7 klasės mokiniai su Živile Pinskuviene ir auklėtoju Sigitu Miknevičiumi.

Šiek tiek atšilus orams ir nurimus pūgoms vasario 3 dieną mes, visi Gelvonų vidurinės mokyklos septintokai su auklėtoju, važiavome į APOLLO boulingo klubą. Šią linksmą pramogą mes laimėjome nugalėję laikraščio “Širvintų kraštas” konkurse “Linksmiausia Širvintų krašto klasė“.

Iš mokyklos išsivežtą gerą nuotaiką dar sustiprino UAB “Danielita”, leidžiančios laikraštį “Širvintų kraštas”, direktorė Lina Duliūnaitė, pasitikusi mus Širvintose. Ji palinkėjo mums gero kelio ir linksmai, nerūpestingai praleisti laiką. Vilniuje mūsų jau laukė ponia Živilė Pinskuvienė. Ji buvo su mumis visą tą linksmą laiką.

Netrukus linksmybės prasidėjo. Tiesą pasakius, šį žaidimą daugelis žaidėme pirmą kartą. Čia labai padėjo ponios Živilės patirtis. Ji kaip tikra šio žaidimo profesionalė visiems aiškino taisykles, įvedė mūsų vardus į kompiuterius, rodė judesius ir stebėjo mus žaidžiančius prie trijų takelių. Turbūt lengviau pačiam žaisti, nei aiškinti žaidimo paslaptis.

Ko tik nebuvo žaidimo pradžioje! Tai rutulį paimi per daug sunkų, tai paslydęs nugriūni, tai savo eilę pražiopsai. Mes nuoširdžiai įsitraukėme į žaidimą – negano to, praalkę buvome pavaišinti mums specialiai užsakytomis trimis milžiniškomis picomis, gėrimais. Taigi tos dvi žaidimo valandos prabėgo greičiau nei pačios lengviausios pamokos.

Kiekviename žaidime visada būna nugalėtojų. Nors šauniausiai pasirodė berniukų komanda, tačiau nugalėtojai jautėmės visi. Visi už komandinius rezultatus dar gavome ir skanių dovanų.

Ačiū “Širvintų kraštui”, surengusiam konkursą, ir Darbo partijos Širvintų skyriaus pirmininkei Živilei Pinskuvienei, padovanojusiai mums tokią linksmą pramogą. Mes tikrai pasidarėme dar šaunesni, nei buvome. Iki kitų konkursų!

Gelvonų vidurinės mokyklos septintokai

Širvintiškiai pasirašinėja noriai. Bet ar parašai pasieks tikslą?

Situacija

Nesibaigia aistros dėl šalies ligoninių restruktūrizavimo, kurio metu jos bus suskirstytos į tris lygmenis: respublikos, regiono ir rajono. Sveikatos priežiūros paslaugos restruktūrizuojamos vadovaujantis pagrindiniais kriterijais: atliekamų didžiųjų operacijų skaičiumi (regioninėms ligoninėms ne mažiau kaip 1100 per metus), gimdymų skaičiumi (regioninėms ligoninėms ne mažiau kaip 300 per metus) bei geografiniu atstumu iki artimiausios ligoninės (turi būti ne daugiau nei 50 km). Reorganizuojamų ligoninių sąraše Širvintų ligoninė pateko tarp rajoninio lygio gydymo įstaigų. Tačiau žemiausio lygio ligoninių sąrašas sparčiai trumpėja…

Vasario 8 dienos žurnale “Veidas” rašoma, kad Sveikatos apsaugos ministerija vėl koreguoja reorganizuojamų ligoninių sąrašą, nes iš dvylikos rajoninėmis turėjusių tapti ligoninių sąrašo reiks išbraukti Kretingos ir Vilkaviškio rajonų ligonines, kuriose pernai gimdymų skaičius viršijo reikalaujama kvotą – 300. Taip pat iš rajoninių į regioninių ligoninių lygmenį turėtų būti perkelta ir Švenčionių rajono ligoninė, nes paiškėjo, kad uždarius šios įstaigos chirurgijos ir akušerijos skyrius žmonės iš kai kurių pasienio vietovių iki artimiausios ligoninės turėtų važiuoti daugiau nei 100 km.

Taigi dar lieka Gargždų, Pakruojo, Naujosios Akmenės, Šilalės, Prienų, Kaišiadorių, Zarasų, Širvintų, Ignalinos ir Molėtų ligoninės, kurios neatitinka nė vieno iš trijų pagrindinių kriterijų. Tačiau Gargždų ligoninės juristas Algimantas Liutkus “Širvintų kraštui” sakė, kad minėtų ligoninių vadovai susivienijo ir dėl ydingos reformos kreipėsi į šalies vadovus: Respublikos Prezidentę, Seimo Pirmininkę, sveikatos apsaugos ministrą bei visas Seimo frakcijas. Algimantas Liutkus patikino, kad tikriausiai dar šią savaitę bus kreiptasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Anot Gargždų ligoninės juristo, ekonominė logika labai abejotina, nes įgyvendinus reformą teks atleisti dalį darbuotojų, išmokėti išeitines pašalpas (vėliau Darbo birža mokės bedarbio pašalpą), be to, nebuvo padaryta analizė, kiek kainuos reanimobilių, kuriais į aukštesnio lygio ligonines bus gabenami ligoniai, eksplotacija, jame dirbančių specialistų atlyginimai ir t.t. Tikriausiai nesumeluotume pasakę, kad Gargždų bendruomenė ir ligoninės juristas Algimantas Liutkus bene labiausiai pasižymėjo kovodami dėl savo ligoninės išlikimo. Mat į susitikimus su šalies vadovais Algimantas Liutkus atsinešė ir apie 9000 Gargždų gyventojų parašų, kuriuos surinko dar rugsėjį – tik prasidėjus kalboms apie reorganizaciją…

Pavydu žiūrėti, kaip dėl savo ligoninės išlikimo visais įmanomais būdais kaunasi gargždiškiai, o štai kas ir kaip kovoja dėl Širvintų ligoninės, sunku net ir išsiaiškinti. Ligoninės vyr. gydytoja Dalia Aleknienė pareiškė nematanti jokio tikslo pasakoti, kokių priemonių ėmėsi dėl Širvintų ligoninės išlikimo, nes esą jau vienam laikraščiui davė interviu. O ir apie ligoninės juristės jokius konkrečius darbus šiuo klausimu negirdėti. Tikriausiai Meilutei Saidienei sunkiai sekasi suderinti vyr. specialistės darbą Širvintų rajono žemėtvarkos skyriuje ir juristės – Širvintų ligoninėje? Ar tik ne todėl, kad per daug norisi aprėpti?

Tikras detektyvas prasidėjo, kai antradienio rytą (vasario 9 dieną) pamėginome išsiaiškinti, kiek Širvintų rajono gyventojų pasirašė po Rezoliucija, kurioje prašoma ligoninėje palikti dienos chirurgijos, reanimacijos ir neurologijos paslaugas. Vyr. gydytoja Dalia Aleknienė pareiškė nežinanti, kiek buvo surinkta gyventojų parašų, ir pasiūlė kreiptis į Savivaldybės gydytoją. Tačiau Savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyr. specialistė (gydytoja) Valentina Deisadzė irgi sakė nieko nežinanti, nes ta informacija esą disponuoja mero patarėja. Tiesa, Savivaldybės gydytoja nepamiršo pasigirti, kad pati surinko net 50 parašų – perbėgo per Savivaldybės kabinetus. Aišku, tikslaus surinktų parašų skaičiaus nežinojo ir Jadvyga Barbaravičienė, neva, visi duomenys pas merą. Tik užsiminė, kad jų yra apie 700. Vis dėlto pažadėjo paprašyti Informacinių technologijų skyriaus vyr. specialistės Aušrinės Miliukaitės-Janovskienės, kad toji susisiektų su meru ir sužinotų, kiek tiksliai parašų surinkta. Keista, kad mero patarėja – žmogus esantis arčiausiai rajono vadovo, nežino tokių svarbių dalykų ir net pati negali jo pasiteirauti.

Aušrinė Miliukaitė-Janovskienė po paros “Širvintų kraštą” informavo, kad dėl ligoninės buvo surinkta apie 3000 rajono gyventojų parašų ir šių metų sausio 6 dieną kartų su Rezoliucija jie buvo pristatyti… Kur? Neaišku! Informacinių technologijų skyriaus vyr. specialistė paprašė dar laiko išsiaiškinti šiam faktui.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Mat antradienio popietę į “Širvintų krašto” redakciją užėjo buvusi ilgametė ligoninės vyr. seselė, dabar pensininkė, Nijolė Romaškienė ir paprašė pasirašyti, kad Širvintų ligoninėje būtų paliktos jau mūsų minėtos paslaugos. Moteris papasakojo, kad pamačiusi Savivaldybės fojė besimėtančius lapus su žmonių parašais dėl ligoninės išlikimo, kreipėsi į Jadvygą Barbaravičienę ir pasiūlė savo pagalbą. Taigi dabar drauge su kita buvusia kolege vaikšto po miestą ir renka parašus. Mero patarėja, paprašyta paaiškinti situaciją, nepaneigė šio fakto, tik pasipiktinusi atrėžė, kad tai pačių žmonių iniciatyva ir jeigu jie nori, tegul renka… Žinoma, žmonių iniciatyvą reikia palaikyti, “Širvintų krašto” redakcijos darbuotojos irgi pasirašė, tik kodėl Aušrinė Miliukaitė-Janovskienė patikino, kad surinkti gyventojų parašai atiduoti dar prieš mėnesį?..

Kadangi Savivaldybėje kaip visada vieni siunčia pas kitus, o jokių konkrečių atsakymų vis tiek nėra, tai kreipėmės į Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos komiteto narę Dangutę Mikutienę klausdami, kokius dokumentus ir kiek gyventojų parašų pristatė Širvintų rajono Savivaldybės vadovai.

Dangutė Mikutienė sakė, kad LR Seimo Sveikatos komitetas šių metų sausio 6 dieną yra gavęs Širvintų ligoninės darbuotojų susirinkimo Rezoliuciją, kurią pasirašė posėdžio pirmininkė ponia Vilma Lučiūnienė. Rezoliucijoje prašoma Širvintų ligoninėje palikti dienos chirurgijos, reanimacijos II ir neurologijos II paslaugas. Anot Dangutės Mikutienės, taip pat gautas Širvintų rajono mero raštas, kuriame informuojama, kad yra surinkti rajono gyventojų parašai. Tačiau, anot Dangutės Mikutienės, nėra pateikta nei parašų, nei nurodytas jų skaičius. “Gal tie parašai liko pas merą?” – svarstė LR Seimo Sveikatos komiteto narė ir pabrėžė, kad iš kitų rajoninių ligoninių jau seniai yra gauta dešimtys tūkstančių gyventojų parašų.

Šis įvykis parodo, kaip iš tikrųjų Širvintų ligoninės ir Savivaldybės vadovai “kovoja” dėl savo ligoninės išlikimo. Kokias kitas išvadas galime daryti, jei Savivaldybėje niekas (net pati mero patarėja) negali pateikti tikslios informacijos, kiek gyventojų parašų surinkta, kur jie yra ir ar iš viso yra. Galiausiai – rajono gyventojai patys priversti eiti į Savivaldybę ir prašyti, kad jiems duotų lapus parašams rinkti… Taigi, kyla abejonių, kad rajono meras, ko gero, bus vėl negražiai apsimelavęs, girdamasis, kad labai rūpinasi ligoninės ateitimi? Iš tikrųjų tai širvintiškiai ir vėl vejasi benuvažiuojantį traukinį.

Ivona Komarovska

P. S. Prieš rengdami “Širvintų krašto” šeštadienio, vasario 13-osios numerį spaudai, gavome Informacinių technologijų skyriaus vyr. specialistės Aušrinės Miliukaitės-Janovskienės dar vieną laišką (atsakymą): “2010-01-06 buvo išsiųstas raštas LR Seimo sveikatos reikalų komitetui, LR Ministrui pirmininkui, LR Sveikatos apsaugos ministerijai, Lietuvos savivaldybių asociacijai “Dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo VšĮ Širvintų ligoninėje”, prie kurio pridėta 2009-12-17 Širvintų ligoninės darbuotojų susirinkime priimta rezoliucija. Rašte buvo paminėta, kad yra surinkti gyventojų parašai. Sąrašai su gyventojų parašais yra pas rajono savivaldybės merą K.Pakalnį. Rajono gyventojai, reikšdami savo iniciatyvą, parašus dar renka ir nuolat atneša juos į Savivaldybę.”

Taigi, po truputį, po truputį “Širvintų kraštas” ir privertė, Savivaldybės “galvas” pagaliau išsiaiškinti, kokia situacija dėl parašų rinkimo. Tik kažin ar “vadai” pripažins, kad nežinojo padėties, kad bandė meluodami išsisukinėti, ar ir toliau atkakliai gins savo “teisybę”?

Šiuo ekonominiu sunkmečiu, be to, kai dar tik svarstomas Savivaldybės 2010 metų biudžetas, o rajono vadovai nuolat dejuoja dėl pinigų stygiaus, meras Kęstutis Pakalnis išvažiuoja komandiruotėn į Rygą ir Amsterdamą.

Savivaldybės Informacinių technologijų skyriaus vyr. specialistė Aušrinė Miliukaitė-Janovskienė patikslina: “2010 m. vasario 10-11 dienomis rajono Savivaldybės meras Kęstutis Pakalnis yra komandiruotėje Rygoje ir Amsterdame pasisemti patirties turizmo infrastruktūros plėtros klausimais, susipažinti su dviračių takų įrengimu ir pritaikymu Širvintų rajono turizmo plėtrai. Komandiruotės tikslas – rajono turizmo plėtros koncepcijos ir Tarybos sprendimo šiuo reikalu parengimas.”

Jokių klausimų tikriausiai nekiltų, jeigu į šią komandiruotę būtų išvykęs mero pavaduotojas Valdas Radionovas, nes jam rugsėjo 29 dienos tarybos posėdyje buvo patvirtintos veiklos sritys, susijusios su verslo turizmu (Savivaldybės socialinė, ekonominė, kaimo plėtra; viešųjų paslaugų teikimas; bendradarbiavimas su užsienio šalimis; smulkiojo ir vidutinio verslo, turizmo plėtra).

Turbūt pamiršta, kad dar yra toks Širvintų verslo ir turizmo centras, kurio direktorei priklausytų važiuoti į panašaus pobūdžio komadiruotes. Taigi pagrįstai kyla klausimas, ar meras nepasitiki nei savo pavaduotoju, nei Verslo ir turizmo centro direktore, jei pats ėmėsi rūpintis su turizmu susijusiais reikalais? O gal jau nebeturi rajone daugiau svarbesnių reikalų?

Dviračių takai Širvintose buvo įrengti vos prieš keletą metų. Nejaugi juos ruošiamasi modernizuoti? Ir apskritai, ar mūsų miestelyje tai svarbiausia problema ir ar dabar tinkamiausias laikas galvoti apie kažkokius dviračių takus, kai Savivaldybės biudžetas kiauras, o beveik kas penktas gyventojas yra bedarbis?

Kadangi sunku įsivaizduoti, kad bedarbiai išgalėtų nusipirkti dviračius, tai peršasi mintis, kad galbūt meras planuoja sekti buvusio savo partijos vado netinkamais pavyzdžiais? Juk daugelis puikiai prisimename, kaip Artūras Zuokas prieš keletą metų, būdamas sostinės meru, iššvaistė nemažai lėšų oranžiniams dviračiams, kurie netrukus “išgaravo”. Ar tik nepuoselėja liberalcentristas Kęstutis Pakalnis “vizijos” į panašią “akciją” investuoti paskutinių pustuščio biudžeto centų?

Ivona Komarovska

Grupė seminaro dalyvių prie Vilniaus gatvės 45-ojo namo gilinasi į balkonų renovavimo detales. Priekyje širvintiškė renovacijos projektų koordinatorė Vlasta Maslinskienė.

Dienos tema

Lietuvoje yra per 34 tūkstančius sovietmečiu statytų daugiabučių namų. Juose gyvenantys gyventojai kenčia dėl vamzdynų avarijų, prastos sienų garso izoliacijos, mažos šiluminės varžos, didelių mokesčių už šildymą ir pan. Nuspręsta iki 2020-ųjų metų kasmet renovuoti po 2100 daugiabučių ir taip per dešimtmetį sutvarkyti apie 70 procentų namų. Kol kas Lietuvoje renovuoti tik 306 daugiabučiai namai, bet nėra nė vieno fakto, kad po renovacijos žmonių gyvenimo sąlygos būtų pablogėjusios, kad gyventojai kuo nors skųstųsi.

Vokietijoje veikia geriausius Berlyno statybos specialistus subūrusi nevyriausybinė organizacija “Būsto iniciatyva Rytų Europai” (IWO). Organizacija ir jos vadovas Knut’as Holler’is vykdo su nekilnojamuoju turtu susijusius projektus Baltarusijoje, Rusijoje, Latvijoje, Ukrainoje, Lietuvoje… Šiuo metu Lietuvoje vykdomas projektas KOPREA. Projekto tikslas – rengti gyvenamųjų namų renovacijos specialistus – koordinatorius bei kelti jų kvalifikaciją. Projektą iš dalies finansuoja Vokietijos aplinkos apsaugos fondas. Mokymai sudaryti iš keturių modulių (Vokietijos bei Rytų Europos šalių patirtis daugiabučių namų renovacijos procese. Teorija ir praktika) ir gautų žinių praktinio pritaikymo Lietuvoje. KOPREA projekto trukmė – 14 mėnesių. Dalyviams rengiami seminarai, mokymai energijos taupymo, daugiabučių namų renovavimo klausimais.

Projekto vykdymo pradžioje buvo paskelbta specialistų, susijusių su nekilnojamuoju turtu, atranka. Iš visos Lietuvos atrinkta 10 asmenų, kuriems IWO pakviesti kvalifikuoti Vokietijos bei Lietuvos specialistai rengia seminarus Berlyne ir Vilniuje. Atsitiko taip, kad tarp atrinktų mokytis nekilnojamojo turto vadybininkų yra ir širvintiškė Vlasta Maslinskienė (”Lelijos” Širvintų siuvimo įmonės direktorė). Vlasta 1986 metais baigė Širvintų vidurinę mokyklą (dabartinę L. Stuokos – Gucevičiaus gimnaziją), vėliau Kauno technologijos universitetą, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakultetą. Magistrė. Specialybė – Nekilnojamojo turto valdymas. Mokydamasi pagal KOPREA projektą visą mėnesį dalyvavo kursuose Vokietijoje, gilinosi į ilgametę vokiečių patirtį renovuojant daugiabučius namus, ypač į padarytas klaidas, kad jų būtų galima išvengti Lietuvoje.

Ir svarbiausia – Lietuvoje pasirinkti trys daugiabučiai namai, kuriuos rengiamasi renovuoti, ir kurių visus renovavimo darbus stropiai prižiūrės IWO vadovas Knut’as Holler’is, daugiabučių namų renovavimo specialistai iš Berlyno bei visi 10 pagal KOPREA projektą besimokančių specialistų lietuvių.

Vienas daugiabutis namas yra Vilniuje, padaryti jo renovavimo investiciniai ir techniniai projektai, jau apšiltintas ir stogas, liko tik sienos. Praėjusį savaitgalį vykusio seminaro dalyviai, apžiūrėję šį namą, turėjo pastabų dėl pasirinkto šiltinimo varianto. Tačiau jį keisti jau per vėlu, nes nupirktos šiltinimo medžiagos, statybininkai vasario mėnesį planuoja pradėti darbus.

Kitas daugiabutis namas – Klaipėdoje. Jis kol kas vokiečių ir Lietuvos specialistų dar neapžiūrėtas.

Na o trečias – Širvintose. Vilniaus gatvės Nr. 45 daugiabutis. Yra surašyta tik namo gyventojų Jungtinės veiklos sutartis ir daugiau kaip pusės jų geri norai renovuoti namą. Kaip sakoma, dar nearti dirvonai. Pasiryžę renovuoti šį daugiabutį gyventojai aktyviai įkalbinėja pesimistus netrukdyti padaryti gerą darbą, o pastarieji taip pat energingai priešinasi, nenorėdami įklimpti į banko paskolas ir visus su tuo susijusius nemalonumus.

Praėjusį savaitgalį Širvintose lankėsi visas KOPREA projekte dalyvaujančių specialistų kolektyvas. Žmonės apžiūrėjo namą, jau dabar pastebėjo galimų klaidų, patarė namo atstovui Petrui Opanovičiui, kaip jų reikėtų išvengti. Pavyzdžiui, keisdami langus dauguma neatkreipė dėmesio į tai, kad sieną aplink juos reikės šiltinti. Apklijuoti palangę 15 centimetrų šiltinamąja medžiaga daug kur nebėra galimybės. Dauguma žmonių investavo pinigus į balkonų stiklinimą. Dabar, apšiltinus namo sienas, jie labai susiaurėtų, todėl protingiausia visus juos nuardyti ir, apšiltinus sienas, pastatyti iš naujo. Vokietijoje tokia rekonstrukcija, pasirodo, labai populiari. Žmonėms tokia balkonų pertvarka tekainuotų gal tik po 5 tūkstančius litų, bet namas būtų tikrai gražus ir patogus. Pakiltų jo rinkos vertė.

Specialistai sako, kad dabar renovuoti daugiabučius namus yra gana patogus metas: labai sumažėjusi statybos darbų kaina, rangovai stengiasi visus darbus padaryti labai gerai, kad neprarastų savo gero vardo. Palankios paramos sąlygos: kompensuojama 15 procentų paskolos, skirtos energiją taupantiems darbams, ir net 50 procentų paskolos, skirtos darbams projektuoti. Socialiai remtinoms šeimoms renovavimas visiškai nekainuoja, nes joms kompensuojamos visos tam reikalui paimtos paskolos ir net jų palūkanos. Kitiems palūkanos taip pat tesiekia tik 3 procentus, todėl šeimoms, turinčioms renovacijai reikalingų grynųjų pinigų, taip pat apsimoka imti paskolą, o savo lėšas laikyti banke ir iš palūkanų skirtumo net užsidirbti. Sakoma, kad bankai be suvaržymų duos paskolas net atnaujinimo projektams, skirtiems ne tik energijai taupyti.

Specialistai įsitikinę, kad tuo atveju, kai visi namo renovavimo darbai padaromi nepriekaištingai, sutaupoma 50 procentų jam šildyti reikalingos energijos. Taigi, jei dabar per vieną šildymo sezoną vienam butui šildyti išleidžiama vidutiniškai 2000 litų, tereikėtų mokėti tik tūkstantį. Per 15-20 metų renovavimui skirti pinigai visiškai atsipirktų, kaip minėjau, pakiltų buto rinkos vertė, pagaliau žmonės gyventų jausdami daug didesnį komfortą – nepelytų sienos, būtų sausa, namas puoštų miestą, o svarbiausia, be jokio reikalo nešildytume oro ir bent šiek tiek pristabdytume ekologinę katastrofą dėl klimato šiltėjimo padarinių, saugotume Žemę ateinančioms kartoms.

Širvintų savivaldybės salėje kalbėjęs (rajono merui girdint) Projekto vadovas Knut’as Holler’is sakė, kad šiame darbo bare, kaip niekur kitur, svarbiausia – visų gyventojų, renovaciją atliekančios organizacijos ir Savivaldybės specialistų bendradarbiavimas, geranoriškumas. Projekto vadovas ir specialistai teigė esą pasiryžę nemokamai konsultuoti tiek šio namo gyventojus, tiek Savivaldybės specialistus, padėsiančius parengti visus reikalingus dokumentus, prižiūrėti rangovinės organizacijos darbus, kad nebūtų daroma broko. Atseit tiek jo, tiek visų naujai išmokytų gyvenamųjų namų renovacijos proceso koordinatorių garbės reikalas padaryti viską, kad Širvintų mieste Vilniaus gatvėje 45-uoju numeriu pažymėtas daugiabutis namas taptų pavyzdinis Lietuvoje, iš kurio renovacijos subtilybių mokytųsi visi kiti.

Kalbėję seminaro dalyviai iš Klaipėdos sakė, kad pati didžiausia blogybė šiuo metu yra prasti rangovai. Konkursuose nugali organizacijos, pasiūliusios mažiausią kainą, bet negarantuojančios darbų kokybės. Žmonės  išleidžia daug pinigų, o energijos sutaupymo, kaip tikėjosi, nesulaukia. Širvintų rajono meras Kęstutis Pakalnis sakė, kad Širvintų rajone tokių atvejų nėra buvę, esą statybininkai visada padaro tai, kas numatyta sąmatose, todėl būtina tik kruopščiai parengti dokumentus. Taip ir norėjosi įgelti: “Ar nemeluoji, mere? Juk būtent dėl statybininkų darbo broko didžiausių bėdų kyla po tilto per Beržės upelį renovacijos, palijus didžiausios vandens balos telkšo ant renovuotų šaligatvių prie to paties Vilniaus gatvės 45-ojo namo, subyrėjo net renovuoti Poliklinikos laiptai. Taigi, reikliai prižiūrėti rangovų darbą Savivaldybės specialistams būtina, Širvintos – jokia išimtis ir nereikia girtis tuo, ko nėra.

Meras teigė, kad Savivaldybė būtinai prisidės lėšomis rengiant Vilniaus gatvės 45-ojo daugiabučio namo investicinį ir techninį projektus. O gal pradžioje reikėtų įsitikinti, ar to namo gyventojai tikrai yra pasiryžę renovuoti savo būstą, nes mano pakalbintos 4 šio namo atstovės kol kas buvo nusiteikusios priešiškai: “Nereikia mums jokių naujų balkonų, nesiruošiame iš banko imti kelių dešimčių tūkstančių litų paskolos ir šios naštos užkrauti savo vaikams ir anūkams.” Ar už mokesčių mokėtojų pinigus parengti projektai negulės Savivaldybės tarnautojų stalčiuose, kaip jau ne sykį yra buvę? Taigi, ir čia kol kas nearti dirvonai. Reikėtų su žmonėmis tartis, jiems aiškinti naudą. Pats Knut’as Holler’is sakė pasiryžęs, jei reikės, į Širvintas atvažiuoti su specialistais iš Vokietijos ir bandyti su žmonėmis šnekėtis. “Jokios prievartos juk nėra ir negali būti, reikia įtikinti, kad tie darbai naudingi patiems gyventojams”, – sakė jis. Matyt, reikia pastangų ir Savivaldybei. Svarbiausia “pralaužti pirmuosius ledus”. Jei viskas bus padaryta tikrai pavyzdingai, nuo kaimynų, nėra abejonės, sektinu pavyzdžiu užsikrėstų kiti. Širvintų rajone yra tik 90 daugiabučių namų. Per dešimtmetį kitą juos visus būtų galima renovuoti. Ir priešingai, jei Vilniaus gatvės 45-ojo namo gyventojai nepasinaudotų unikalia galimybe – 19 metų renovavimo patirtį turinčių Vokietijos specialistų parama – ir namo nuspręstų nerenovuoti, arba darbai būtų padaryti blogai, Širvintose tai, neabejoju, sustotų ilgam.

Seminare vienas specialistas (beje, rangovinės organizacijos, darančios tokius darbus vadovas) kaipmat primetė – už milijoną litų galima apšiltinti šio namo sienas ir stogą. Padalyti iš name gyvenančių šeimų skaičiaus nesunku. Vidutiniškai reikėtų sumesti po 13 – 15 tūkstančių. Žinoma, kad apsimoka.

Steponas Liktoravičius

Post scriptum

Istorija lyg smėlis, byrantis pro pirštus. Bet turi būti nors keli nepajudinami jos atminties akmenys.

Prieš keliolika metų buvo išžudyti Draučių kaimo žmonės. Vien tik už tai, kad jie lietuviai? Tai buvo Vasario 16-osios išvakarės. Minėjime televizijos kameros rodė nesutrikusius akmeninius V. Landsbergio, V. Adamkevičiaus veidus. Sumaištis buvo tik, deja, Lenkijos prezidento A. Kvasnievskio veide…

Draučiai, Dubingiai, Rainiai ar Pirčiupiai – ta pati tragedija, tik politinę “madą” diktavo kiti.

Yra knyga. 663 psl., išleista 1992 m. “Vilniaus golgota”. Tai 1930 m.M. Biržiškos fotografuotinis leidinys. “Okupuotos Lietuvos lietuvių darbo ir kančių dienoraštis lenkų okupuotame krašte”. Liūdnoje Lietuvoje, arba Vilnijoje, kaip dabar vadinama.

Vasario 16-ąją bus kalbama apie Nepriklausomybę. Nuo ko? Istorija tapo selekcine ir anonimiška? Ištrauka iš minėtos knygos: “1927 m. VIII. 15. Širvintuose (Nepriklausomoje Lietuvoje, Ukmergės apskr.) atidengtas paminklas 1920 m. žuvusiems prieš lenkus Lietuvos kariams. Pamaldas laikė Vilniaus tremtinys, Kaišiadorių vyskupas J. Kukta. Prezidentas A. Smetona prakalboje pažymėjo žuvusius Širvintų mūšiuose karius palikus praskintą kelią į Vilnių ir lyg senovės graikus pastojus priešams kelią į jų gimtąją šalį.”

Atkreipkit dėmesį – buvo toks terminas “Vilniaus tremtinys”…

Taip, paminklas jau mūsų laikais atstatytas. O istorinė tiesa?.. Nepriklausomybės paminklas ir Draučių tragedija neatsiejami.

Mano rankose – 2 plakatai: “Vilniaus sugrįžimui – 60″ ir ” Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija”. Aštuonių tarybos narių nuotrauka. Ar tai paskutiniai žuvę Lietuvos patriotai? Manau, ne. Sugriuvusią sodybą Šiaulių rajone, kuri akimirką buvo tapusi Lietuvos sostine, kai buvo pasirašyta deklaracija, gelbsti ne rezistentas ar patriotas Nr. 1, o susirinkę Šiaulių menininkai.

Patys! Mes patys turim daryt viską, taip pripažindami ne iškreiptą, o tikrą Vilniaus krašto grąžinimo faktą. Istorija susideda iš įvairių ingredientų. Gal gana ją perrašinėti įvairių žvalgybų pakalikams?..

-ana kunda-

Gavau pylos nuo bibliotekininkių: pasirodo, jos nemokamų atostogų turėjo ne po dvi savaites, o po mėnesį. Kai rugsėjį, kilus nepasitenkinimui, biblioteką laikinai uždaryti buvo  atsisakyta, valdžios planų tai nepakeitė, moterys atostogavo paeiliui, nenutraukdamos įstaigos darbo. Nuoširdžiai atsiprašau už dezinformaciją.

Piktintis turėtų ir Savivaldybė: netiesa, kad pensininkai neatleidžiami. Paskutines dienas darbe skaičiuoja… turbūt atspėjote, – valytoja. Sako, net dvi valytojas atleidžia: pensininkę ir antraeilininkę. Aišku, jų darbą išdalins likusioms, tad visos valytojos pajus krizės “grimasas”. Atrodo, krizė ir atėjo tik tam, kad nuskriaustų valytojas, kiemsargius, kitus darbininkus. O štai Infrastrūktūros skyriuje, išėjus pensininkui, jo vieton, sako, ieškoma kito. Taupymas pagal Savivaldybę?

Taigi, bus sutaupyta pusantros valytojos algos. Maždaug tiek, kiek, sako, mokama apsukriai firmai už Autobusų parko vairuotojų darbo kontrolę. Labiausiai stebina tai, kad intensyvi kontrolė pradėta pernai, per patį krizės įkarštį, kai trūko pinigų net algoms. Kas sumanė šitaip švaistyti pinigus? Ar tai nurodymas iš “aukščiau”? Jei taip, vadinasi, Savivaldybė neturi stuburo, tik aklai vykdo nurodymus. Jei sumąstė patys, tai neūkiškumas.

- Gerai, kad tikrina, vairuotojai išties dažnai neduoda bilietų, pildydami ne įmonės, o savąją kišenę, – tvirtina buvusi rajono tarybos narė. Sutinku, ne visi vairuotojai sąžiningi, ir netvirtinu, kad kontrolė nereikalinga. Bet ar tikslas pateisina priemones? Ar tikrai vienintelė išeitis samdyti brangią įmonę ir dar iš svetimo rajono, kai savosios dūsta be darbo? Kai prieš keletą metų tuometinei valdžiai neįtiko “Septynmylis”, tikrinti vairuotojų sąžiningumo buvo siunčiami Savivaldybės darbuotojai, kurie ne blogiau už saugos firmą sugebėjo fiksuoti pažeidimus. Dar anksčiau tai darė patys tarybos nariai. Primenu, tuomet apie krizę niekas ir nesapnavo. Savivaldybėj šitiek darbuotojų, kai kurie, kalbama, ne taip jau ir persidirba. Kartą per mėnesį tegul kiekvienas pasivažinėja visuomeniniu transportu. Ir kontrolė bus pakankama, ir pinigų sutaupyta. Gal ir požiūris į tokius “siaubingus” pažeidimus kaip močiutės išlaipinimas ne stotelėje ar mokinuko, palikusio namie pažymėjimą, pavėžėjimas, nebus toks formalus ir bejausmis. Viešai prisipažįstu: neseniai išprovokavau tokį pažeidimą. “Pakišau”vairuotojui šimtinę, jis neturėjo grąžos, tad, įsivaizduokit, neišmetė manęs lauk, o nuvežė veltui! Tai bent niekdarys, ar ne?

Tikiuosi ekonomistai paskaičiavo kontrolierių samdymo efektyvumą. Įdomu būtų viešai pamatyti tuos skaičius: kiek sumokėta firmai ir kiek nuo jos paslaugų padidėjo įplaukos už važiavimo bilietus?

Beje, ar pamenat – kažkada kontrolieriais dirbo visuomenininkai ir puikiausiai susitvarkydavo. Tai kodėl dabar tam reikia samdyti firmas, paklojant nemažas sumas, kurių taip trūksta kitoms reikmėms? Ir ar neatsirastų ko samdyti vietoje, kad pinigai bent jau iš rajono neišplauktų?

Pabaigoje dar vienas pastebėjimas: prieš keletą dienų skaičiau, kad Širvintose menkai kontroliuojamas nuotėkų išvežimas. Bijau, kad valdžia supras tai, kaip raginimą nusamdyti dar vieną saugos firmą.

Janina Pukienė

Varnalėšų seniūnijoje kuris laikas tvyrojo nekokia nuotaika ir nelaimės nuojauta. Skirtingai nei “Titanikas”, kuris į savo žūtį plaukė smarkiai rūkstant kaminams ir skambant linksmai muzikai, gyvybę seniūnijoje išdavė tik atsargūs žingsniai ir nedrąsūs kuždesiai. Žinia, kad minkštas valdininkų kėdes turės palikti apie dešimt dykaduonių, kėlė nerimą net valdantiesiems. Visi suprato, kad ryt ar poryt šis laivas užplauks ant atleidimų iš darbo ledkalnio.

- Kada nors ir mes liksim be duonos, – dūsavo seniūno pavaduotojas Vladas, dar ankstesnėje kadencijoje dirbęs veltui, kad tik galėtų mėgautis daug kam įspūdį darančiomis pareigomis. Gyvenimas Europos Sąjungoje atvėrė akis ir jam – vaizdavimas dirbantį taip pat turi būti atlygintas.

- Vladas iš dalies teisus, – sutiko administratoriaus pavaduotojas Purvinskas. – Kai seniūnijoje sumažės darbuotojų, tada ateis eilė ir mums. Sakys, kam reikia tiek generolų, kai frontą laiko pustrečio kareivio?

Varnalėšų seniūnijos valdžia vėl kuriam laikui nutilo. Žinoma, sėdintieji pačioje piramidės viršūnėje bent kol kas galėjo jaustis saugūs, tačiau jau dabar ramybės nedavė dešimtys artimųjų, pažįstamų, kaimynų, svainių, klasės draugų, bendrapartiečių ir kitokių “devintų vandenų nuo kisieliaus”, anuomet priimtų į darbą pasirūpinus kuriam nors iš seniūnijos valdovų. Pajutę svylant pasturgalius, kiekvienas jų reikalavo garantijų ir kitaip rodė artumą užtarėjams. Negi imsi ir atplėši nuo pačios širdies?

- O gal atleiskime pensininkus? – pasiteiravo seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Budulis. – Jie vis tiek turės lėšų pragyvenimui. Taip ir išspręsime šį klausimą, ką atleisti.

Seniūnas Kastytis nusijuokė:

- Reiškiu padėką už altruizmą. Pats, kaip pensininkas, išeisi pirmas?

Budulis sumišo:

- Ak, tiesa… Kažkaip nepagalvojau, kad tai ir mane liečia.

Taip svarstant, kuriuos etatus būtų galima naikinti, ką atleisti iš darbo, o kokį skyrių sujungti su kuriuo ir taip sutaupyti biudžeto lėšų, tyliai prasivėrė durys ir kabinetan įlindo trispalvė, o paskui – ir ja nešinas vietos ūkininkas Vincokas.

- Tavo patarimų mums kaip tik ir trūko, – apsidžiaugė Kastytis. – Jei kas, bus galima apeliuoti, kad įsiklausėme į rinkėjų pageidavimą.

Visi supratingai sušurmuliavo. Vincokas prie durų paliko mėšlinus kaliošus, kampan pastatė trispalvę ir pažvelgė į susirinkusius:

- Ne kitaip, kaip svarstote, ką atleisti iš darbo?

- Kaip pirštu į akį, – nusijuokė seniūno pavaduotojas. – Dirba šimtas, reikia atleisti dešimt. Ką?

- Ko čia sukate galvas? – nusijuokė Vincokas. – Visus išrikiuojate pagal ūgį ar abėcėlę, liepiate išsiskaičiuoti ir kas dešimtą atleidžiate.

- Nieko nebus, – nesutiko susirinkusieji. – O jei tarp atleidžiamųjų papuls mūsiškių? Jeigu būtų paprasta, seniai būtume taip padarę. Antrą savaitę ginčijamės ir niekaip nesugalvojame, kaip pasielgti, kad nenukentėtų mūsų žmonės ir būtų svarus argumentas, kodėl jie liko dirbti?

Vincokas minutėlę pasvarstė.

- Suorganizuokite loteriją. Seniūnijos darbuotojams leiskite išsitraukti užklijuotus vokus su bilietais. Paskui pasikviesite žiniasklaidą, pasuksite ratą, burtų keliu išridensite dešimt kamuoliukų su numeriais, darbuotojai atplėš vokus, ir tie, kurie turės nelaiminguosius numerius, paliks darbą. “Alea jacta est”, – kaip pasakytų Cezaris. – “Burtas mestas”. Svarbiausia: jums – jokių kaltinimų dėl protegavimo ar loterijos neskaidrumo…

Seniūnas pagrūmojo pirštu:

- Manai, esąs vienas toks protingas? Svarstėme ir dėl tos loterijos… Tik va: kaip padaryti, kad neišriedėtų mūsų žmonių numeriai?

- Paprasčiau ir būti negali, – mirktelėjo akį Vincokas. – Pagal nerašytas taisykles, loterijose negali lošti organizatoriai, jų šeimų nariai ir kiti artimi asmenys. Taigi turėsite labai svarų argumentą, kodėl jie nedalyvauja šioje atleidimų loterijoje…

-gb-

Per šias dienas išblaivėti į Širvintų rajono policijos komisariatą buvo pristatyti du asmenys: neblaivus T.L. šlitinėjo Barskūnuose, o V.U. gulėjo Širvintų autobusų stotyje.

Viešosios policijos patruliai išaiškino 10 Kelių eismo taisyklių pažeidėjų. Apie išaiškintus neblaivius vairuotojus nepranešama.

Policija gavo du skundus. Vasario 10-ąją policijai buvo pranešta, kad apvogtas A.V. butas. Žala – 600 litų.

Tą pačią dieną Komisariate užregistruotas ir R.T. skundas, kad, atvykusi į vienos uždarosios akcinės bendrovės saugomą aikštelę pasiimti savo automobilio “Alfa Romeo”, rado jį apgadintą.

“Širvintų krašto” informacijaMolėtų rajono gyventojas iš klaidos nepasimokė…

Širvintų rajono apylinkės teismo administracijos sekretorė Laimutė Dambrauskienė informavo, kad išnagrinėtos dar 3 administracinės bylos:

- 78 metų Širvintų rajono gyventojui S.K. paskirta 100 litų bauda už tai, kad sausio 27 dieną, apie 14.30 val., būdamas neblaivus iš Širvintų mieste esančios parduotuvės “Norfa” slaptai pagrobė prekių už 1,39 lito, t.y. įvykdė smulkųjį turto pagrobimą. Pavogto turto vertė labai maža, pažeidėjas – senyvo amžiaus. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais teismas S.K. paskyrė mažesnę nuobaudą, nei numatyta už šį pažeidimą;

- 54 metų Karališkių kaimo gyventojui J.V. paskirta 1000 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams. J.V. sausio 24 dieną, apie 17 val., Zibalų kaime neblaivus (0,56 promilės – lengvas girtumo laipsnis) vairavo automobilį “Volkswagen Passat”. Pažeidėjo atsakomybę lengvino tai, kad jis nuoširdžiai gailėjosi ir padėjo išaiškinti pažeidimą. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Teismas, skirdamas nuobaudas, taip pat atsižvelgė į tai, kad pažeidėjas šiuo metu nedirba. Jam paskirtos privalomos minimalios nuobaudos, t.y. bauda ir teisės atėmimas;

- 20 metų Molėtų rajono Miškinių kaimo gyventojui Ž.M. paskirta 1400 litų bauda už tai, kad jis sausio 21 dieną, apie 10 val., Širvintų rajone, Motiejūnų kaime, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones vairavo automobilį “Audi 80″. Automobilis neapdraustas transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, neatlikta transporto priemonės valstybinė techninė apžiūra. Pažeidėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Atsakomybę sunkino tai, kad Ž.M. pakartotinai per metus padarė tokios pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį buvo paskirta administracinė nuobauda ir ji yra galiojanti (nesumokėta).