Po dvylikos metų gyvenimo Norvegijoje, kur su vyru Romualdu kūrė jaukius namus ir augino sūnų Justą, Inga Sodienė ryžosi drąsiam žingsniui – sugrįžti į Lietuvą visam laikui.
Šiandien Inga Sodienė gyvena Širvintų rajone, dirba Širvintų rajono savivaldybėje, yra Viešosios tvarkos ir aplinkosaugos skyriaus vyriausioji specialistė – ekologė, jos sūnus sėkmingai lanko Širvintų pradinę mokyklą. Gyvenimas šalia artimųjų, pažįstamo kraštovaizdžio ir lietuviškos bendruomenės tapo ne tik svajone, bet ir kasdienybe, kurioje Inga atrado ramybę, prasmę ir naują gyvenimo ritmą.
– Puikiai prisimenu tą dieną, kai turėjau išvykti pirmą kartą. Tada ir supratau, kokie man brangūs buvo tėvų namai – ramybės uostas, – pasakoja Inga Sodienė. Ir dabar ten visada einu, kai reikia patarimo, paguodos ar tiesiog kartu pasidžiaugti, ten visada randu besąlygišką palaikymą.
Gyvendama Norvegijoje, ji su šeima stengėsi palaikyti ryšį su Lietuva – grįždavo bent du kartus per metus, o kelionės dieną jaudulys kutendavo paširdžius. Gimtinės peizažai, kalba, artimųjų šiluma – visa tai tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi, kurios vis labiau trūko. Sugrįžus į Lietuvą ir ilgėliau čia pabuvus, visai nesinorėdavo grįžti į Norvegiją. Pasak Ingos, ypatingas lūžio taškas atėjo gimus sūnui Justui. Nors gimdymas Drammen ligoninėje praėjo sklandžiai, Inga pajuto stiprų atskirtumo jausmą – lyg gyventų ne savo gyvenimą.
– Sunku apibūdinti tą jausmą, bet jautėsi, kad čia ne mano vieta, – prisimena pašnekovė. – Nors stengiausi mokytis norvegų kalbos, darbe ir darželyje dažniausiai bendraudavome anglų kalba. Bijodavau nesuprasti, tekdavo prašyti, kad pakartotų angliškai. Ir nors niekas nepasitenkinimo neparodydavo, tas žinojimas, kad esi „ne savas“, neapleisdavo. Žinoma, užsimiršdavai ir eidavai toliau. Rutina – darbas, darželis, namai – nebūdavo laiko liūdėti.
Sprendimą palikti Norvegiją po 12 metų gyvenimo lėmė asmeninės aplinkybės, kurių Inga nenorėtų viešinti. Kai sprendimas buvo priimtas, viskas vyko greitai ir sklandžiai.
– Tėvų ir draugų palaikymas buvo neįkainojamas. Darbe bandė perkalbėti, darželyje auklėtojos graudino. Abejonių buvo, bet dabar galiu drąsiai pasakyti – priėmėme tinkamą sprendimą, – tvirtina Inga.
Pasak pašnekovės, sūnus Justas sprendimą priėmė su džiaugsmu – visada sakydavo: „Į Lietuvą noriu.“ Vyrui Romualdui grįžimas nebuvo toks džiugus – jis liko Norvegijoje dar dvejiems metams.
Nors sprendimas grįžti buvo tvirtas, Inga su šiluma prisimena Norvegijos kasdienybę. Moters teigimu, kadangi Norvegija yra labai didelė, su savita kultūra, skirtingo mentaliteto žmonėmis, tai labiausiai žavėjosi konkrečia vietove, kur gyveno su šeima.
– Žavėjausi šypsenomis – eini pasivaikščioti, prasilenkdami žmonės nusišypso, pasisveikina, – prisiminimais dalijosi Inga. – Norvegijoje nėra atvirai rodomas nepasitenkinimas. Jei kažkas ir nepatinka, norvegas to neparodys. Ypatingą įspūdį paliko lygybės jausmas – visi kreipiasi vienas į kitą „tu“, net darbuotojas į viršininką. Teko garbė dirbti pas garsią norvegų rašytoją Herbjorg Wassmo. Buvau paprasta namų tvarkytoja, bet bendravimas buvo be galo šiltas, malonus, svetingas – nė kiek neparodoma, kad esi menkesnis.
Vos grįžusi 2023 m. balandį, Inga pamatė darbo skelbimą Širvintų rajono savivaldybėje. Anot pašnekovės, didžiausias džiaugsmas buvo mamos moralinis postūmis ir raginimas pabandyti.
– Nesitikėjau, kad man pavyks gauti pareigas, – pažymėjo moteris, – labai bijojau, nes tai buvo visiškai nauja sritis. Turėjau išsilavinimą, diplomai net 12 metų gulėjo stalčiuje. Bet manimi patikėjo. O tada ir aš pradėjau savimi tikėti.
Šiandien Inga dirba Viešosios tvarkos ir aplinkosaugos skyriuje, yra vyriausioji specialistė – ekologė. Darbas suteikia ne tik profesinį pasitenkinimą, bet ir galimybę prisidėti prie savo krašto gerovės.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Ingos Sodienės asmeninio albumo
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
