Rajono politiko įmonės pastato patalpos prasiplėtė nesilaikant galiojančio projekto.

Mūsų gyvenimo grimasos

Širvintų rajono mero pavaduotojui Valdui Radionovui gresia nauji nemalonumai. Maža to, kad jo personali įmonė teismuose turi aiškintis dėl skolų UAB “Ukmergės duona”, AB “Žemaitijos pienas” ar IĮ “Saltorė”, iškilo grėsmė, kad teks nugriauti dalį politiko asmeninės įmonės pastato Širvintose, kuriame įsikūrusi parduotuvė “Norfa”. Mat paaiškėjo, kad statydamas šį pastatą verslininkas ir žinomas rajono politikas, švelniai tariant, nukrypo nuo projekto.

2003 metais buvusią miesto pirtį rekonstravęs į prekybos centrą, Valdas Radionovas jau po metų nutarė pastato projektą pakoreguoti. Taip projektas buvo papildytas ir galinėje pastato dalyje, nukreiptoje į Širvintų “marias”, atsirado priestatėlis. Kadangi čia neva turėjusi įsikurti kavinė, priestatėlis tarsi turėjo tapti įėjimu į šią pastato dalį.

Bėgo metai, tačiau kavinė šiame pastate durų taip ir neatvėrė. Iki šiol toje vietoje, kur turėjo į “marias” žvelgti stiklinė siena, stūkso nebaigtas iš blokelių mūryti skliautas. Užtat priestatėlis virto neišvaizdžia rampa su tambūru, per kurį iškraunamos į “Norfą” atvežtos prekės.

Viskas būtų gerai, jei ne įtarimas, kad pastato statytojas nesilaikė galiojančio projekto. Ir tikrai. Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyryje mums patvirtino, kad, statant tambūrą, jis “pailgėjo” beveik 5 metrais. Taip rajono mero pavaduotojas gavo apie 17 kv. m didesnę patalpą, nei buvo suprojektuota.

Aiškinantis situaciją taip pat buvo nustatyta, kad statybos metu būta ir daugiau mastelio nukrypimų nuo projekto, tačiau tie keliolikos ar keliasdešimties centimetrų neatitikimai galėtų būti laikomi neesminiais.

Valdas Radionovas negalėjo tiksliai pasakyti, kaip nutiko, kad priestatas padidėjo. Ketvirtadienį dėl statinio statybos pažeidžiant statinio projekto sprendinius turėjo būti surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas. Politikas, primindamas Ilfo ir Petrovo romane “Aukso veršis” aprašytą Ostapo Benderio įmonę “Ragai, nagai, kanopos” teigė, kad jis neatsako už jam priklausančios įmonės padarytą pažeidimą – atsakomybė tenka įmonei vadovaujančiai direktorei, t. y. – jo žmonai.

Žinoma, tai – tik personalijų dalykas, kadangi pažeidimo našta bet kuriuo atveju gultų ant mero pavaduotojo Valdo Radionovo šeimos pečių. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 158(1) straipsnis, dėl kurio nuostatų ketinta surašyti protokolą, numato, jog statinio statyba mieste ar saugomoje teritorijoje pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, nurodytus Statybos įstatyme, užtraukia baudą nuo 5000 iki 10 000 litų.

Be to, Valdui Radiovui ypač nemaloni turėtų būti ir kita šios situacijos pusė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnis (”Neteisėtos statybos civilinės teisinės pasekmės”) nustato, kad pastato, kuris pastatytas pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, statytojas teismo sprendimu gali būti įpareigotas per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.) arba statinį nugriauti.

Rajono politikui turėtų būti neramu ir dėl nebaigtos šio pastato statybos. Jam išduotas statybos leidimas dar galioja apie trejus metus, tačiau jau kuris laikas balansuojama ant nelaimės slenksčio. Visi pamena 2009 metų spalio nelaimę Pakalniškių kaime, kai nugriuvęs statomo namo skliautas mirtinai sužalojo mažametę. Gal darbo saugą prižiūrintiems specialistams vertėtų susimąstyti, ar nebaigtas statyti Valdo Radionovo PĮ “Naidras” pastato skliautas nekelia pavojaus kasdien po juo prekes iškraunantiems “Norfos” darbininkams? Tvarka turi galioti visiems, o ne tik tiems, kurie negali prisidengti aukštais postais…

Gintaras Bielskis

Tikriausiai “Širvintų krašto” susidomėjimas kultūros židinių naikinimu rajone turėjo įtakos tam, kad projektas dėl Viešosios bibliotekos Šešuolėlių ir Anciūnų filialų statuso pakeitimo minėtą dieną taryboje net nebuvo svarstomas. Tačiau po tarybos posėdžio Širvintų rajono viešosios bibliotekos direktorė L. Kutiščeva aiškino, kad knygų fondai mažėja, filialams yra keliami dideli reikalavimai, o paslaugos juose gyventojams yra minimalios, ir prašė tarybos narių pritarti minėtų filialų statuso pakeitimui.

Vis dėlto keli tarybos nariai buvo kategoriški ir teigė, kad Viešosios bibliotekos filialų uždarymui jie nepritars. Mat, anot jų, gal Anciūnų filialo uždarymas galbūt ir nebūtų toks skaudus, nes ten yra kultūros namai, o štai Šešuolėliuose liktų tik parduotuvė ir… pilstukas?

Diskusijų metu paaiškėjo, kad komunalinės filialų išlaikymo išlaidos yra minimalios, taigi svarbiausios priežastys, kodėl L. Kutiščeva pasisako už minėtų filialų uždarymą, belieka – maži knygų fondai ir kompiuterių nebuvimas. Tačiau tokie argumentai tarybos narių neįtikino. G. Abromavičienė Viešosios bibliotekos direktorei pasakė, kad gal jai, kaip moteriai, ir sunku tvarkytis, bet jeigu jau direktoriauja, tai niekas nuo atsakomybės neatleidžia, ir ji pirmiausiai turėtų sutvarkyti šildymą filialuose bei susitarusi su seniūnu per viešuosius darbus ar per pažintis parūpinti malkų.

Be to, jeigu jau gyventojams yra teikiamos minimalios paslaugus, tai Viešosios bibliotekos direktorei, užuot renkantis lengviausią kelią, reiktų susirūpinti, kaip tas paslaugas praplėsti, kaip sudominti skaitytojus, iš kur galima būtų gauti kopiuterių ir t.t.

M. Gudonienė teigė, kad būtina kaime palikti bent jau tą vieną šviesos židinį, nes į bibliotekas žmonės ateina ne tik pasikeisti knygų, bet paskaityti laikraščių, žurnalų… Ypač tai aktualu šiuo sunkmečiu, kai ne kiekvienas išgali įsigyti mėgstamą spaudos leidinį, o išradingai dirbančios bibliotekos, jei ir neturi galimybės jų užsakyti, tiesiog paprašo savo apylinkių gyventojų, kad perskaitę neišmestų, o padovanotų savajai bibliotekai. Tokių pavyzdžių yra. Reikia tik noro.

Iš tikrųjų, sugriauti taip lengva, o viską atstatyti be galo sunku… Tik kodėl Širvintų rajono viešosios bibliotekos direktorė L. Kutiščeva nenori, kad Šešuolėlių ir Anciūnų filialai išliktų? Nėra filialų – nėra rūpesčių? Galbūt! O gal tiesiog L. Kutiščeva nepagalvojo, kad pjauna šaką, ant kurios pati sėdi? Juk pradėjus uždarinėti kaimuose esančius filialus, galima ir nepastebėti, kai ateis eilė ir Viešosios bibliotekos uždarymui. Mąstant panašiai ciniškai, kaip ir filialų atžvilgiu – kam leisti pinigus miesto bibliotekai išlaikyti, jeigu širvintiškiai gali nuvažiuoti ir į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką?..

Ivona Komarovska

Antradienį jau nesnigo ir nepustė. Trečiadienį dangus buvo visiškai giedras, švietė saulė. Atrodo, laiko buvo pakankamai, kad po pirmadienio dienos ir nakties, pridrėbusios per 20 centimetrų sniego, visi keliai ir keliukai būtų nuvalyti…

Deja. Redakcijoje netilo Kielių kaimo ūkininkų skambučiai. Feliksas Leonovičius sakė, kad šią žiemą Kieliuose sniego niekas nevalė nė karto. Iki plento gal 200 metrų, bet žmonės negali nubristi net iki autobusų stotelės. Apie važiavimą automobiliu niekas jau net nebekalba. Pasak ūkininko Felikso, pirmadienį jis vos ne vos traktoriumi nuvežė pieną (kasdien primelžia po 100 litrų) iki ūkininkės J. Tamašiūnienės, pas kurią atvažiuoja supirkėjo pienvežis. Antradienį, trečiadienį nebebuvo galima išvažiuoti ir traktoriumi. Esą nebeturi galimybės parduoti pieno ir kaimynė, primelžianti kasdien po 70 litrų pieno. Ūkininkai neturi galimybės nuvalyti sniegą, nes neturi tam reikalingos technikos. Ūkininkas Feliksas sakė negalįs nuvažiuoti net iki degalinės.

Žmonės esą kelis kartus skambino seniūnei L. Griškienei. Ji pažadėjo, kad  būtinai išvalys, bet niekas nedaroma. Kieliškiai nebežino kaip elgtis – laukti ar imti į rankas sniego semtuvus…

“Širvintų kraštas” apie susidariusią situaciją Kielių kaime paklausė Širvintų seniūnę Laimą Griškienę:

- Ūkininkas Feliksas Leonovičius man skambino keletą kartų. Susilaukiau ir kitų kieliškių telefono skambučių. Kielių kaimas įrašytas pirmuoju kelių valymo sąraše, bet nieko negaliu padaryti, nes valant kelius Motiejūnuose, sugedo traktorius. Traktorininkas P. Ožiūnas antradienį išardė variklį, remontuoja. Planuojame penktadienį pradėti darbus. Liko neišvalyti keliai net didesnėse Družų, Viesų gyvenvietėse. Mokyklinis autobusiukas negali nuvažiuoti iki Jaskaudžių, Vaiškūnų, todėl moksleiviai gavo užduotis ir mokosi namuose.
Kitas dalykas – ketvirtadienį, penktadienį vėl prognozuojamos pūgos, snigs. Dailidžionyse kelius išvalėme, bet tuoj pat juos vėl užpustė. Taigi, jei ir būtų traktorius nesugedęs, kelius vėl turėtume valyti iš naujo, o juk tam skirta labai mažai lėšų. Ūkininkai turėtų suprasti, kad tokia situacija susidarė ne dėl mūsų aplaidumo ar piktos valios. Dabar gana šalta, pienas per kelias dienas tikrai nesurūgs, panikuoti nereikėtų.

Galima suprasti ir vienus ir kitus. Ir vieni, ir kiti savotiškai teisūs. Tik keista, kad didžiausiu rajono užkampiu tapo… Kieliai, esantys už 5 kilometrų nuo rajono centro ir vos už 100-200 metrų nuo pagrindinio kelio į Širvintas ir Vilnių. Apmaudu, bet prisigyventa iki to, kad visame nemažame kaime, o ir netoliese esančiuose Avižonyse niekas nebeturi technikos, kuria būtų galima nuvalyti nuo kelių sniegą, tik du trys ūkininkai belaiko karvių, o ir kiti, užuot paėmę į rankas semtuvus ir nusivalę nors savo kiemus, skundžiasi “nebegalį” nubristi net iki autobusų stotelės…

Negalima pateisinti ir seniūnijos. Ar laikas “šunis lakinti, kai reikia eiti į medžioklę”. Techniką reikėjo suremontuoti anksčiau. Pagaliau, gal reikėjo kažkam nuvažiuoti į Kielius (juk netoli) susitikti su žmonėmis, paaiškinti, pasitarti, gal tai pačiai ūkininkei J. Tamašiūnienei degalų parūpinti. Būtų moteris gal ką nors suorganizavusi kaimynų labui?

Steponas Liktoravičius

P.S. Trečiadienio rytą Kielių kaimo žmonės kreipėsi pagalbos ir į rajono tarybos narę “darbietę” Mariją Gudonienę. Ji paskambino Savivaldybės administracijos direktorei Elenai Davidavičienei ir paprašė surasti galimybę padėti žmonėms, atsidūrusiems beviltiškoje situacijoje. Administracijos direktorė išklausė ir geranoriškai pažadėjo pasirūpinti, kad Kielių kaimo garvės būtų nedelsiant nuvalytos.

Taigi, tik įsikišus rajono tarybos narei, “Širvintų kraštui” ir operatyviai į skundus sureagavus Savivaldybės administracijos direktorei problema buvo išspręsta.

Mokytoja Zofija Jadzevičienė.

Šiemet sausio 15 dieną Bartkuškio pagrindinės mokyklos chemijos ir biologijos mokytojai Zofijai Jadzevičienei sukako 70 metų. Taip jau susiklostė, kad Mokytojai šie metai yra dvigubai jubiliejiniai – ji švenčia ir savo mokytojavimo penkiasdešimtmetį. Smalsu buvo paklausti gerbiamos Mokytojos apie jos nueitą ilgą gyvenimo ir darbo kelią.

Pasak Mokytojos, pasirinkti pedagogės profesiją ją paskatino jos pradinių klasių mokytojos. Patiko profesionalus jų darbas, rengiami vaidinimai. Mokykla būsimajai mokytojai tikrai tapo antraisiais namais, o namai – mokykla, nes namuose mėgstamiausias užsiėmimas būdavo žaisti mokyklą. Kadangi taip žavėjosi savo mokytojomis, nenuostabu, kad užaugusi ji pati svajojo mokyti pačius mažuosius. Tačiau užaugus viskas susiklostė kiek kitaip. Važinėti mokytis į Trakų mokytojų seminariją buvo per toli, todėl teko rinktis kitą kelią. Čia lemiamą vaidmenį suvaidino susidomėjimas augalais ir meilė nepaprastai gražiai gimtinės gamtai. Būsimoji pedagogė įstojo į Naujosios Vilnios mokytojų institutą, po dvejų metų jį baigusi gavo gamtos ir geografijos mokytojos diplomą. Savo darbo vieta jaunoji mokytoja pasirinko Širvintų rajoną – 1960 m. pradėjo dirbti biologijos, chemijos ir geografijos mokytoja Barskūnų pagrindinėje mokykloje.

Darbo pradžia nebuvo lengva: butą nuomotis reikėjo pas šeimininkus. Teko verstis be tokio šiandien įprasto ir nepamainomo dalyko kaip elektra. Tačiau visus nepatogumus, nedidelį atlyginimą atsvėrė mėgstamas darbas, mylimi kolegos, šilti santykiai su mokiniais ir jų tėvais. Tuometinę mokyklą Mokytoja prisimena kaip kaimo šviesulį. Dirbant mylimą darbą tiesiog nepastebimai Barskūnuose prabėgo penkeri metai. Tolesnis kelias vedė į Bartkuškio pagrindinę mokyklą. Likimas taip lėmė, kad čia buvo pasilikta visam laikui.

Vėliau Mokytoja Z. Jadzevičienė baigė Vilniaus pedagoginį institutą, įgijo aukštąjį išsilavinimą. Darbas mokykloje paliko daugybę smagių prisiminimų, įsiminė kelionės, ekskursijos su mokiniais ir su kolektyvu, ypač įdomi buvo kelionė į Brestą, patiko Volgograde, buvota ir kituose Rusijos miestuose. Daug džiaugsmo teikė ir nepamokinė veikla su mokiniais, pavyzdžiui, vaistažolių rinkimas, Mokytoja prisiminė, kad vieną kartą šis jos pomėgis netgi galėjo ir labai brangiai kainuoti: nešina surinktomis vaistažolėmis lipo stačiais laiptais į rūsį ir, pasak jos, “vos neužsimušė”. Buvo lemta išsipildyti ir jaunystės svajonei – kurį laiką dirbo pradinių klasių mokytoja. Prisimindama buvusius mokinius, Mokytoja juos apibūdina kaip labai darbščius ir atsakingus: “Juk jiems daug reikėdavo dirbti kolūkyje – kada gi jie spėdavo mokytis?” Liūdna, kad dabartiniai mokiniai ne tokie smalsūs ir imlūs informacijai, nors jiems ji prieinamesnė.

Tų 50 metų darbo mokykloje Mokytoja nekeistų į nieką – mokykloje jai nepaprastai gera. Mokytoja prisipažįsta, kad sunku būtų gyventi be savo mylimos profesijos – ilgiau nebuvus mokykloje ji labai pasiilgsta mokinių. Gyvenimo prasme tapo rugsėjai, vaikų balsai ir klegesys mokyklos koridoriuose, skambutis į pamoką… Koks niūrus ir pilkas būtų gyvenimas be jų…

Ramunė Pivoraitė

Knygos ir gėlės - geriausi Vladislavos Dalinkevičienės draugai.

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Čiobiškio pagrindinė mokykla šventė 80-metį. Tada mokyklos jubiliejaus šventėje dalyvavo ir mokytoja Vladislava Jatkauskaitė-Dalinkevičienė, o jau po poros mėnesių, vasario 5 dieną,  pačiai mokytojai sukako 80 metų. Visus savo gyvenimo metus Mokytoja paskyrė mokyklai. Joje ne tik mokytojavo, bet net 21 metus jai vadovavo. Kasmet drauge su mokiniais atverdavo naujas duris į paslaptingą pažinimo pasaulį. Ne vieną dešimtmetį vedė mokinius naujais, nepažintais, nepramintais keliais.

Apsilankęs ponios Vladislavos namuose pajutau iš kiekvienos namo kertelės sklindančią Mokytojo dvasią… Aplinkui daug daug knygų. Jos visos – “gyvos”, nes yra skaitomos. Bendraujant su Mokytoja lengva pastebėti, kad tai – šviesus žmogus, nuo kurio sklinda šiluma ir paprastumas. Mokytoja mielai sutiko atsakyti į “Širvintų krašto” klausimus:

- Pradėkime nuo pradžių. Papasakokite apie savo vaikystę, apie savo mokslus.

- Mano gimtinė – netoli Musninkų esantis Paberžės kaimas. Gimiau smulkių ūkininkų šeimoje. Turėjome šešis hektarus žemės. Iš žemės pragyventi buvo sunku, todėl tėvai dar amatininkavo. Tėvas buvo kalvis, o motina – audėja. Augau šeimoje su septyneriais metais jaunesniu broliu Ignu, kuris dabar gyvena Širvintose. Mama labai norėjo, kad būčiau siuvėja, tačiau mano širdis linko į mokslus. Jau nuo mažens labai norėjau mokytis ir užaugusi būti mokytoja. Savo mokslus pradėjau Markučių, o vėliau Musninkų pradžios mokyklose. Progimnazija tais laikais buvo tik Širvintose. Teko samdyti butą ir jame kartu su keliomis draugėmis gyventi ir mokytis. Toliau mokiausi Vilniaus Salomėjos Neries gimnazijoje, o vėliau – naujoje, Ukmergės gatvėje įsteigtoje 7-ojoje vidurinėje mokykloje. Ją baigiau 1951 metais. Mūsų abiturientų laida buvo pati pirmoji. Atsimenu, mokantis gimnazijoje, reikėjo įsigyti gimnazistės uniformą. Turbūt, tėvams visai uniformai nupirkti pritrūko pinigų, nes neturėjau kepurės. Tekdavo, einant į renginį, ją skolintis, nes auklėtoja be tvarkingos uniformos neleisdavo “į žmones” eiti. Tada mano didžiausia svajonė buvo įsigyti gimnazistišką kepurę… Baigusi vidurinę, tais pačiais metais įstojau į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (dabar universiteto) biologijos mokytojo specialybę. Pokario metai buvo sunkūs, todėl teko pereiti mokytis į neakivaizdinį skyrių ir kartu dirbti.

- Kur buvo Jūsų ilgo Mokytojo kelio pradžia?

- Pedagoginę veiklą pradėjau gimtajame Širvintų rajone. Pirmoji mokykla – Darkuškių septynmetė (netoli Jauniūnų). Vėliau keletą metų mokytojavau Širvintų vidurinėje. Čia susipažinau su būsimu vyru Vytautu Dalinkevičiumi. 1956 metais kartu su vyru atvykome dirbti į Čiobiškį. Čia dirbau iki pat išėjimo į pensiją, čia gyvenu ir dabar. Galima sakyti, kad tas kelias ir prasidėjo, ir baigėsi Čiobiškyje.

- Papasakokite apie savo šeimą.

- Labai paprasta pasakoti, nes mūsų šeimoje visi mokytojai. Jau minėjau, kad vyras buvo matematikos mokytojas. Turiu dvi dukteris. Vytautė mokytojauja Zibalų pagrindinėje mokykloje, o Giedrė (Kmitienė) dėsto Vilniaus pedagoginiame universitete. Žentas taip pat mokytojas. Anūkė Inga – baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą. Prisimenu, – anksčiau būdavo panašių kaip mūsų pedagogų šeimų suvažiavimai. Į tokį vieną susitikimą buvome kartu atsivežę ir tuo metu tik trejų metukų sulaukusią Ingutę. Korespondentas jos paklausė: “Mergaite, kuo norėtum užaugusi būti?” Ingutė ilgai negalvojusi atsakė: “Mokala” (mokytoja). Dukterys gyvena gerai, tik… gaila, kad anūkė kol kas viena.

- Ar skiriasi jūsų kartos mokiniai nuo dabartinio jaunimo?

- Visais laikais mokėsi įvairaus charakterio mokiniai. Juk ne paslaptis, kad toje pačioje klasėje labai skirtingai dirbti sekasi įvairiems mokytojams. Sutikite, kad tvarka klasėje labai priklauso ir nuo mokytojo. Mokytojas, nemėgstantis savo darbo, kankina ne tik save, bet ir tuos, kuriuos bando mokyti. Šiaip mano laikais buvo daugiau pagarbos mokytojui. Mano direktoriavimo metu Čiobiškio mokyklai sekėsi dėl gerų mokytojų. Gerai prisimenu muzikos mokytoją Vytautą Ambrazą, kūno kultūros mokytoją Marių Kmitą, matematikos mokytoją Steponą Liktoravičių, Stasę Krušinskienę. Tai buvo puikūs žmonės, savo dalyko žinovai ir entuziastai.

- Kaip vertinate “darbinį” jaunimo auklėjimą? Kalbu apie vienoje mokykloje kilusį skandalą, kai direktorius dėl lėšų trūkumo pasiūlė mokiniams savo klases plauti…

- Aš pritariu tiems suaugusiems žmonėms, kurie supranta, kad jaunas žmogus tik per savo darbą gali įvertinti ir gerbti kito žmogaus darbą. Gal vieną kartą pakėlęs šiukšlę, prieš ją mesdamas kur papuola, pagalvos…? Mano darbo metais mokykloje tvarkydavome su vaikais ne tik mokyklos, tačiau ir viso miestelio aplinką. Čiobiškyje mokyklą baigė ir dabar dirba gydytojai, mokslininkai ir kiti aukštas pareigas užimantys žmonės. Galima daryti išvadą, kad visuomeninis darbas mokslui nė kiek nesutrukdė.

- Kokias per televizorių laidas žiūrite? Gal domitės politika, o gal nekantriai laukiate kitos meksikietiškų ar lietuviškų “muilo burbulų” serijos?

- Dėl politikos viskas aišku. Patys matote, kas darosi mūsų Seime. Nereikia nė meksikietiško “burbulo” žiūrėti. Vienas kitą mulkina ir žmonėms miglą į akis pučia… Abiem rankom balsuočiau už prezidentinio D. Grybauskaitės valdymo įvedimą. Apsidairykite. Kaime dar vargais negalais žmonės verčiasi, o ką daryti pensininkui mieste? Vien už komunalinius patarnavimus žiemą per mėnesį reikia mokėtį apie 600 litų, o ką žmogui daryti, jeigu pensija taip pat – 600 litų? Kalbant apie televizorių, tai aš asmeniškai galiu “išgyventi” ir be jo, nes labiausiai mėgstu skaityti knygas ir spręsti kryžiažodžius. Namų bibliotekoje net savo exlibrį turiu. Mėgstu skaityti detektyvus, meilės romanus, senovės lietuvių rašytojų kūrinius, pasaulinę klasiką. Artimiems žmonėms esu sakiusi, kad man bet kuria proga geriausia dovana – knyga. Neseniai pirkau lenkų rašytojos Helenos Mniszek romaną “Raupsuotoji”. Tai – mano pirmoji jaunystėje perskaityta knyga. Tais metais ši knyga buvo išleista tik originalo kalba ir vadinosi “Trędowata”. Visą laiką svajojau ją įsigyti ir perskaityti lietuvių kalba.

- Ar ne nuobodu vienai gyventi? Juk galėtumėte gyventi pas dukterį Vilniuje…

- Pirmiausia, tai gyvenu ne viena. Su manimi – katė Murka ir šuo Bimas. Mieste gyventi jokiu būdu nesutikčiau. Prieš porą metų teko gydytis Santariškių ligoninėje. Iš ligoninės duktė įkalbėjo nors truputį pagyventi Vilniuje. Vos ne vos  ištvėriau dvi savaites. Vaikai išeina su tamsa į darbą, su tamsa grįžta. O ką man veikti tarp keturių sienų? Ir savi namai traukia… Žinau, kad ateis laikas, kada ir judėti bus sunku, tačiau nutariau, kad geriau įvairiems darbams samdysiu žmogų, bet savo namų nepaliksiu.

- Girdėjome, kad esate didelė visuomenininkė?

- Čiobiškyje yra aktyvi bendruomenė. Jai priklauso apie 30 žmonių. Organizuojame įvairias šventes, išvykas, susitikimus. Turime labai energingą bendruomenės pirmininkę Reginą Ambrazienę. Draugaujame su ukmergiškiais, “užneriškiais” ir net tais, kurie gyvena “už Raseinių ant Dubysos…” Bendruomenės nariams labai patikdavo išvykos į atokesnius kaimus kartu su klebonu. Kaimo troboje, iš anksto susitarus su šeimininku, klebonas net mišias laikydavo. Daug žmonių susirinkdavo, bendraudavo.

- Jeigu laiko ratą pasuktume atgal… Nejaugi Jūs vėl taptumėte mokytoja?

- Taip. Savo gyvenimu esu patenkinta ir specialybės nekeisčiau.

- Juk tai sunkus ir dažnai nedėkingas darbas. Už tokius žodžius Jums, dar gyvai esant, reikėtų paminklą pastatyti…

- O mano paminklai jau seniai stovi. Čiobiškyje jų pilna. Tai – visa alėja medžių. Žiemą jie stūkso ramiai apsnigti, o vasarą, išsiūbuoti vėjo, ošia, linguoja. Atsikėlus čia gyventi, jų nebuvo. Čiobiškis atrodė kaip Sachara. Net žolės aplinkui nebuvo. Eigulys Večerinskas davė medelių ir jų tada daug prisodinome. Labai mėgstu gėles ir šiaip visokius augalus. Atvažiuokite vasarą, pamatysite gėlynus, alpinariumus. Darželyje prie namo auga duktės atvežta iš Alpių “meilės” gėlė – edelveisas. Damai gauti tokį edelveiso žiedą būdavo didelė garbė ir tikros meilės įrodymas…

- Viena rytiečių patarlė sako, kad mokytoju reikia gimti, mokytoju negalima tapti. Vladislava Dalinkevičienė būtent tas žmogus, kuris gimė būti Mokytoju, kuriam žodis “Mokytojas” reiškia ne tik profesiją, tačiau ir gyvenimo būdą.

Remigijus Bonikatas

Neilgai svarsčiusi Vokietija nutarė iš “hakerio” pirkti išvogtus duomenis – iš Šveicarijos bankų – vengiančių mokėti mokesčius tautiečių sąrašą. Bankai sutrikę. Bet ne apie tai daina…Tai precedentas. Pirkti vogtą, bet pelningą daiktą. Už nemažą sumą – 2,5 mln. eurų. Ar ne iš Jurbarko rajono grupė gabių jaunų “hakerių” sėkmingai kraustė amerikonų bankus bendraudami tik internetu (telefonai totaliai sekami). Vos septyniolikos metų sulaukęs studentas įsilaužė į JAV karines duomenų bazes. NIT užvaldė mus, padarė priklausomus. Šiandien būtinai atsiversiu www.banku-naujienos.lt puslapį. Ten galima rasti pačių durniausių sutarčių su bankais. Išmetu į šiukšliadėžę greit kintantį “Geltonųjų interneto puslapių” leidinį. Pakeičiu nauju.

Vasario 9 dieną Europa paskelbė Saugaus interneto diena. Norėdama atkreipti dėmesį į žudančią problemą – ypač vaikams, jaunimui. Ar ne per vėlu? Manau, teisios Baltarusija, Kinija…

Ne vien informacija. Bėgdami nuo spausdinto disfunkcinio žodžio, kuris atvedė į dabartinę situaciją (aš kategoriška), įpuolėm į srutų duobes, kuriose siautėja iškrypėliai ir dvasiniai invalidai, dažnai su padoriom išorinėm kaukėm. Juk rašai anonimiškai, ir niekas tavęs neidentifikuoja. “Fekalijų patrankų užtaisai” – taip įvardijo socialinių mokslų daktaras G. Merkys. Ar labai kyla noras šalia tokių “fekalinių” internautų įrašyti savo mintį? Kiti sako – gerai, išsikrauna ir neina kartis, nenuodija artimųjų, patys pagiria savo darbus, veiklą ir nurimsta. Lyg po orgazmo… Tik pridėjęs ranką prie širdies, kai sunkiausia prisipažinti sau, ar niekas niekad neapdergė kito?..

Taigi, vasario 9 diena – Saugaus interneto. Saugaus sekso… Saugios valstybės… Saugios vaikystės… Saugios senatvės… Šposai, ponai! Kiekvienas į savo bolidą – ir maksimaliu greičiu į … ateitį. Padūmavusiom akim – į virtualaus pasaulio glėbį.

Mačiau naują modelį – kompiuteris ir mobilusis telefonas kartu. Lietuvoje pasirodys šiais metais. Jaučiu prasideda “lomkės”…

-ana kunda-

Gal prieš dešimtmetį buvo paplitusi nuomonė, kad viešumas padės “išlupti” skolas už paslaugas, todėl šilumininkai ne kartą skelbė “juoduosius” sąrašus tuo metu vieninteliame Širvintų laikraštyje. Kad dažnam buvo smalsu patyrinėti tą informaciją – neabejotina. Juk smagu žinoti, kad bendradarbiui ar kaimynui sekasi prasčiau nei tau, ar atvirkščiai – ne tau vienam blogai, yra ir daugiau bedalių. Ar tas viešumas davė naudos? Abejoju. Juk tas, kurio skola susidarė dėl sunkios padėties, vis vien nesumokės, nors ant kiekvieno stulpo jo pavardę klijuok. O jei skolininkas piktybinis, – joks viešumas jam nė motais. Tad, suprantama, kad buvo suabejota tokių sąrašų skelbimo etiškumu, ir šio sumanymo atsisakyta (be to, kai kurie “elitiniai” skolininkai sukilo dėl pažeistų žmogaus teisių…). Beje, tada viešumas klestėjo: skaitytojai žinojo, kas “nakvojo” Policijos komisariate, kas apsivogė prekybos centre ar vairavo neblaivus.

Tačiau vieną dieną viskas pasikeitė: informacija ta pati, tik vietoj vardų ir pavardžių beliko inicialai. O kam rūpi, ką iškrėtė kažkoks mistinis A. B. ar C. D.? Mums pavardes duokit! Pasipiktinę skaitytojai atakavo (ir tebeatakuoja) žurnalistus, šie teisinasi skelbiantys tai, ką pateikia policija ir teismas. Beje, ne kartą buvo rašyta, kad Širvintų policija nelabai noriai dalijasi turima informacija, kad Policijos departamentas jos pateikia daugiau. Kodėl? Kas tai sprendžia? Mūsų Policijos komisariate pasikeitė vadovybė, bet informacijos nepadaugėjo.

Galima suprasti, kai neskelbiamos nepilnamečių pavardės. Galima pateisinti, kai pavardės nutylimos norint nepakenkti vykstančiam tyrimui. Bet kodėl po inicialais reikia slėpti su įrodymais sulaikytą vagišių ar areštinėje nuolat “apnakvyndinamų” grituoklių pavardes? Manau, ne juos reikia saugoti nuo visuomenės, o, atvirkščiai, – visuomenei saugotis jų. Ir pavardžių paviešinimas šiuo atveju būtų veiksminga priemonė.

Praėjusiais metais informaciją apie išnagrinėtas bylas pradėjo teikti Širvintų teismas. Teikia reguliariai, visiems Širvintų laikraščiams. Bet ko verta ši informacija, kurioje pavardės irgi “užkoduotos” inicialais? Daugumai skaitytojų tiesiog neužtenka kantrybės nagrinėti aprašymus, kurie nepateikia svarbiausios informacijos – kas gi nuteistas?

Gal nebūtų taip pikta, jei, atsivertę respublikinę spaudą, nerastume tokios pačios informacijos – ne “užkoduotos”, o su aiškiais vardais ir pavardėm. Ne kartą ten teko skaityti ir apie tai, kas Širvintų spaudoj tik kukliais inicialais pažymėta.

Pasipiktinęs skaitytojas neseniai net Seimo nario prašė viešai paaiškinti šią keistą tvarką. Nors, manau, Seimo nariai čia niekuo dėti. Tiesiog pernelyg atsargūs už informacijos pateikimą atsakingi atitinkamų institucijų pareigūnai. Bet kartais tas perdėtas atsargumas paverčiamas absurdu.

Grąžinkite, gerbiamieji pareigūnai, kriminalinių kronikų mėgėjams konkrečią informaciją, ir, manau, netruksite įsitikinti kokia ji bus veiksminga! Juk viešumas – didelė jėga!

Janina Pukienė

Per patį Varnalėšų seniūnijos tarybos posėdžio įkarštį, kai seniūno Kastyčio gražbylystės apie jo ir valdančiosios koalicijos didžiules pastangas kelti vietos ūkį pasiekė apogėjų, prasivėrė salės durys ir vidun įvirto šalto oro kamuolys. Salė nuščiuvo. Nutilo ir seniūnas. Prabėgo kelios minutės, kol iš garų debesio išniro suledėjusi trispalvė, o paskui – ir apšarmojęs vietos ūkininkas Vincokas.

- Gal nesupyksite, jei šiek tiek pasišildysiu? – kreipėsi į sėdinčius tarybos narius. – Labai jau nemalonu stovėti, kai už lango spaudžia minus 30.

Seniūnas vėl įsikniaubė į popierius, susirado pamestą eilutę, jau norėjo tęsti, bet pažvelgė į Vincoką ir aiktelėjo:

- Bet žiūrėkite, koks akiplėša! Įsiveržė neprašytas į vidų, šalčio prileido…

Valdančioji dauguma vieningai suošė:

- Ale tikrai. Kiaulės akis reikia turėti, kad prieš mus piketuotų ir pas mus pasišildyti ateitų!

- Čia – ne mokykla, – suriko patarėjas jaunimo reikalams Budulis. – Eik ten ir demonstruok tuos fizikos bandymus, kas nutinka kūnui, kai jis patenka į 50 laipsnių aukštesnę temperatūrą.

Vincokas, nekreipdamas dėmesio į kandžias pastabas, kampan pastatė į kaulą sustirusią trispalvę ir kreipėsi į tarybos narius:

- Jeigu aš piketuočiau, tai suprasčiau jūsų pasipiktinimą. Bet reikalas kitas – sušalau dirbdamas jūsų labui, taigi, pagal darbo saugos reikalavimus, turiu visą teisę 15 minučių pasišildyti.

Seniūnas aiktelėjo:

- Ką jis čia paisto apie darbą? Gal jis girtas? Skambinkite nuovados viršininkui, tegul veža išblaivėti. Ten irgi šilta.

Valdančioji dauguma vėl vieningai pritarė:

- Koks kvailys protestą gali vadinti darbu.

Vincokas šyptelėjo:

- Einu štai per Varnalėšas ir girdžiu, kad vyksta seniūnijos tarybos posėdis. Apsidairau ir matau, kad vėliavos, kaip tokiais atvejais būdavo, niekas neiškėlė. Kadangi trispalvę visada nešiojuos su savimi, nutariau laiko veltui negaišti ir pastovėti su ja, kad niekas mūsų mylimo ir visų gerbiamo, didžiai vertinamo seniūno neapkaltintų pažeidus reglamentą. Bet stoviu valandą, stoviu dvi, kojos šąla, o jūs vis nebaigiate savo tuščių diskusijų. Negi nenusipelniau šilumos už tas savo pastangas? Kiti ačiū pasakytų, o jūs – už atlapų.

Seniūnas pasipūtė:

- Žinai, Vincok, eik savo keliais, kol dar neatvyko policija. Susigalvojai dėl tos vėliavos, kad galėtum į šiltą patalpą nekviestas įsibrauti ir savo mėšlinais veltiniais orą smardinti, produktyvias diskusijas nutraukti, valdančiuosius apdergti. O šalčio bijoti neturėtum, jis – tik į gerą: pati gamta taip apsivalo nuo parazitų.

Vincokas atsistojo, paėmė į rankas trispalvę, paglostė sušalusias klostes ir atsisuko į seniūną:

- Sakai, pati gamta taip nuo parazitų apsivalo? Matyt, dėl to ir kirmijate šiltai…

-gb-

Vilniaus apskrities VPK viršininko pavaduotojas Sigitas Mecelica įteikė padėką Kęstučiui Lelevičiui.

Sausio 29 dieną Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariate įvyko pasitarimas, kurio metu rajono bendruomenė buvo supažindinta su praėjusių metų policijos komisariato veiklos rezultatais.

Pasitarime dalyvavo Vilniaus apskrities VPK Širvintų rajono policijos komisariato struktūrinių padalinių vadovai, darbuotojai, Vilniaus apskrities VPK viršininko pavaduotojas Sigitas Mecelica, Širvintų rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras Arūnas Kontrimavičius, Širvintų rajono meras Kęstutis Pakalnis, Širvintų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Eugenijus Iziumcevas, Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento Širvintų rajono agentūros vedėjas Romas Sližauskas, VĮ “Regiono keliai” vadovas Vygandas Adomavičius, Vilniaus regiono pataisos inspekcijos Širvintų pataisos inspekcijos vyresnioji inspektorė Berta Einorytė.

Vilniaus apskrities VPK Širvintų rajono PK viršininko pavaduotas Giedrius Dovidavičius apžvelgė Kriminalinės policijos skyriaus veiklos 2009 metais rezultatus, akcentavo bendradarbiavimo tarp padalinių, teisėsaugos institucijų ir socialinių partnerių svarbą atskleidžiant nusikalstamas veikas bei vykdant paiešką.

Vilniaus apskrities VPK Širvintų rajono PK Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininkas Mindaugas Mickonis susirinkusius supažindino su uniformuotosios policijos ir Migracijos poskyrio veiklos 2009 metais rezultatais.

Vilniaus apskrities VPK Širvintų rajono PK viršininkas Almantas Lukša padėkojo darbuotojams už pasiektus rezultatus, paminėjo, kad 2010 metais Policijos komisariato veikla turėtų būti orientuota į žmogų, gerinama teikiamų paslaugų kokybė. Prevencijos poskyrio tyrėjai daugiau dėmesio skirs darbui aptarnaujamoje teritorijoje. Tiriant nusikalstamas veikas, kaip ir 2009 metais, didesnis dėmesys bus skiriamas didesnį pavojų keliantiems nusikaltimams atskleisti. Ypatingas dėmesys bus skiriamas nepilnamečių alkoholio vartojimo problemai spręsti, nepilnamečių įvykdytų teisės pažeidimų užkardymui ir tyrimui, bus siekiama sukurti nepakantumo atmosferą teisės pažeidimams, susijusiems su alkoholio pardavimu nepilnamečiams.

Vilniaus apskrities VPK viršininko pavaduotojas Sigitas Mecelica sutiko, kad numatytos tinkamos veiklos kryptys, pastebėjo, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti Kernavės miesteliui ir jo lankytojams, padėkojo darbuotojams už solidarumą einant nemokamų atostogų ir pasiektus darbo rezultatus.

Širvintų rajono meras Kęstutis Pakalnis padėkojo darbuotojams už nuveiktus darbus ir gerai įvertino pasiektus rezultatus. Paminėjo Kernavės miestelio reikšmę rajonui ir vasaros sezono metu paprašė skirti daugiau dėmesio. Jis akcentavo, kad aktuali tampa nepilnamečių narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo problema.

Aptarus veiklos rezultatus, Vilniaus apskrities VPK viršininko pavaduotojas Sigitas Mecelica įteikė padėką buvusiam Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir kelių policijos poskyrio viršininkui Kęstučiui Lelevičiui, kuris neseniai išėjo į pensiją. Padėkas įteikė rajono meras Kęstutis Pakalnis ir Širvintų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Eugenijus Iziumcevas. Jie atkreipė dėmesį, kad daugeliui rajono gyventojų Kelių policija asocijuojasi su buvusiu ilgamečiu jos vadovu Kęstučiu Lelevičiumi. Policijos komisariato darbuotojai ir Širvintų rajono darbuotojų profesinės sąjungos atstovai buvusiam kolegai įteikė atminimo dovanėles.

Širvintų rajono PK informacija

Per tris dienas Širvintų rajono policijos komisariate išblaivėjo trys asmenys: širvintiškis S.S., gimęs 1970 metais, neblaivus šlitinėjo Upelio gatvės 16-ojo namo laiptinėje, rajono gyventojas S.E., gimęs 1969 metais,  neblaivus gulėjo Širvintose, Vilniaus gatvėje, o 1965 metais gimęs širvintiškis Z.S neblaivus triukšmavo namuose.

Savaitės pradžioje užklupusi pūga ir sniegas gerokai ištuštino kelius ir gatves, taigi Viešosios policijos patruliams buvo mažiau darbo: jie išaiškino tik 2 Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

Policijai pranešta apie vasario 2-osios eismo įvykį kelio Širvintos-Rimučiai-Kernavė-Dūkštos 21-ajame kilometre: širvintiškė V.V. nesuvaldė vairuojamo automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Eismo įvykio metu apgadintas 2007 metų laidos automobilis.

Dėl vagysčių pradėti keli ikiteisminiai tyrimai. Vasario 1-ąją užregistruotas Širvintų rajono savivaldybės administracijos skundas, kad iš transporto priemonės pavogtas kuras. Padaryta 43 litų žala. Mūsų žiniomis, kreiptasi dėl dyzelinio kuro vagystės iš vieną seniūniją aptarnaujančio traktoriaus.

Vasario 2-ąją užregistruotas širvintiškio J.R. skundas, kad iš buto pavogtas muzikinis centras. Materialinė žala – 600 litų.

Komisariate taip pat užregistruotas vienos akcinės bendrovės direktoriaus skundas, kad vasario 1-ąją įmonės darbuotojai, atvykę į objektą Širvintų rajone, kuriame jie dirba, pastebėjo, jog iš statybinio vagonėlio dingo motorinis pjūklas. Žala – 247 litai.

Policija užregistravo tarnybinį pranešimą, kad vasario 2-ąją J.L. savo namuose sumušė V.D. Pastarasis išvežtas gydyti į Vilniaus greitosios pagalbos ligoninę.

Mūsų žiniomis, tos dienos vėlaus vakaro incidentas kilo Puorių kaime: 1928 metais gimęs senolis sumušė 34 metais už save jaunesnį V.D. 1962 metais gimusiam Šalčininkų rajono gyventojui įtariamas smilkinio kaulo lūžis.

J.L. policijai gerai žinomas, ne kartą baustas už neteisėtą alkoholinių gėrimų laikymą. J.L. taip pat ne kartą išblaivėjo Komisariate po to, kai neblaivus triukšmaudavo namuose.

“Širvintų krašto” informacija