Ne pirmus metus Širvintų „Atžalyno“ progimnazijoje dirba psichologė Edita Brandišauskaitė-Knyvienė. Ji atsakingai ir nuoširdžiai bendrauja su mokiniais, padeda jiems įveikti gyvenimo iššūkius. Turėdama magistro laipsnį ir pakankamą darbo su vaikais ir paaugliais patirtį, psichologė yra viena iš šiuolaikinių mokinių ramsčių. Šiais metais Edita pradėjo dirbti ir Širvintų pradinėje mokykloje. Kvalifikuota specialistė ne tik konsultuoja mokinius, padeda jiems atrasti asmenines stiprybes, nugalėti sunkumus, bet ir dalyvauja kuriant inovatyvias programas, skirtas emocinei sveikatai gerinti.
Psichologė Edita Brandišauskaitė-Knyvienė maloniai sutiko pasikalbėti ir pasidalyti mintimis apie save bei darbo mokykloje kasdienybę.
-Iš kur esate kilusi? Kokią mokyklą baigusi, kur studijavote? Kur anksčiau dirbote?
Esu kilusi iš gretimo Molėtų rajono, Žalvarių kaimo, augau ūkininkų Virginijos ir Rimo šeimoje. Baigiau Molėtų gimnaziją bei pasirinkau psichologijos bakalauro studijas Lietuvos edukologijos universitete (LEU). Magistro studijas tęsiau toje pačioje aukštojoje mokykloje. Prieš įsidarbindama Širvintų „Atžalyno“ progimnazijoje, dirbau Vilniaus Tuskulėnų gimnazijoje.
-Kas sieja su Širvintų rajonu?
-Su Širvintų rajonu pirmiausia sieja vaikystės prisiminimai. Didžiąją dalį vaikystės vasarų praleisdavome Širvintų rajone esančiame Beivydžių kaime pas ten gyvenusius senelius Kazį ir Eleną Stundžius. Pas senelius užtekdavo laiko žaidimams bei ūkio darbams. Visada žavėjausi senelio batsiuvio amatu bei močiutės Elenos komunikaciniais sugebėjimais (su močiute tekdavo daug pavaikščioti tiek po Beivydžius, tiek ir po aplinkinius kaimus). Širvintų rajone gyvena ir dalis giminių iš mamos pusės, kurie visada pasirengę pagelbėti. Jau greitai bus 10 metų nuo įsikūrimo Širvintų mieste dienos. Vaikai čia lanko mokyklą bei darželį.
-Kuo ypatingos Širvintos?
-Širvintų kraštas man labai mielas, sutikau daug gerų žmonių, sumanių bendradarbių. Labai maloniai buvau kolektyve priimta, jaučiu bendradarbių palaikymą. Šilti tarpusavio santykiai su kolegomis ir laiko mane svetimame krašte. Čia suteikiamos visos galimybės jaunam žmogui tobulėti.
-Kodėl mokyklose daugiau kalbama apie patyčias, o ne apie kitas problemas?
-Manau, kad visuomenėje dažniausiai kalbama apie tas problemas, kurios yra ryškios. Tenka pripažinti, kad patyčios yra viena iš tų plačiai matomų ir skaudžių temų. Kalbėti ir parodyti objektyviai situaciją, kuri vyksta mokyklose, yra teigiamas dalykas, nes tai leidžia siekti pokyčio ten, kur mums yra labai svarbu. Kai tiek daug kalbama apie patyčias, situacija vis gerėja, tačiau vietos tobulėjimui tikrai yra. „Atžalyno“ progimnazijoje kasmet atliekamas patyčių masto tyrimas rodo, kad kasmet patyčių mažėja. Tačiau pastebiu, kad mokiniai pagalbos dažniausiai kreipiasi tada, kai patyčios jau būna įsisenėjusios. Mokiniai bijo pasakoti apie patiriamas patyčias dėl įvairių priežasčių: bijo keršto, nenori būti vadinami skundikais, sunku įrodyti patyčių faktą, bijoma jaudinti tėvus. Mano manymu, siekiamybė turėtų būti, kad kiekvienas mokinys mokykloje galėtų pasitikėti ir pasipasakoti bent vienam suaugusiam asmeniui. Mokiniui pasidalijimas savo patyrimais patyčių atveju su žmogumi, kuriuo pasitiki, padeda lengviau jas ištverti. Be to, su kitu žmogumi lengviau sugalvoti, kaip pakeisti situaciją į gera. Kalbėti apie patyčias nelengva, tačiau dar sunkiau vienam kentėti tyloje.
-Kokie yra dažniausiai pasitaikantys rūpesčiai ir problemos, su kuriais susiduria moksleiviai? Kaip mokykla gali prisidėti prie moksleivių emocinės gerovės?
-Į mane kreipiasi mokiniai, susiduriantys su bendravimo problemomis: patyčios, nesutarimai su tėvais, kitais artimaisiais, bendravimo sunkumai su bendraamžiais. Kita dažna mokinių kreipimosi priežastis – emocinės ir asmenybės problemos: įvairios baimės, vienišumo jausmas, nerimas bei jaudulys dėl atsiskaitymų, motyvacijos mokytis stoka, emocijų valdymo sunkumai. Kreipiasi ir mokiniai, turintys mokymosi sunkumų: susikaupimo stoka, dėmesio išlaikymo sunkumai. Dar galima išskirti problemas šeimoje: tėvų skyrybos, netektys. Tarp vyresniųjų mokinių dažnai susiduriu su suicidinėmis mintimis bei nepasitikėjimu savimi. Mokykloje psichologinė pagalba teikiama įvairiausiomis formomis, metodais, kryptimis, tačiau psichologo darbas būna beprasmis, jei nėra tarpusavio bendradarbiavimo (su mokiniais, jų tėvais, mokytojais). Vaikai, paaugliai spręsti gyvenimiškas situacijas mokosi iš suaugusiųjų, juos stebėdami ir kartodami jų metodus, sprendimo būdus. Svarbu mokyti vaikus spręsti savarankiškai problemas, bet dar svarbiau mokyti ir drąsinti ieškoti pagalbos, kai nežino, kaip spręsti užklupusias problemas, kai sunku valdyti emocijas, kai patiria patyčias, nesėkmę. Remiantis mokinių pasakojimais, prie jų emocinės gerovės mokykloje labiausiai prisidėtų aiškesnis užduočių ir vertinimų sistemos žinojimas bei bendra mokyklos bendruomenės gerovė – geresni mokinių ir mokytojų tarpusavio santykiai.
-Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
