Į susitikimą Švietimo centre atėję menininkai iš pradžių pasiūlo paliesti meno kūrinius ir priduria, kad darydami kai kuriuos darbus specialiai palieka vietą paglostyti.

Jelena ir Andrius save vadina universaliais menininkais, nes jiems artimos įvairios meno rūšys: tapyba aliejiniais dažais ar akvarelė ant popieriaus, tapyba ant šilko, grafika, vaškinė batika, medžio, molio, metalo skulptūros ir t.t. Tačiau šiai ekspozicijai menininkai pasirinko meno kūrinius iš odos. Mat į darbus iš šios medžiagos ne tik gražu pažiūrėti, bet norisi juos ir paliesti. Oda yra išskirtinė ir sukelia tam tikrų emocijų. Andrius prisipažįsta, kad jam labai svarbu matomą objektą paliesti, o ryšys su įvairiomis medžiagomis prasidėjo dar vaikystėje. Kur tik jaunasis menininkas nuvažiuodavo, visur reikėdavo viską apčiupinėti, pvz., pamačius sieną, iškart kildavo klausimų, kokia ji? Ar ji lygi? Kokia jos faktūra? Taigi Andriaus mamai nuolat tekdavo nuo visko atitraukinėti sūnaus rankas. O ir dabar, jei nuėjęs kur nors mato skulptūrą, jeigu neprieis ir nepalies, nebus jos iki galo ištyrinėjęs. Mat prisilietimas žmogui palieka ilgesnį įspūdį, sukelia didesnių emocijų.

Artimiau su odos technologijomis Jelena susipažino magistrantūroje studijuodama odą ir dailę. Menas iš odos jai buvo naujovė, bet pamačiusi, kokios yra galimybės, susižavėjo. Kadangi galima ne tik iškirpti tam tikrą formą ir aptrauktį daiktą oda, bet galima ją tonuoti, šlifuoti, kirpti, dažyti ir pan. Be to, ir objektai gali būti skirtingi – sieninė kompozicija, skulptūra, knygryšyba ir t.t. “Anksčiau labai didelis dėmesys buvo skiriamas viršutinei knygos daliai, ją aptraukdavo oda, graviruodavo auksiniais atspalviais. Dabar įprasta knygas matyti su paprastais viršeliais,” – kiek nusivylusi sako Jelena.

“Oda yra labai organiškas gamtos reiškinys, nes kiekvieną kartą jos kraštai skirtingai lenkiasi. Dažnai būna, kad sugalvoji daryti vienaip, o pradėjus darbą oda padiktuoja savo sąlygas ir išeina visai kitoks rezultatas, nei buvai sumąstęs. Taigi niekada neįmanoma padaryti indentiško daikto,” – patirtimi dalijasi Andrius.

Menininkai pasakoja, kad po gyvūno mirties daug odos iškeliauja nežinomais keliais, iš jos gaminami drabužiai, kurie po kurio laiko susidėvi ir išmetami. Menininkai savo darbais suteikia galimybę odai išlikti ilgiau, tarsi prikelia antram gyvenimui.

Jelena ir Andrius negali pasakyti, kiek trunka sukurti vieną daiktą, nes kai patys daro, tai laikas jiems tarsi sustoja. Vis dėlto ilgiausiai užtrunka idėjos subrandinimas – apmąstymai, skaičiavimai, kiek sluoksnių medžiagos bus, kaip ir kokioje vietoje jie jungsis, kaip susitvirtins, kad daiktas būtų ilgalaikis. Antrą tokį pat daiktą menininkai padarytų kokius 5 kartus greičiau. Tačiau jie beveik niekada nedaro vienodų darbų, kiekvieną kartą užsibrėžia sau naują iššūkį. Andrius pabrėžia, kad Jelena viską daro itin kruopščiai, atrodo, kad ir taip viskas gražu, bet ji kiekvieną darbelį tiesiog nuglosto.

Atsiradus įkvėpimui Andrius per 2 dienas padaro 2 skulptūras ar per savaitę – visą jų seriją. Tokiais atvejais darydamas vieną daiktą jau galvoja, kokią formą suteiks kitam. Tačiau neretai padaryti vieną skulptūrą užtrunka ir pusę metų. Menininkas prisipažįsta, kad labai dažnai “įstringa” per viduriuką ir nežinodamas, kaip pabaigti, tiesiog padeda į šalį. Be to, dažnai pradėdamas daryti daiktą, net nežino, kaip jis atrodys. Savo kūriniais tiesiog mėgina perduoti teigiamas emocijas, gerą energiją. O svarbiausia, – kad žmonės neliktų abejingi jo kūrybai, praeidami pro šalį susimąstytų, kas tai, iš ko padaryta ir pan. Šioje ekspozicijoje yra tik vienas Andriaus darbas – “Trys norai” – bet jis pažadėjo kitą kartą pateikti daugiau savo meno kūrinių. Menininkas tiki, kad jeigu žmogus, turėdamas namie tokią skulptūrą, sugalvotų konkrečius 3 norus, tai jie būtinai išsipildytų. Tai lyg užrašų knygutė, į kurią kiekvieną dieną žiūrėdamas prisimeni, ką turi padaryti ar ko pasiekti. Pagrindinė skulptūros “Trys norai” forma – senovinis butelis. Butelis buvo “apvilktas”, “išskrostas”, vėliau pašalintas, o visos galūnės priaugintos. Be to, šioje skulptūroje sukauptas visas lobynas informacijos. Ja perpjovę, pamatytume sluoksniais (kaip medžio rieves) suvyniotus žurnalus, laikraščius ir daugybę mažų raidyčių.

Visų akis labai traukia ir Jelenos sukurta lėkštė, vaizduojanti Babilono laikus. Senovėje tik išminčiai mokėjo užrašyti prakeikimą, kitus reikšmingus žodžius. O paprastiems žmonėms tai buvo tik kažkokia keverzonė. Galbūt jie žinojo piešinio reikšmę, bet nemokėjo tiksliai pakartoti vieno ar kito užrašo. Taigi išlikdavo tik viltis, kad užrašas ant lėkščių, kurias pastatydavo namo kampuose, apsaugos nuo blogųjų jėgų. “Tos lėkštės buvo nedidelės, aš jas performavau,” – pasakoja Jelena.

Ši ekspozicija Širvintų rajono švietimo centre yra pirmas menininkų žingsnis. Tačiau daug Jelenos ir Andriaus darbų kartu su kitų menininkų kūryba keliauja po Lietuvą. Tačiau savo personalinės parodos jie dar nėra pristatę, nors jau pratinasi prie šios minties. Jelena ir Andrius nori išbandyti vis kažką naujo, tačiau neapsisprendžia ties kuria viena meno rūšim apsistoti, kad galėtų surengti parodą.

Mūsų mieste jaunieji menininkai įsikūrė visai atsitiktinai. “Abu esame iš dviejų skirtingų pasienių, aš gyvenau kaime Šatnagiuose prie Latvijos pasienio, o Jelena – Šalčininkuose, Baltarusijos pasienyje. Susitikom Šiauliuose studijuodami dailės ir technologijos mokytojų specialybę. Iš pradžių bandėme išsilaikyti Šiauliuose, bet jauniems menininkams ten labai sudėtinga, nes galerijos linkusios palaikyti vyresnius, jau įsitvirtinusius menininkus. Taigi nematydami jokios perspektyvos nutarėmė persikraustyti arčiau Vilniaus. Vieną vasarą apsilankėm Širvintose ir mus pakerėjo čia esanti žaluma, vandens telkiniai, pakrantės, tilteliai, taigi nutarėm kurį laiką čia pagyventi. O dabar jau ir įleidom šaknis,” – pasakoja Andrius.

Ivona Komarovska

Sniego nuošliauža prie "Norfos" prekybos centro "įkalino" lengvąjį automobilį.

Savaitgalį dėl sniego nuošliaužų nuo stogų kentėjo ne tik Šiauliai, kur apgadinta per 10 automobilių. Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad dėl tų pačių priežasčių mažiau ar daugiau apgadinta apie 15 automobilių Vilniuje.

Širvintos netapo išimtimi. Savaitgalį nuo Širvintų rajono mero pavaduotojo Valdo Radionovo PĮ “Naidras” priklausančio pastato stogo nuslydęs sniegas prispaudė priešais “Camelia” vaistinę pastatytą automobilį “Renault Megane” su Vokietijoje, Vakarų Vestfalijoje, išduotais laikinaisiais numeriais.

Jei tuo metu čia būtų ėjęs žmogus, be abejonės, jis būtų patyręs rimtų traumų ar net žuvęs, kadangi nuo stogo nušliuožęs sniegas galėjo sverti daugiau nei toną.

Sniego griūtis ilgėliau įkalino tik šį automobilį. Neatmetama, kad pastato savininkui ar valdytojui gali tekti atlyginti nukentėjusio automobilininko patirtą žalą, jei dėl to bus pareikšta pretenzijų. Pagal galiojančią praktiką, Vokietijoje laikinųjų numerių naudotojams draudimo bendrovės paprastai taiko gana didelius įkainius.

Nuo Valdo Radionovo PĮ "Naidras" pastato stogo savaitgalį nušliuožė keli kubiniai metrai sniego.

Bet yra ir kita šios istorijos pusė: Lietuvos Respublikos administraicinės teisės pažeidimų kodekse yra numatyta atsakomybė už Miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimą (161 str.). Ten numatyta, kad savivaldybių tarybų patvirtintų miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimas, taip pat miestų ir gyvenamųjų vietovių statinių tinkamos priežiūros taisyklių nesilaikymas užtraukia įspėjimą arba baudą iki 2000 litų.

2009 metų vasario 27 dieną Širvintų rajono savivaldybės tarybos patvirtintų Širvintu rajono aplinkos tvarkymo, higienos ir sanitarijos taisyklių 48 straipsnis nurodo, kad “visi tvarkytojai privalo rudenį ir žiemą laiku valyti ir išvežti sniegą, barstyti smėlį ir nukapoti ledą, varveklius jiems priskirtuose plotuose, o pirmiausia nuo gyvenamųjų namų bei kitų pastatų stogų, lietaus vamzdžių ir balkonų (…)” Tų pačių taisyklių 4.1 punktas paaiškina, kad tvarkytojais taip pat laikomos įmonės ar pastatų savininkai bei nuomininkai.

Įdomu, ar Tėvynės Sąjungos – Lietuvos Krikščionių demokratų partijos narys taps krikščionišku pavyzdžiu kitiems, bus skaidrus bei principingas ir sutiks, kad dėl jo įmonės aplaidumo ar principingumo stokos kilo didelė grėsmė aplinkiniams? O gal Valdas Radionovas visą šią atsakomybę paprasčiausiai “nusprigtuos” ant kieno nors kito, pavyzdžiui – pastato nuomininkų, pečių ir pademonstruos, kad pačių politikų patvirtintos taisyklės vienaip galioja paprastiems žmonėms, o kitaip – prisibrovusiems prie tos valdžios lovio?

Gintaras Bielskis

“Reorganizacija”, “restruktūrizacija”, “renovacija”, “reforma” ir kitokio pobūdžio žodžiai, prasidedantys raide “r”, vis dažniau turtina mūsų žodyną. Ne kiekvienam žmogeliui tie žodžiai ir suprantami. Jei dažnai skamba (ir dar iš aukštų pareigūnų lūpų, spausdinami laikraščių pirmuosiuose puslapiuose), vadinasi, kažką reiškia. Deja, jokių žemiškų malonių mūsų rajono žmonėms jie neneša ir, savaime suprantama, neneš, jeigu kalbėsime apie Širvintų ligoninės pertvarką. Minėti ir panašūs žodžiai labai primena gerai žinomus “griausmas”, “perkūnas”, kur stipriau aliteruojamas “r” žadina ne itin gerus jausmus.

Turbūt ir baisiausiame košmare neteko sapnuoti, kad Širvintų rajonas gali likti be savo ligoninės. Tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Visokie netikri pranašai, palakstę po svetimus kraštus, išdraskę kolūkius, mokyklas, kultūros namus, bibliotekas, medicinos punktus ir kitokius paprastam kaimo žmogui būtinus dalykus, niekaip negali nurimti be reformų. Valdžios aiškinama paprastai: taip neturi būti, primena kombinatus, nemadinga, brangus išlaikymas ir kitokios nelabai reikalingos senienos. Ligoninių valdininkų sąrašuose vis dar nebuvo. Po 20 nepriklausomybės metų ir medicinos įstaigoms atėjo galas, draskymų ištroškę valdininkai pranašauja joms “šviesų rytojų”, svaigsta apie kažkokias išganingas RRR ligonines.

Nelabai suprantamas dalykas, kaip Širvintų rajonas atrodys be savo ligoninės. Visokie chirurgijos dienos centrai, “žali, geltoni ir raudoni koridoriai” yra tik akių dūmimas. Su siaubu prisimenu praėjusio amžiaus šeštą – septintą dešimtmetį, kai kaimo žmonės, užklupus pavasario polaidžiui ar rudens darganai, į vežimą pridėję šiaudų ir paguldę ligonį, veždavo keliasdešimt kilometrų į Širvintas, Gelvonus ar Ukmergę, kur tikėdavosi nors kokios gydytojo pagalbos, nors “triūbelės” prilietimo, nors duoto “proškelio”. Ne kiekvienas ir tokios pagalbos sulaukdavo, kol specialistą pasiekdavo. Buvo atvejų, kad nuo pusiaukelės tekdavo sukti vežimą atgal ir reikalus derinti su klebonu. Kyla klausimas, ar nebus ir dabar tokia pat ar panaši padėtis?

Įvairūs reformų sumanytojai ir kaimo žmogų tik iš televizoriaus ekrano matę naujovių mėgėjai nelabai įsivaizduoja, kuo šiandien alsuoja tas Dievo ir valdžios užmirštas žmogelis. Ne kiekvienas sodietis juk ištaigingą džipą ar traktorių belarusą turi, dažno tvartelyje net nusususio kuino nerasi. Yra tokių, kuriems vaikus į mokyklą išleisti sudėtinga, mat toli nuo didžiųjų kelių nutolę, apavo ar geresnio drabužio neturi. Tai ką kalbėti apie mediciną, apie galimybę sulaukti pagalbos ligai palaužus. Dažnas tėvas ar motina eina tol, kol eina, neturi laiko apie ligas mąstyti, reikia vaikais rūpintis. Dažnas kaimo senolis paliktas vienas, nes vaikai mieste darbais užsimušę. Kaip sulaukti medikų pagalbos? Laimė, kad dabar viskas po ranka yra. “Greitukė” atlėkė, į Širvintas nuvežė, po dienos kitos gydytojai ant kojų pastatė ir namo išleido. Juk tikrai galime džiaugtis Širvintų medikų stropumu ir profesionalumu. Vien gydytojams Jūratei Šiukštienai, Remigijui Jotaučiui šimtai širvintiškių lenkia galvas už išgelbėtą gyvybę, pagarbą kaimo žmogui. Labai daug gero nuveikę ir kiti chirurgai, anesteziologės D. Hibner, Kalinauskienė. Juk čia mūsų medikai, atsiųsti nuo Dievo, ir stengiasi dėl mūsų.

Kaip bus dabar? Gal tie 50 kilometrų, kuriuos teks nuvažiuoti iki Santariškių, kainuos gyvybę? O Santariškėse su duona ir druska niekas nelaukia. Yra tekę ten  būti, niekam mes ten nereikalingi. Ligonis (o dar iš provincijos!) po 2 valandas ant “tapčeno” guli ir niekam pasiskųsti negali. Juk jis tik statistinis vienetas. Kaip Santariškes pasiekti tokią gilią žiemą, kokia yra ši? Iš atokaus vienkiemo nukakti iki rajono centro reikia didžiausių pastangų. Keliems šimtams prakutusių širvintiškių Santariškes pasiekti, kaip liaudis sako, kaip du pirštus apm… – pora valandų šen bei ten, pora šimtų eurų ir reikalai sutvarkyti. O ką daryti keliems tūkstančiams Širvintų rajono žmonių, turinčių senus tėvus, mažus vaikus, galą su galu vos suduriančių? Ne kiekvienas automobilį turi, o ir iš tų turinčių ne kiekvienas po Vilnių trankytis gali. Kiek viskas kainuos? Kelionė? Vairuotojas? Laikas? Praleista darbo diena? Galva plyšta, pagalvojus, kas laukia mūsų – paprastų širvintiškių. Metai juk bėga. Kas šiandien atrodo penkiasdešimtmečiams – šešiasdešimtmečiams paprasta ir ranka pasiekiama – po dešimtmečio gali būti visai neįgyvendinama svajonė. Ką tuomet reikės daryti? Juk senstame visi.

Kas iš šitų pertvarkų turės naudos? Galbūt tie, kurie maudosi Europos milijonuose? Galbūt tie, kurie “reformuodami” Lietuvą kopia karjeros laiptais? Paprasti širvintiškiai – tikrai ne. Nebent ritualinių paslaugų verslas. Gal kur nors prie Riešės ar Maišiagalos bus atidaryti tam tikri Liūdesio namai skambiu pavadinimu “Santariškių nepasiekusiems”. Negi mūsų valdžia kaip tik to ir siekia?

Siūlyčiau Širvintų rajono valdininkams tęsti efektyvias visuotines parašų rinkimo akcijas, reikalauti palikti tokią Širvintų ligoninę, kokia yra dabar. Lai rajono vadovai apvažiuoja atokias  kaimų sodybas, įsitikina, kas gresia rajonui likus be ligoninės. Gal tuomet, kai tikrai bus viskas padaryta, būtina vykti į Vilnių ir “gultis kryžium” prieš tuos aukštai sėdinčius tuščiagalvius. Gal teiksis kuris nors pasižiūrėti, kaip gyvena paprastas žmogus, kuris visą gyvenimą sąžiningai dirbo, užaugino dorus vaikus, myli savo tėviškę ir nori savame krašte nors ramiai numirti.

Rokas Limonis

Kadencija baigiasi, o nieko nepadaryta. Vos šiaip taip baigtas dar 2007-aisiais pradėtas rekonstruoti parkelis prie “Norfos”. Sukišta  milijonas litų, bet fontanai bent jau pernai neveikė. Specialistai tikina, kad esą ne tokius siurblius sumontavo. Net miesto centre, nekalbant apie jo pakraščius ir rajono kaimus, duobėtuose šaligatviuose, negreideriuojamuose keliukuose, ant aptrupėjusių laiptų žmonės laužo kojas, klubų sąnarius… Nesimato ir naujų įmonių statybos. Statybininkų broką nuolat primena ir beveik milijoną litų kainavusi tilto per Beržės upelį rekonstrukcija. Užuot naktimis miesto gatvėse švietusios naujos taupiosios lempos, ne visusr šviečia ir senosios – nors akin durk.

Įdomus dar vienas faktas. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės praneša, kad Širvintų rajone dabar yra tik 242 veikiančios įmonės, arba 28 mažiau, negu buvo prieš dvejus metus. Apskritai rajone veikia tik 38,4 procento įregistruotų įmonių. Pagal šį rodiklį Širvintų rajonas užima paskutinę vietą Vilniaus apskrityje. Per 2009-uosius rajone išregistruota net 18 įmonių: 2 žemės ūkio, 3 apdirbamosios pramonės, 1 statybos, 6 prekybos, 3 profesinės, techninės veiklos, tiek pat švietimo įmonių. Statistikos departamentas pastebi, kad Širvintų rajone nė viena įmonė neužsiima kasyba ir karjerų eksploatavimu, nors kituose rajonuose tokių verslininkų yra.

“Širvintų krašto” informacija

Musninkų kultūros namų moterų vokalinis ansamblis (vadovė Dalia Kiaulevičiūtė).

Vasario 19 dieną Musninkų kultūros namuose vyko Musninkų seniūnijos kultūros diena – koncertas “…ir viskas iš širdies”, fotografijos paroda “Gyvenimas prasideda čia…” (autoriai Julius ir Patrikas) bei vakaronė. Šiam renginiui scenarijų parašė ir jį režisavo Musninkų kultūros namų direktorė Dalia Kiaulevičiūtė. Prieš musninkiečių ir jų svečių akis viena po kitos keitėsi Vaidos Lebeckienės ir Kristinos Gatelienės sukurtos skaidrės. Puikų garso skambėjimą užtikrino garso operatorius Algis Jakimavičius. Renginio vedėja Dalia Kiaulevičiūtė pertraukėlėse tarp kolektyvų pasirodymų skaitė jaudinančius laiškus, nes, pasak Dalios, šiandien jos širdis nori rašyti laiškus. Ir rašyti tam žmogui, kurio “visą gyvenimą ieškojo širdimi”.

Koncertą pradėjo patys jauniausieji dainininkai. Vaikų vokalinis duetas Brigita Mikolajūnaitė ir Domantas Rolis (vadovė Dalia Kiaulevičiūtė) padainavo dainą “Plak, širdele”. Žiūrovus žavėjo vis labiau tobulėjantys Elektrėnų sportinių šokių kolektyvo “Reveransas” šokėjai Greta Kvietkauskaitė ir Liudvikas Verikas (vadovai A. ir R. Suslavičiai). Greta ir Liudvikas sušoko ugningą “Rumbą” ir elegantišką “Valsą”. Musninkų kultūros namų moterų vokalinis ansamblis (vadovė Dalia Kiaulevičiūtė) scenoje padainavo dainą “Žalių bangų vynas”.  Net tris puikius kolektyvus “užaugino” Musninkų vidurinė mokykla. Merginų vokalinis ansamblis (vadovė Aldona Sakavickienė) su žiūrovais stengėsi susikalbėti širdimis – jos  atliko dainą “Širdžių kalba”. Tautinių šokių kolektyvas “Kadagėlis” (vadovė Daiva Balandienė) suskėlė smagų “Jonpolkį”, o mokyklos jaunimo kapela  (vadovė Aldona Sakavickienė) atliko liaudiškos muzikos popuri. Į renginio vedėjos klausimą “Ar žinote, kas yra laisvė?” – pamėgino atsakyti Musninkų kultūros namų jaunimo vokalinis kvartetas (vadovė Dalia Kiaulevičiūtė). Kvartetas padainavo Manto ir grupės “Skamp” sukurtą dainą “Laisvė”. Pats tikriausias ir sąžiningiausias kvarteto įvertinimas – ne vieno žiūrovo akyse pasirodžiusio ašaros…  

“Kada nors, kai norėsi paverkti, nusivešiu tave į gimtinę, į Širvintas pas senelį. Ten gyvena ožka Leokadija…”, “… o paskui buvo gyvulinis vagonas ir šimtas tūkstančių metų pragaro…” – liejosi Dalios skaitomo laiško žodžiai. Juos papildė liaudiškos muzikos ansamblio (vadovė Dalia Kiaulevičiūtė) atlikta daina “Vienlangėj grytelėj” bei Vileikiškių etnografinio ansamblio (vadovė Audronė Burakovienė) padainuotos tremtinių dainos. “Leliūnų kadrilį” ir “Šyvį” šauniai sušoko Musninkų miestelio kultūros puoselėtojų bendruomenės “Spindulys” jaunimo tautinių šokių kolektyvas (vadovė Daiva Balandienė). Puikiai pasirodė Musninkų kultūros namų kaimo kapela (vadovas Zigmantas Mikolajūnas). Audringų plojimų susilaukė jų atliktos dainos apie tai, kad “ašarų jūroj meilės nepaskandinsi (”Tu netylėk”) ir patriotinė savanorių žygio daina. O uždeganti “Polka” nepaliko abejingo nė vieno. Žiūrovai muzikantams į taktą pritarė garsiais plojimais. Sėdintiems salėje reikėjo turėti nemažai valios norint savo kojas nulaikyti vietoje…

Renginio pabaigoje puikiai tiko Dalios ištarti žodžiai: “… ir visa tai iš degančios mano širdies” bei daug žadantis sakinys: “Mes dar dainuosim ir gims melodija koncertui. Ir vėl nauja!” Po finalinės Dalios Kiaulevičiūtės ir jaunimo vokalinio kvarteto atliktos dainos “Gyvenam kartą” žiūrovai pakilo iš vietų ir audringais plojimais padėkojo kolektyvams už tikrai profesionalų koncertą. Pasak vieno žiūrovo, beveik visiems čia dainavusiems, grojusiems ir šokusiems artistams laikas keliauti koncertuoti ne į Širvintas, o tiesiai į televiziją, kad visa Lietuva pamatytų…

Renginio organizatoriai: Musninkų kultūros namai, Kultūros puoselėtojų bendruomenė “Spindulys”, Vileikiškių filialas, Musninkų seniūnija. Renginio rėmėjai: Širvintų kultūros centras, Rasa ir Pilėnas Tamašauskai, ūkininkai Rasa ir Valentas Manioniai.

Remigijus Bonikatas

Žvejai iš Družų ruošiasi žvejoti.

Vasario 21 dieną Družų kultūros namuose vyko Širvintų seniūnijos kultūros diena – teatralizuotas koncertas. Šiam renginiui buvo sukurtas originalus scenarijus.

Taigi skambant Vytauto Kernagio dainai “Kolorado vabalas” – “kad ant aukšto kranto upės mėlynos malonu pasvajoti ir išgerti” ir “kad apie brigadinės rangos metodą papasakos brigadininkas Rapolas”, į salę įeina du žvejai mėgėjai su meškerėmis ir prie upės kranto iš tikrųjų aptinka bemiegantį kaimyną Rapolą. Nutarę jo nežadinti, žvejai ant kabliuko veria slieką ir, patogiai įsitaisę, užmeta meškeres. Netrukus prie upės atbėga būrys mokinukų iš Družų pradinės mokyklos. Nors vaikai ir pažada netriukšmauti, tačiau netrukus užtraukia dainą apie senį vėžį, kuris “su plaktuku pjovė šieną visą dieną”. Padainavę vaikai atidaro naują televizijos kanalą, kuriame po orų prognozės transliuoja savo laidas: “Girių takais”, “Stilius ir estetika”, “Šok su manimi”, “Sveikinimų koncertas”. Žiūrovai sužino daug priežodžių apie ežį, mina mįsles, stebi šokį “Avietėlė”,  baisisi beveik tikru vilkų kaukimu… Pagaliau dainuodami dainą “Traukinukas” vaikai išdunda atgal į mokyklą. Ir pačiu laiku, nes žvejai jau ima pykti – per tą triukšmą nė viena žuvelė nekimba.

Netrukus visa upės pakrantė prisipildo gražiai pasipuošusių moterų – tai Družų vokalinis ansamblis (vadovė Audronė Burakovienė). Žvejai nebepyksta tik garsiai pagalvoja: “Gal jos “užkibs?” Moterys savo dainomis “sveikina saulę ir atbundančią žemę, pasaulį spalvingą ir žmogų laimingą” ir prisimena, kaip kažkada “nakties tyloj pravirko senas smuikas…” Moterų balsai skamba puikiai, žvejai ant jų visai nebepyksta, tik… kažkodėl gailisi, kad jos nesimaudo. Paskui prie tos pačios upės ir prie tų pačių žvejų vėl susirenka būrys žmonių -  liaudies muzikos ansamblis iš Motiejūnų (vadovė Ingrida Didžiokienė). Žvejai vaišinami skania gira, todėl jų pyktis galutinai išgaruoja. Motiejūniškiai ir groja smagiai, ir dainuoja gražiai. Ypač žiūrovams patiko viena senovinė labai rituališkai skambanti daina. Ritmiškas būgno dundesys truputį hipnotizuoja, o dainos žodžiai – pradžioje: “eisma mudu abudu į žalią girelę abudu…” ir pabaigoje: “…supsim mažąjį vaikelį abudu…” verčia susimąstyti. Renginio pabaiga – “tragiška”. Žvejams pagaliau užkimba dvi didelės žuvys, vyrai labai džiaugiasi, tačiau juos greitai “supakuoja” gamtos apsaugos inspektorius Tvarkelė. Pasirodo, vyrukai neturi žvejo bilieto. “Vyniokit meškeres”, – taria inspektorius Tvarkelė ir, paėmęs nevykėlius žvejus už pakarpos, nusiveda į skyrių surašyti protokolą.

Koncerto pabaigoje moterų vokalinis ansamblis sugiedojo Družų kaimo himną (žodžiai Virginos Bilotienės, muzika Audronės Burakovienės). Himno žodžiai skambėjo visų atėjusių į koncertą družiškių lūpose.

Remigijus Bonikatas

Akimirka iš Širvintų Lauryno Stuokos - Gucevičiaus gimnazijos kompozicijos " Ei, išburk man laimę...".

Vasario 18 dieną Širvintų meno  mokyklos aktų salėje vyko Lietuvos moksleivių meninio skaitymo konkurso rajoninis turas. Moksleivius ir jų mokytojus sveikino Širvintų rajono švietimo centro direktoriaus pavaduotoja Joalita Mackonienė. Ji linkėjo kiekvienam mokiniui – mažajam menininkui – ryžto ir sėkmės dalyvaujant konkurse, o žiūrovams – malonių akimirkų klausantis gimtosios kalbos skambesio. Konkurso dalyviams ir svečiams koncertavo Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos vokalinis ansamblis, vadovaujamas Jurgos Sarpauskienės.

Rajoniniame ture dalyvavo per 20 skaitovų iš pagrindinių ir vidurinių rajono mokyklų bei gimnazijos. Didžiulis būrys jaunų kūrybingų žmonių įsiliejo į  gražią šventę, kuri tęsėsi beveik tris valandas. Moksleiviai raiškiai ir įtaigiai skaitė lietuvių ir užsienio šalių rašytojų eiliuotus ir neeiliuotus kūrinius arba jų ištraukas, liaudies pasakas.

Vertinimo komisija, vadovaujama Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos mokytojos metodininkės Vilmos Kalesnykaitės, vertino raiškų, logišką, vaizdingą, taisyklingą  Arnoldo Bytauto, Domanto Rolio, Luko Grinevičiaus, Domanto Kanclerio, Gintarės Mitkutės, Augustės Kunevičiūtės, Ainės Dvilevičiūtės, Simonos Paulavičiūtės, Lino Kalesnyko kalbėjimą, dikciją. Nuoširdžiai tekstus skaitė Gabrielė Rybkaitė, Liepa Grickevičiūtė, Ivona Bogdanovič, Evelina Žudytė, Birutė Juzėnaitė. Komisijos narius stebino puiki Ilonos Balsiukaitės, Deimantės Kanclerytės, Renatos Autukevičiūtės laikysena, gestų tikslingumas. Pasirinkto kūrinio meniškumu, interpretacijos tikslingumu žavėjo Aurėja Jutelytė. Labai prasmingą kompoziciją “Nuskridę su pienių pūkais” pagal mokinių kūrybą parengė Musninkų vidurinės mokyklos aštuntokai (Vilius Bložė, Elena Bložytė, Saulė Kalinauskaitė, Valentinas Kancleris, Emilija Kursaitė, Emilija Ratkevičiūtė, Evelina Šileikaitė, Auksė Petkevičiūtė). Komisiją sužavėjo Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos moksleivių (Giedrės Janavičiūtės, Ievos Jakučionytės ir Agnės Kanapienytės) parengta kompozicija “Ei, išburk man laimę…” pagal Salomėjos Nėries ir Juditos Vaičiūnaitės eiles.

“Galima tik pasidžiaugti, kad lietuviškas žodis Širvintų krašte skamba vis raiškiau”, – apibendrindama renginį sakė komisijos pirmininkė Vilma Kalesnykaitė. Švietimo centro  metodininkė Aušra Skerlaitė padėkojo moksleivius konkursui rengusiems rajono  mokytojams: Reginai Apynienei, Ligitai Varaneckienei, Ritai Karbočiuvienei, Ramunei Pivoraitei, Editai Guščienei, Irenai Gatelienei, Eglei Dikčienei, Daivai Martyncevienei, Romui Zibalui, Snieguolei Urbonavičienei, Rasai Baranauskienei, Aušrinei Bendinskienei, Angelijai Meškienei, Zinaidai Palionienei, Marytei Dižavičienei, Vilmai Kalesnykaitei, Birutei Šinkūnaitei.

Komisija nusprendė, jog geriausi skaitovai 5 – 8 klasių grupėje yra Arnoldas Bytautas  – Širvintų “Atžalyno” pagrindinės mokyklos šeštokas (I vieta), Domantas Kancleris – Musninkų vidurinės mokyklos šeštokas – ir Liepa Grickevičiūtė – Širvintų “Atžalyno” pagrindinės mokyklos šeštokė (II vieta), Domantas Rolis – Musninkų vidurinės mokyklos penktokas, Ainė Dvilevičiūtė – Širvintų “Atžalyno” pagrindinės mokyklos 7e klasės mokinė, Gabrielė Rybkaitė – Bartkuškio pagrindinės mokyklos penktokė (III vieta).

9 – 12 klasių grupėje I vietą laimėjo Renata Autukevičiūtė – Musninkų vidurinės mokyklos 10b klasės mokinė, II vietą – Linas Kalesnykas – Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos trečiokas – bei Ivona Bogdanovič – Barskūnų pagrindinės mokyklos devintokė , III vietą – Aurėja Jutelytė iš Bartkuškio, Deimantė Kanclerytė iš Musninkų ir Ilona Balsiukaitė – Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos abiturientė.

Geriausiu kolektyviniu darbu pripažinta Vilmos Kalesnykaitės ir Birutės Šinkūnaitės parengta Širvintų Lauryno Stuokos Gucevičiaus gimnazijos kompozicija, II vieta skirta Musninkų vidurinės mokyklos mokytojos Eglės Dikčienės parengtai mokinių kompozicijai.

Šventę vedė Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos antrokai Ieva Vaitkūnaitė ir Matas Misiūnas, veiklą koordinavo ir scenografija rūpinosi gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Laimutė Kalesnykaitė, Švietimo centro metodininkė Aušra Skerlaitė ir Meno mokyklos direktorius Gintaras Pauliukonis.

Regioniniame ture, vyksiančiame vasario 27 dieną Visagine, Širvintų rajono garbę gins širvintiškis Arnoldas Bytautas (mokytoja Regina Apynienė), musninkietė Renata Autukevičiūtė (mokytoja Snieguolė Urbonavičienė) bei Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos gimnazistai, parengę kompoziciją. Gražu, kad meninio skaitymo konkurse nugalėjo mūsų gimtosios kalbos skambumas, raiškumas ir įtaigumas.

Romas Zibalas

Savaitgalį Širvintų rajono policijos komisariate buvo tuštoka – išblaivėti buvo pristatytas vienintelis Č.T., kuris vasario 20-ąją neblaivus gulėjo Kiaukliuose.

Viešosios policijos patruliai išaiškino 20 Kelių eismo taisyklių pažeidėjų, tarp jų – 1986 metais gimusį Gelvonų seniūnijos gyventoją A.V., kuris vasario 21-osios vakarą Širvintų kaime neblaivus ir neturėdamas vairuotojo pažymėjimo vairavo automobilį.

Policija pradėjo dar vieną ikiteisminį tyrimą: vasario 18-ąją užregistruotas tarnybinis pranešimas, kad įsibrauta į Širvintose įsikūrusios vienos uždarosios akcinės bendrovės patalpas, pavogta įvairių įrenginių bei sugadinta turto. Nuostoliai nustatinėjami.

Mūsų žiniomis, nuo vagių nukentėjo Zibalų gatvėje esanti UAB “Pjūvis” gamybinė bazė.

“Širvintų krašto” informacija

Sausis rajone – be sunkių nusikaltimų

Per sausio mėnesį Širvintų rajono policijos komisariatas užregistravo 21 nusikalstamą veiką, t.y. 4 veikom daugiau, negu prieš metus.

Apskritai praėjusį mėnesį policijai pranešta apie 19 nusikaltimų ir 2 nusižengimus. Per mėnesį tyrėjai ištyrė trečdalį nusikalstamų veikų. 5 tokias veikas įvykdė neblaivūs asmenys.

Daugiau nei pusę veikų – 13 – sudarė vagystės, 11 jų – privačios nuosavybės. 2 kartus vogta iš gyvenamųjų patalpų. Policijai pranešta apie pavogtą automobilį.

Sausį 10 tūkst. rajono gyventojų vidutiniškai teko 11 nusikalstamų veikų, tarp kurių nebuvo nė vieno sunkaus nusikaltimo.

Tokiam pat šalies gyventojų skaičiui vidutiniškai teko 18 nusikalstamų veikų, 1 jų – sunkus nusikaltimas. Ramiausias dienas išgyveno skuodiškiai: 10 tūkst. šios savivaldybės gyventojų vidutiniškai teko 5,6 nusikaltimo. Tikras nusikalstamumo protrūkis užregistruotas partijos “Tvarka ir teisingumas” valdomuose Pagėgiuose, kur 10 tūkst. gyventojų vidutiniškai teko net 48 nusikaltimai, t.y. dvigubai daugiau nei didžiuosiuose šalies miestuose ar trigubai nei “Lietuvos Čikaga” vadinamame Panevėžyje. Netvarkos ir teisingumo nebuvimo kamuojamuose Pagėgiuose ištirta vos kas penkta nusikalstama veika.

“Širvintų krašto” informacija