Taip šiandieną atrodo buvę Juodiškių kultūros namai ir tarybinio ūkio administracinis pastatas.
Lapkričio 29 dieną įvykusiame Širvintų rajono tarybos posėdyje ypatingo dėmesio sulaukė sprendimo projektas „Dėl projekto „Širvintų rajono, Alionių seniūnijos, Juodiškių kaimo kultūros namų nugriovimas“ išlaidų“. Pristačius sprendimo projektą, užvirė nuomonių kova. 8 tarybos nariams balsavus už, 5 – prieš, 6 – susilaikius, sprendimas nebuvo priimtas.
Bet apie viską nuo pradžių. Aiškinamajame rašte gana kanceliariškai išdėstyta: „Sprendimo projektas parengtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 41 punktą, kuriuo nustatyta išimtinė Savivaldybės tarybos kompetencija – sprendimų dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės ir dėl bendrųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografinių, nusikaltimų kontrolės prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projektų rengimo priėmimas ir pagal Aplinkos ministro 2012 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. D1-44 patvirtintas AARP (aplinkos apsaugos rėmimo programos) 2013 m. finansavimo kryptis, savivaldybių vykdomosioms institucijoms 2013 m. gali būti skiriamos lėšos aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti. Savivaldybės projektui finansuoti gali būti skiriama ne didesnė kaip 300 tūkst. Lt dotacija ir pareiškėjas prie projekto įgyvendinimo turi prisidėti nuosavomis lėšomis, kurios sudarytų ne mažiau kaip 30 proc. įgyvendinamo projekto išlaidų.
Šių griuvenų tvarkymui reikia skirti tūkstančius litų?
Projekto pavadinimas – Širvintų rajono, Alionių seniūnijos, Juodiškių kaimo kultūros namų nugriovimas.
Projekte numatytas tvarkyti pastatas yra 1930 m. statybos, nenaudojamas, apleistas, griūnantis, sudegęs ir kelia pavojų gyventojams, teršia aplinką. Dėl susidariusios situacijos pastato nugriovimas ir sutvarkymas bus naudingas, kaip esamo taršos šaltinio pašalinimas.“
Trumpai tariant, Taryboje buvo pasiūlyta pritarti tam, kad būtų nugriautos prieš keletą metų sudegusių Juodiškių kaimo kultūros namų liekanos. Projektui vykdyti (griovimo, atliekų išvežimo, utilizavimo darbai) numatyta 312 064,12 Lt, iš jų 30 proc. lėšų iš Savivaldybės biudžeto (tai būtų 93 619,24 Lt). Tarybos nariams tokios griovimo darbams skirtinos išlaidos šiais visuotinio taupymo laikais pasirodė esanti didžiulė prabanga. Buvo pasiūlyta Juodiškių kultūros namų griuvenas parduoti už simbolinį 1 litą. Gal koks ūkininkas nusipirktų ir esantį statybinį laužą (plytas, perdengimo plokštes) dar ūkiškai panaudotų. Gal likusios smulkios nuolaužos praverstų seniūnijos keliams remontuoti. Taip būtų sutaupyta daugiau nei 90 000 litų Savivaldybės pinigų bei sutvarkyta neestetiškai atrodanti Juodiškių aplinka.
Buvęs puošnus statinys kelia tik nykius prisiminimus.
Pasiūlymų buvo išsakyta nemažai, tuo labiau, jog sudegusio pastato liekanos – tai Juodiškių dvaro ansamblio dalis (buvusi spirito varykla). Iškilo klausimas, ar tai nebus kultūros paveldas, ar, pradėjus griovimo darbus, neiškils problemų su paminklosaugininkais. Sprendimo projektą pristatęs Infrastruktūros skyriaus vedėjas Robertas Bartulis paaiškino, jog objektas potencialiems pirkėjams nėra patrauklus, o pats pastatas, kaip dvaro ansamblio dalis, nėra įtrauktas į saugotinų objektų sąrašą. Po ilgų diskusijų sprendimas priimtas nebuvo.
Reikia manyti, jog prie šio klausimo dar bus sugrįžta, gal bus surastas racionalesnis variantas, gal ne toks finansiškai skausmingas. Jeigu ne įvairūs biurokratiniai draudimai ir derinimai, galbūt ir apgriuvusių statinių ne tik mūsų rajone, bet ir visoje Lietuvoje būtų mažiau. Kol vyksta visokie derinimai, kol projektams metami milžiniški pinigai, tai, kas prieš dešimtmečius buvo sunkiai sukaupta, žūva nuo nepriežiūros ir neūkiškumo. „Laukti negalima griauti“, – kur šiame sakinyje, susijusiame su Juodiškių kultūros namų likimu, dėti kablelį, parodys laikas.
Kažkada buvusio ūkio didybę mena tik gerokai tįstelėjusios eglės, susodintos į penkiakampę žvaigždę.
Verta priminti, jog sovietmečiu prie dvaro pastato pristatytame priestate buvo įsikūrę ne tik kultūros namai su vadovų kabinetais. Dviejų aukštų ištaigingame pastate glaudėsi dar ir biblioteka, medicinos punktas, buitinio gyventojų aptarnavimo dirbtuvės (kirpykla, skalbinių priėmimo punktas), paštas, visame pirmame aukšte buvo įsikūrusi Juodiškių tarybinio ūkio kontora, buhalterija, specialistų kabinetai, netgi buvo butas. Aplinka buvo išpuoselėta, vešėjo gėlynai ir dekoratyviniai želdiniai, netgi buvo pasodinta eglaičių alėja, atitinkanti specialiai suprojektuotą penkiakampę žvaigždę. Šiandieną visas šis pastatas atrodo ne itin estetiškai: tūkstančiai plytų, nesulaukusios šeimininko ar apsaugos, trūnija nuo drėgmės, kažkada kruopščiai prižiūrėtas statinys apaugęs krūmokšniais. Tiesa, dalyje pastato dar yra socialinis būstas, kuriame gyvena žmonės (!).
Tikėtis, kad Juodiškiuose kultūros namai bus atstatyti, nerealu. Tuo labiau, kad Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto atliktas tyrimas apie kaimo raidos tendencijas nekelia optimizmo. Anot tyrimą atlikusių daktaro Gedimino Kuliešio ir Linos Pareigienės, kaimui plėtotis trukdo tai, kad Lietuvoje gana nemažai draudimų ir biurokratinių kliūčių. Tyrėjai pastebi, kad požiūriai, kuriais reikėtų vertinti situaciją kaime, yra skirtingi: pirmiausia – ekonomika, tada – aplinka, infrastruktūra, darbo vietos, patogumas, keliai, transportas, sąlygos ūkininkauti. Kaimas, cituojant klasiką Joną Avyžių, atsidūrė kryžkelėje. Norintieji gyventi kaime ieško čia patogumo ir išplėtotos infrastruktūros, tačiau to neranda…
Romas Zibalas
