Kai pasiryžtama atverti namų ir širdies duris

Birželio 22–28 dienomis visoje Lietuvoje minima Vaikų globos savaitė – laikas, kai ypatingas dėmesys skiriamas vaikams, kuriems reikia saugių namų, ir žmonėms, pasiryžusiems jais pasirūpinti. Tai proga padėkoti globėjams už jų kasdienį rūpestį, kantrybę ir meilę bei priminti visuomenei, kad kiekvienas vaikas nusipelno augti šeimoje.

Šia proga kalbamės su širvintiške Donata Bankauskiene – globėja, kurios gyvenimo kelias tapo prasmingu liudijimu, kad kartais svarbiausi sprendimai ateina ne iš ilgų svarstymų, o iš širdies.

Donata Bankauskienė prisipažįsta, kad nei globėjos statuso, nei tokios veiklos pati niekada neieškojo. Nors kartu su šeima nuo 2006 metų rėmė Švenčionėlių vaikų namus, apie globą kaip gyvenimo kelią tuomet negalvojo. Viskas pasikeitė tada, kai paaiškėjo, jog jų krikšto sūnūs negalės augti savo biologinėje šeimoje. „Krikšto metu prisiekėme globoti juos ištikus sunkumams. Esame tikintys žmonės, tad sprendimas buvo greitas ir aiškus“, – pasakoja Donata. Taip Donatos ir Sigito Bankauskų namuose atsirado du berniukai. Kartu prasidėjo ir naujas gyvenimo etapas, kupinas ne tik atsakomybės, bet ir naujų atradimų.

Globos pradžia nebuvo lengva. Kaip ir daugeliui žmonių, žengiančių į nežinomybę, Donatai netrūko baimės ir nerimo. Tačiau šiandien ji sako nė karto nesigailėjusi savo sprendimo. „Meluočiau, jeigu teigčiau, kad pradžioje nebuvo baimės. Visko buvo. Bet šio sprendimo niekada nesigailėjau“, – atvirai prisimena ji.

Didžiulę atramą suteikė šeima. Donata įsitikinusi, kad globos kelyje augo visi kartu – ir ji pati, ir vyras Sigitas, ir vaikai. Bėgant metams berniukai užaugo, o pati Donata tapo pirmąja budinčia globotoja Širvintų mieste. Pasak jos, vieni didžiausių iššūkių, su kuriais tenka susidurti globojant vaikus, yra jų patirtos traumos, prarastas pasitikėjimas savimi ir suaugusiaisiais. Dažnai vaikai į globėjų namus atsineša skaudžias gyvenimo patirtis, todėl svarbiausia tampa ne tik suteikti stogą virš galvos, bet ir padėti atkurti saugumo jausmą. „Reikėjo laiko, kad vaikai vėl galėtų pasitikėti suaugusiais“, – sako Donata. Tačiau būtent čia ir slypi globos prasmė. Ji neabejoja, kad didžiausias džiaugsmas yra matyti, kaip vaikas po truputį atsitiesia, pradeda tikėti savimi ir pasauliu.

„Man didžiausia gyvenimo prasmė – auginti žmogų“, – sako Donata. Ši prasmė atsiskleidžia įvairiais pavidalais: kai jos pačios vaikai geba priimti likimo nuskriaustus vaikus kaip šeimos narius, kai mažai mergaitei pavyksta surasti mylinčius tėvus, kai galima apkabinti ir sušildyti skaudžių išgyvenimų palaužtą vaiką. „Kad jūs žinotumėte, kokia didelė vaiko širdis. Tik skausmo daug“, – jautriai kalba Donata.

Per daugelį globos metų jos širdyje liko daugybė istorijų. Vienos jų kelia šypseną – pavyzdžiui, nuotykis Izraelio oro uoste, kur netikėtai „dingo“ vienas berniukas. Kitos iki šiol graudina. Ypač įsimintina istorija apie mažą širvintiškę mergytę, dėl kurios likimo teko kovoti. Donata kartu su bendraminčiais ir Širvintų savivaldybės atstovais siekė, kad mergaitė liktų savo krašte ir nebūtų išvežta į kitą rajoną. Šiandien ji džiaugiasi matydama laimingą šios istorijos pabaigą. „Mergytė dabar auga nuostabioje šeimoje. Turi mamą, tėtį, brolį, sesę, senelius“, – pasakoja globėja.

Paklausta apie visuomenėje vis dar gyvuojančius mitus apie globėjus, Donata pripažįsta girdėjusi įvairių stereotipų, tačiau pati savo kelyje sutiko daugybę atsakingų, atsidavusių ir nuoširdžių žmonių. Todėl tiems, kurie svarsto galimybę tapti globėjais, ji pataria pirmiausia susipažinti su globos sistema iš arčiau, baigti Globos centro organizuojamus mokymus ir leisti sau nuoširdžiai įsivertinti savo galimybes. „Siūlau ieškoti ne lengvo kelio, o prasmingo“, – sako Donata.

Romas Zibalas
Nuotraukos iš D. Bankauskienės asmeninio albumo

Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.