuką. Suprantama, kad pagal kainą mūsiškiai negalėjo konkuruoti su daug vartotojų turinčiomis ir didelius kuro kiekius pigiau įsigyjančiomis didelių miestų įmonėmis. Kauno energija, pavyzdžiui, vartotojams siūlė 3,07 ct/kWh kainuojančią šilumos energiją. Palyginti pigi šiluma buvo Klaipėdoje (4,05), Vilniuje (4,55).

Rajono opozicijai artimi šaltiniai nuolat mėgsta pabrėžti, kad „prie ankstesnės valdžios“ Širvintos šalies kontekste atrodė geriau – mes nuolat buvome tarp pirmųjų savivaldybių, kuriose šilumos energija buvo pigiausia. Ir tai laiko kaip tuomet tariamai sėkmingai dirbusios valdžios nuopelną.

Tačiau tai pabrėždami, dabartinės situacijos kritikai nutyli, jog tam didelę įtaką turėjo tai, kad kitos savivaldybės dar nedaug naudojo pigesnio biokuro, daugiausia šildėsi dujomis, todėl jų šilumos kaina buvo didesnė, negu Širvintose. Ir tai nėra tušti žodžiai, situacija gerai atspindi VERT pateikta statistika. Vos kelis procentus biokuro sunaudojantis ir daugiausia gamtines dujas vartojantis „Nemenčinės komunalininkas“ šilumą dabar parduoda po 7,05 ct/kWh. O štai muilo burbulas dėl tariamai mažų buvusių kainų Širvintose sprogsta pažvelgus į VERT duomenų bazę. Pavyzdžiui, 2012-tųjų liepą šilumos energijos kaina (eurais) pas mus buvo net didesnė nei dabar – 5,90 ct/kWh. O juk ir tada PVM buvo toks pat, kaip dabar – 9 proc.

Tariamai buvusių mažų kainų mitą griauna ir kiti laikotarpiai: 2012-tųjų vasarį „Širvintų šiluma“ šilumos energiją pardavinėjo brangiau, nei dabar: po 6,25 ct/kWh, tų pačių metų balandį – po 6,31 ct/kWh, 2014-tųjų sausį – po 6,07 ct/kWh. Artima dabartinei buvo ir 2015-tųjų pavasarį nustatyta kaina: kai Širvintų rajono ir miesto žmonės balsavo už Živilę Pinskuvienę ir jos vedamą sąrašą, pasmerkdami opozicijai ilgamečius rajono tvarkytojus, rinkėjai už šilumą mokėjo 5,53 ct/kWh.

Taigi, sakyti, kad anksčiau buvo geriau vien dėl to, kad kiti mokėjo daugiau nei mes, gali tik tas, kurį apima palaima žvelgiant į degantį kaimyno tvartą. Panašu, kad nuo šio sindromo akli opozicijos kačiukai niekaip neišsigydo.

Kitų miestų šilumos įmonėms palaipsniui pereinant prie biokuro, keitėsi situacija šalyje, o ją dar labiau pakoregavo įvesta nauja prekybos juo biokuru tvarka. Tad dešimtukas, į kurį dabar pretenduojame, yra iš tiesų puiki situacija, nes dauguma šalies įmonių dirba vienodomis sąlygomis, viską lemia tik vartotojų skaičius, kuris nuo valdžios pastangų nepriklauso.

Tačiau pasaulyje viskas yra laikina. Šilumos tiekėjų asociacija jau įspėjo, kad ateinantį šildymo sezoną centrinis šildymas šalyje brangs ketvirtadaliu. Tai lems aukštos biokuro kainos ir tokio kuro stygius, taip pat pabrangusi elektros energija, kitos prekių ir paslaugų kainos. Skaičiuojama, kad nuo liepos elektra pabrango 8 procentais, dujos – trečdaliu.

Pateikdami konkrečius pavyzdžius, Šilumos tiekėjų asociacijos nariai prognozuoja, kad per šį šildymo sezoną gyventojai už šilumą sumokės maždaug 80 Eur daugiau, nei pernai. Taigi centrinis šildymas kainuos beveik tiek, kiek 2018 ir 2016-tais metais.

Tiesa, gyvenantiems renovuotuose namuose yra gerų žinių: juose šildymas brangs perpus mažiau, maždaug 6 eurais per mėnesį.

Dėl niūrių perspektyvų nemažai kritikos strėlių paleista dabartinės valdžios adresu. Kritikuojama, kad ji tam visiškai nesiruošė. Turbūt Lietuvoje „netikėta“ gali būti ne tik migrantų, bet ir šilumos krizė. Rinkoje nebematydami pigios medienos pasiūlos, šilumininkai aiškina, kad pažeistus miškus, kurie maitino mus pigiu biokuru beveik dvejus metus, jau iškirtome. Tačiau nuo valdžios apsvaigę konservatoriai-laisvapartiečiai-liberalsąjūdininkai pamiršo, jog šildymo sezonui reikėjo ruoštis vasarą ar net pavasarį, tad dabar ieškoti pigesnio kuro yra bergždžias darbas.

„Širvintų šiluma“ yra viena iš 5 šalies įmonių, kuriose 100 proc. suvartojamo kuro liepos mėnesį sudarė biomasė. Mažiausia dalis biokurui, kaip minėta, teko Nemenčinėje, taip pat Velžyje, Trakuose, Vilniuje ir Ukmergėje. Be to, Lietuvoje buvo 3 įmonės, kuriose visą sunaudotą kurą liepą sudarė dujos, taip pat 5 įmonės, kurios dar degino ir mazutą.

Išsakyta kritika yra labai nemaloni valdantiesiems, kurie, panašu, jau pradeda suvokti savo beviltiškumą ir nepasiruošimą iš dangaus nukritusiai valdžiai. Kol kas jie bando pasiteisinti senomis giesmelėmis. Pavyzdžiui, premjerė Šimonytė aiškina, kad, kaip ir elektros ar dujų, taip ir šildymo kainų, Vyriausybė reguliuoti negali: „Kainos yra nustatomos pagal pasaulines kainas, tikrai negali Lietuvoje pasidaryti kitokios, nes Lietuva yra to paties pasaulio dalis“. Premjerė net nurodė Aplinkos ministerijai per savaitę sugalvoti, iš kur Lietuvai gauti daugiau biokuro (Baltarusijos gamintojų juk neberemsime). Žinant pastaruoju metu visuomenę sukrečiančius genialius ministro Simono Gentvilo pasiūlymus nenustebsime, jei netrukus bus pasiūlyta gyventojams įvesti šildymo katilo galios mokestį „už ekologiją“ ir taip užkamšyti šilumos tiekimo įmonių skyles. Jei pinigų galima atimti iš automobilių savininkų, kodėl jų nepaimti iš šąlančių žmonių?

Tarsi ramindami, kad čia „nieko baisaus“, valdantieji tvirtina, jog savivaldybių biudžetai socialinei paramai teikti tikrai yra pakankami. Kadangi kompensacijas šildymui gauna apie 100 tūkst. vartotojų, o dėl išaugusių kainų jų dar labiau padaugės, vieną dieną „pakankami“ biudžetai gali virsti „nebepakankamais“.

Gintaras Bielskis