Yra gyventojų, kurie priversti turėti du konteinerius, nors ir vieno per nurodytą laiką nepripildo.

Temą pasiūlė skaitytojai

Nors UAB “Ecoservice” mūsų rajone surenka ir išveža komunalines atliekas jau antrus metus, bet problemos, atrodo, taip ir nesibaigia. Neseniai į “Širvintų krašto” redakciją užsuko Čiobiškio seniūnijos Lapelių kaimo gyventojas Viktoras Baumila, kurio tikslas – remiantis paties surinktais duomenimis, įrodyti, kad Savivaldybės atliekų surinkimo ir išvežimo normos vienam gyventojui yra gerokai per didelės.

Anot Viktoro Baumilos, 2008 metų rugsėjo 3 dieną į Lapelių kaimą atvažiavo dvi moterys iš UAB “Ecoservice”, surengė “instruktažą” dėl buitinių atliekų surinkimo ir išvežimo bei liepė pasirinkti norimo dydžio konteinerį. “Tikrų konteinerių niekas iš mūsų nematė, buvo parodyti tik jų maketukai. Taigi mums, paprastiems žmonėms, sunku iš karto įsivaizduoti, kokio dydžio yra 0,12 ar 0,24 kubinio metro konteineris, ir kokio užteks,” – sako Viktoras Baumila. Buvo pabrėžta, kad jeigu konteineris bus per mažas, jį galima bus pakeisti į didesnį ir atvirkščiai – didesnį į mažesnį. Taigi žmonės rinkosi pagal kainą. Niekas tądien, pasak vyro, neužsiminė apie Širvintų rajono savivaldybės priimtas komunalinių atliekų tvarkymo taisykles ir jose nurodytas atliekų surinkimo normas. Buvo, neva, tik pasakyta, kiek per mėnesį kainuos vieno ar kito dydžio konteinerio išvežimas. Vyras sako, tąkart pataikęs į dešimtuką, kai pasirinko 0,24 kubinio metro talpos konteinerį savo dviejų asmenų šeimai. Tačiau apie 80-90 procentų gyventojų su UAB “Ecoservice” sudarė sutartis pažeisdami “vietinės valdžios įstatymą”. Anot Viktoro Baumilos, taip nutiko, nes niekas nežinojo apie jokias normas.

Viktoras Baumila teigia, kad per mėnesį neprirenka net  pusės 0,24 kubinio metro talpos konteinerio, taigi kreipėsi į UAB “Ecoservice” Širvintų padalinio vadovą Andrių Murnikovą prašydamas, kad pakeistų jo turimą konteinerį į mažesnį – 0,12 kubinio metro talpos. Anot vyro, Andrius Murnikovas sutiko pakeisti, bet tada atliekos būtų vežamos du kartus per mėnesį. “Išeina, kad vieną kartą išveš pilną konteinerį, o kitą kartą – tuščią. Taigi aš privalau mokėti ne už šiukšles, bet už sutarties pasirašymą,” – piktinasi žmogus. Vėliau Viktoras Baumila raštiškai kreipėsi į UAB “Ecoservice”  vadovą, bet vyrui buvo atsakyta, kad remiantis nustatytomis normomis prašymo pakeisti konteinerį į mažesnį patenkinti negalima. Iš tiesų, nekyla jokių problemų, kai žmonės pageidauja turimą konteinerį pakeisti į didesnį, bet beveik neįmanoma didesnio pakeisti į mažesnį.

Po šių įvykių vyras iš esmės ėmė nagrinėti šią problemą. O tam, kad įrodytų, jog Savivaldybės nustatytos normos yra per didelės, Viktoras Baumila duomenų rinkti nuėjo ne tik į seniūniją, bet aplankė ir beveik visus Lapelių kaimo gyventojus. Anot vyro, Lapelių kaime gyvena 280 žmonių, taigi per mėnesį vien tik iš šio kaimo turėtų būti išvežta 33,6 kubinio metro atliekų. Tačiau, Viktoro Baumilos skaičiavimais, dabar Lapelių kaime yra maždaug 44 maži (0,12 kubinio metro), 19 vidutinių (0,24 kubinio metro) ir 2 dideli (0,36 kubinio metro) konteineriai. Taigi per mėnesį realiai išvežama maždaug 10,56 kubinio metro atliekų. Vyras tikina, kad esamų konteinerių Lapelių kaimo gyventojams visiškai užtenka, sako, net 2 ar 3 asmenų šeima puikiai išsiverčia su 0,12 kubinio metro talpos konteineriu.

Remiantis šiais skaičiavimais, Savivaldybės nustatytos atliekų išvežimo normos šiame kaime tris kartus viršija realias. Taigi po šių Viktoro Baumilos “tyrimų” mažų mažiausiai gėda turėtų būti ne tik skaičiavimus atlikusiems specialistams (jei jie iš tiesų skaičiavo, o ne dar blogiau – paėmė skaičius “iš lubų”?), bet ir Savivaldybės vadovams bei rajono tarybai, tvirtinusiems tokias nerealias, galimai tik operatoriui palankias normas. Pagrįstai kyla klausimas, kam rajono valdžia tarnauja: juos išrinkusiems žmonėms, ar atliekų vežėjams?

Ivona Komarovska

Monika Mikutavičienė tikina, kad gyvulių be mėšlo nebūna...

Žmogus tarp žmonių

Musninkų miestelio gyventojos Monikos Mikutavičienės namas turi du adresus: ant vieno namo sienos pritvirtinta lentelė nurodo, kad pensininkė gyvena Gaisrinės gatvės 2-ajame, ant kito – kad Gelvonų gatvės 1-ajame name.

Tačiau net ši adresų painiava Monikai nepadeda pasislėpti nuo kaimynų piktų žvilgsnių ir jų priekaištų. Jau ne pirmus metus greta gyvenantis Rolandas Juzėnas norėtų, kad pensininkė gyventų bent jau tvarkingiau, nei iki šiol. Policijoje dirbantis vyras sutinka, kad savame kieme tvarkosi šeimininkas, o ne jo kaimynai, bet priduria, kad, gyvenant bendruomenėje, yra ir bendro sugyvenimo normos, kurių privalu laikytis visiems. Būtent tas normas įtvirtina Širvintų rajono savivaldybės patvirtintos Širvintų rajono aplinkos tvarkymo, higienos ir sanitarijos taisyklės. Rolando nuomone, Monikos Mikutavičienės tvartas, kurį nuo Juzėnų kiemo skiria vos keli metrai ir paties Rolando sumeistrauta tvora, yra antihigienos ir antisanitarijos šaltinis. Vyras jau nekalba apie patį mėšlo krūvomis nusagstytą pensininkės kiemą, kuris tikrai nepuošia seniūnijos centro.

Monika sako svarstanti galimybę parduoti namelį ir išsikelti į vienkiemį, kur jos gyvuliukai niekam netrukdys. Tačiau namelį tyčia parduos ne Juzėnams, o kitiems žmonėms, o prieš tai šį bendrą įvažiavimą apsodins rūtomis - tegul kaimynams kvepia.

- Vasarą negalime atidaryti langų, negalime išeiti į kiemą, – pyksta Rolandas Juzėnas. – Pensininkės tvartas seniai tapo ne tik musių perykla, bet ir nosį riečiančių kvapų bei srutų “gamykla”. Gelbsti tik tai, kad vasarai baigiantis už tvoros išsistiebia dilgėlių ir kitų mums nežinomų piktžolių džiunglės, kurios užstoja akį piktinantį vaizdą ir šiek tiek sulaiko smarvę. Žirklėmis apkarpau pro tvoros plyšius į mano kiemą išlindusias atžalas, taip ir gyvename.

Pasak Rolando, kaimynė į priekaištus ir prašymus susitvarkyti nereaguoja. Vietos gyventojų tvirtinimu, taip ji gyvena ar tik ne dvi dešimtis metų. Anuomet jos kiaulės ganydavosi bažnyčios pašonėje, ne kartą vaikytos iš šventoriaus, o palei bažnyčią “spaciruojančias” Monikos žąsis net yra nufilmavusi ir visai Lietuvai parodžiusi Nijolė Baužytė TV laidų cikle “Mūsų miesteliai”.

Trintis tarp kaimynų dar labiau paaštrėjo, kai Monika išplėtė savo ūkį. Tačiau pensininkė mano priešingai: dvi karvės, dvi telyčios, trys kiaulės, kelios vištos – argi čia padidėjęs ūkis? Va, anksčiau tai būta ūkio!

- Vienu metu laikiau 25 raguočius, – gal fantazuoja, o gal teisybę sako Monika Mikutavičienė. – Tačiau ankstesni kaimynai man dėl to nepriekaištavo. Kiaules laikiau jų kieme, vištas – jų malkinėje. Tapo blogai, kai pastatą nusipirko ir į jį gyventi atsikraustė Juzėnai. Smirdi iš tvarto? Akį piktina mėšlo krūvos? Jei norėjo kitokio gyvenimo, tai reikėjo keltis gyventi į miestą, o ne į Musninkus.

Taip samprotaujanti Monika bando įteigti, kad konflikto priežastis yra kita – neva Juzėnai nori užvaldyti jos namą ir žemę, todėl pensininkę ir skundžia seniūnijai, Savivaldybei, laikraščiui. Dar prieš pusmetį toks Rolando Juzėno prašymas paveikti nevalyvą kaimynę iš tiesų nukeliavo į Savivaldybę. Po kiek laiko atvažiavo ekologas, atvažiavo Infrastruktūros skyriaus vedėjas. Žiūrėjo, klausinėjo. Po kiek laiko pranešta, jog Monika Mikutavičienė įspėta, jai nurodyta, kaip tvarkyti savo ūkį.

- Kas iš tokio nurodymo, jei nuo to laiko pas kaimynę netvarkos tik padaugėjo? – kraipo galvą Rolandas Juzėnas.

Kaimynė nelinkusi kalbėti apie tą valdininkų vizitą ir nurodymus jai. Anot pensininkės, turtuolis vargšo niekada nesuprato ir nesupras, būtent čia ir yra atsakymas, ar gali ji bei Juzėnai rasti bendrą kalbą.

- Mes esame skirtingo lygio žmonės, – apie policijos pareigūną, kurio šeima valdo privačią parduotuvę, kalba Monika Mikutavičienė. – Aš nuo 12 metų melžiau karves, nuo pat mažens visada buvau greta gyvuliukų, savo gyvenimo be jų – neįsivaizduoju, – atsidūsta pensininkė. – Kur jūs matėte gyvulį, kuris negamintų mėšlo?

Tačiau Rolandas Juzėnas teigia, kad priežastis – ne mėšlas, o gyvenimas tarp jo krūvų. Musninkuose gyvulius laiko ne vienas, tačiau tokios netvarkos kitur nepamatysi. Žmonės nori gyventi gražiau, stengiasi, kad kaimynams dėl to nebūtų nepatogumų. Monikai tereikia laikytis tvarkos, ir priekaištų nebus. Jei neįstengia susitvarkyti viena, juk gali padėti suaugę vaikai.

Pasiteiravus, ar jai pačiai nebūtų maloniau gyventi tvarkingoje Lietuvoje, Monikos balse pasigirsta nuoskauda:

- Aš 30 metų išdirbau fermoje, nuo aušros iki sutemų lenkiau nugarą, viena skurde užauginau penkis vaikus, be šaukšto ir lėkštės juos išleidau į gyvenimą. Mane anuomet visiems rodė darbštumo pavyzdžiu, už sąžiningą darbą būdavau apdovanojama garbės raštais, medaliais. Ir ką šiandien turiu? 500 litų pensiją. Štai kaimynė visą gyvenimą gėrė ir tebegeria, o pensijos gauna tuos pačius 500 litų. Argi tokios laisvos Lietuvos mes norėjom? – išspaudžia ašarą.

Prisipažįsta, kad būtent dėl to nelaukianti iš tokios valdžios nei nurodymų, nei pagalbos. Jei valdininkai nori – gali padėti Juzėnams, o ji kaip nors išsivers ir viena. Lengvai prižada, kad apsitvarkys. Štai, kiek pradžius, tada išveš mėšlą, surinks išmėtytas automobilių padangas, kitas šiukšles ir laisva Lietuva nušvis kitomis spalvomis, bus kaip pasakoje.

- Yra tokia televizijos laida – “Bėdų turgus”. Rašysiu laišką, paprašysiu Mildažytės, kad išvežtų iš mano kiemo mėšlą, gal kaimynams dėl to bus didelė šventė, – netikėtai pareiškia Monika Mikutavičienė. O gal ironiškai pajuokauja. Nesuprasi.

Rolandas Juzėnas irgi netiki, kad viskas taip lengvai išsispręs. Bet yra valdžia, kuri, jo nuomone, tam ir išrinkta, kad įgyvendintų tai, kas priimta. Jei šiandien į vietos valdininkų priimtas taisykles spjauna kelios “monikos”, ryt tai darys dešimtys ar šimtai. Kas tada jas paveiks? Laikas iš esmės pasistengti, kad tokių problemų sprendimas pagaliau pajudėtų iš mirties taško. Juo labiau, kad yra ir gera proga: netrukus prasidės balandis – tradicinis švaros mėnuo.

Rašytoja Anne Applebaum savo knygoje “Gulago istorija” aprašo kelių šimtmečių situaciją Rusijoje: 1736 metais išleistame įstatyme skelbiama, jog kaimo gyventojams nutarus, kad kuris nors kaimietis daro kitiems blogą įtaką, kaimo seniūnai gali išdalyti nelaimėlio turtą ir liepti jam išsikelti gyventi kitur. Jei jam nepasiseks rasti kito prieglobsčio, valstybė gali jį išsiųsti tremtin. Įdomu, kas būtų, jei toks įstatymas būtų išleistas šiandienos Lietuvoje?

Gintaras Bielskis

Ant vienintelio Vilniaus gatvės 70-ojo namo kabo savadarbis užrašas su nuoroda į galimą Vilniaus gatvę.

Skaitytojų laiškai

Neseniai Jūsų laikraštyje perskaičiau straipsnelį apie apleistus pastatus – vaiduoklius, kurie ne tik kelia pasibaisėjimą valdžios neveiklumu, bet ir yra pavojingi visuomenei. Teisybę rašote. Bet nereikia taip giliai knisti, nebūtina, manau, eiti į miesto pakraščius, panašios ir dar didesnės netvarkos galima rasti pačiame miesto centre.

Esu vietinis, tačiau jau daug metų gyvenu kitame Lietuvos krašte. Dažnai atvažiuoju į Širvintas pas gimines. Kadangi dirbu Savivaldybėje (ne Širvintų), man visą laiką labai įdomu stebėti, kaip dirba kiti. Deja, apie Širvintas negaliu pasakyti nieko gero, neturiu iš Širvintų rajono valdžios ko pasimokyti.

Daugiau kaip prieš penkiolika metų, panaikinus miesto mero instituciją, buvo pasiskubinta uždaryti kino teatrą “Aušra”. Įtariu, kad kažkas būtinai norėjo privatizuoti pačiame miesto centre esantį pastatą ir aplink jį esantį sklypą. Nepavyko. Bet valdžios keitėsi, o viltis tai padaryti, matyt, liko, nes iki šiol tas pastatas ir prie jo esantys garažai taip ir stovi nenaudojami, vėjo pagairėje. Apleisti, apsamanojusiais stogais, apgriuvę. Tokio pat likimo susilaukė ir visai šalia stovintis buvusio DOSAAF tiras. Kieno jis dabar? Manau, kad kurio nors netoli valdžios esančio vyro, bijančio kol kas viešai atverti kortas. Taip pat geras kąsnelis. Gal ir prie jo esantis žemės lopinėlis jau privatizuotas, bet širvintiškiai apie tai nieko nežino ir nesužinos, nes tai, pasirodo,konfidencialu. Jokie laikraščiai tokių dalygų neišknisa ir neturi teisės išknisti.

O kiek metų kalbama ir rašoma apie tai, kad būtina remontuoti I. Šeiniaus gatvę. Atleiskite, bet netikiu, kad nebuvo galimybių to jau seniai padaryti. Iš savo praktikos žinau, kad buvo – ir dar kokių, tik noro ir mokėjimo veikti reikėjo. Lietuvoje visur tie patys įstatymai, tos pačios galimybės. Rajono centre, kuriame dirbu, per tą laiką neliko jokio pastato – vaiduoklio, nebeliko net elektros stulpų ir laidų raizgalynės, visi kabeliai pakišti po žeme. Ir šaligatviai (bent jau miesto centre) ne tokie baisūs, kaip Širvintose.

Bet ką aš čia su tokiomis didelėmis pretenzijomis, reikalaujančiomis didesnių pastangų? Širvintų valdžia nemato ir visiškai paprastų dalykėlių.

Visi žinome, kad Širvintų pagrindinė gatvė – Vilniaus. Bet jūs, gerbiamieji laikraščio “Širvintų kraštas” skaitytojai, pereikite šia gatve nuo pat Savivaldybės rūmų (galima ir nuo dar toliau) iki pat bažnyčios ir atraskite nors ant vieno namo kabančią lentelę, kurioje būtų parašyta, kad tai yra būtent Vilniaus gatvė. Ant vienintelio septyniasdešimtojo namo bandyta tai padaryti. Pakabintas nestandartinis ranka rašytas užrašas, ant kurio parašyta “Vilniaus” (be žodžio gatvė). Suprask, kaip nori.

O ir namų numeriai – kaip niekur kitur. Ant vieno namo pakabintas baltas didelis su juodais skaičiais, ant kito – baltas mažas, ant trečio – raudonas (dar nuo tarybinių laikų) didelis, ant buvusios Muzikos mokyklos – raudonas mažas, ant dar kitų – nei šioks, nei toks savadarbis… Pasirodo, nusipirkti tokių namo numerių jokioje Širvintų parduotuvėje nėra galimybės, nekalbant jau apie tai, kad bent jau tai sutvarkyti turėtų būtent Savivaldybės specialistai neprašydami iš žmonių pinigų.

Į Širvintas atvažiuoja iš kitur ne tik tokie kaip aš, pažįstantys šį miestą iki panagių. Jame lankosi ir tie, kuriems reikia susirasti konkrečioje gatvėje konkretų namą, jame įsikūrusią įmonę ar įstaigą. Ir pabandykite nežinodami surasti Širvintose tą pačią I. Šeiniaus gatvę. Nei įsukant nuo Plento gatvės pusės, nei įsukant nuo Vilniaus gatvės – jokio užrašo, žyminčio šią gatvę nėra – nei ant Restorano, nei ant Notarinės kontoros pastato, nei ant Kultūros centro ar ant trečiuoju numeriu vardijamo namo (ant jo net numerio nėra). Tas pats ir dėl P. Cvirkos gatvės. Nei ant penktosios parduotuvės, nei ant buvusių “Tėviškės” pastatų tokių užrašų nėra. Sustoja pirmą kartą atvažiavę žmonės, klausinėja, pyksta, keikiasi. Tai bent tvarka! O juk tokiems reikalams sutvarkyti tereikia kelių valandų darbo. Deja, Širvintose visa tai tęsiasi dešimtmečius…

Svečiavausi Širvintose kaip tik Nepriklausomybės dvidešimtmečio dieną. Ant namų turėjo plevėsuoti vėliavos. Ant vienų jos kabėjo, o ant kitų – ne. Per visuomenės informavimo priemones buvo pranešta, kad vėliavų neiškėlusiems reikės mokėti baudas. Nežinau, ar kas nors tikrino, ar rūpinosi. Žinau tik viena – mano giminaitis tikrai norėjo vėliavą įsigyti, bet Širvintose niekur nerado nusipirkti. Sakė, apvaikščiojo visas parduotuves – niekur nėra. O juk apie tai kažkada taip pat esu skaitęs Jūsų laikraštyje. Vadinasi, valdžios vyrams per vieną ausį įėjo, per kitą – išėjo. Gyventojų rūpesčiai jiems svetimi. O Savivaldybėje, kurioje gyvenu aš, valstybines vėliavas visiems nupirko ir išdalijo. Tik tada, man rodos, reikalauti, kad jos būtų iškabintos, turime teisę.

Antanas Birštonas

Įvairių švietimo, ikimokyklinio ugdymo, kultūros ir kitų įstaigų darbuotojai pastaruoju metu dažnai kreipiasi į Seimo narį Joną Pinskų, prašydami paaiškinti, ar tikrai darbdaviai gali “varyti” žmones kelioms ar net keletui savaičių (kartais – net ištisiems mėnesiams) nemokamų atostogų prieš darbuotojų valią. Pateikiame Seimo nario bendrojo pobūdžio paaiškinimą:

- Nemokamų atostogų trukmę ir suteikimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 184 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis numato, jog darbuotojo reikalavimu yra suteikiamos šios atitinkamu pagrindu ir atitinkamos trukmės nemokamos atostogos:

1) darbuotojams, auginantiems vaiką iki keturiolikos metų – iki keturiolikos kalendorinių dienų;

2) darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų – iki trisdešimties kalendorinių dienų;

3) moters nėštumo ir gimdymo atostogų metu bei vaiko priežiūros, kol jam sueis treji metai, atostogų metu tėvui, jo pageidavimu, motinai, tėvo atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, metu. Šių atostogų bendra trukmė negali viršyti trijų mėnesių;

4) neįgaliajam – iki trisdešimties kalendorinių dienų per metus;

5) darbuotojui, vienam slaugančiam neįgalųjį, kuriam, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu, nustatytas nuolatinės slaugos būtinumas – iki trisdešimties kalendorinių dienų per metus šalių suderintu laiku;

6) darbuotojui, slaugančiam sergantį šeimos narį, – tokiam laikui, kurį rekomenduoja gydymo įstaiga;

7) santuokai sudaryti – ne mažiau kaip tris kalendorines dienas;

mirusio šeimos nario laidotuvėms – ne mažiau kaip tris kalendorines dienas.

Visais šias atvejais turi būti darbuotojo prašymas dėl nemokamų atostogų suteikimo.

Kitais pagrindais, nei numatyta DK 184 straipsnio 1 dalyje, nemokamų atostogų galima išleisti tik tada, jei  tokia galimybė yra numatyta įmonės kolektyvinėje sutartyje (DK 184 straipsnio 2 dalis). Todėl jei įmonėje nėra kolektyvinės sutarties, arba jei kolektyvinėje sutartyje nėra numatyta kitu pagrindu suteikiamų nemokamų atostogų, darbuotojus galima išleisti nemokamų atostogų jų prašymu tik anksčiau paminėtais atvejais.

DK 143 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu galimas darbuotojo neatvykimas į darbą administracijos leidimu. DK nereglamentuoja, dėl kokios priežasties darbuotojas gali neatvykti į darbą ir kurį laiką, todėl tai gali būti nustatoma šalių (darbuotojo ir darbdavio) susitarimu. Darbdavys, suteikęs darbuotojui nemokamas atostogas arba leidęs jam neatvykti į darbą, privalo pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie apdraustojo nedraudiminį laikotarpį.

Nedraudiminis laikotarpis – tai laikotarpis, kurio metu apdraustasis negauna pajamų, nuo kurių turi būti skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Taip pat jis negauna įstatymu nustatytos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pašalpos. Nedraudiminiu laikotarpiu, asmeniui susirgus, jam nebus mokama ligos pašalpa, taip pat šis laikotarpis nebus įskaičiuojamas į asmens valstybinio socialinio draudimo stažą. Į bendrąjį darbo stažą tas laikotarpis įtraukiamas, nes darbo santykiai nepasibaigę. Į ilgalaikį nepertraukiamąjį darbo toje darbovietėje stažą, už kurį suteikiamos kasmetinės papildomos atostogos, įskaitomas faktiškai dirbtas laikas toje darbovietėje ir nemokamos atostogos iki keturiolikos kalendorinių dienų. Jei darbuotojas per kalendorinį mėnesį nemokamai atostogauja dvi savaites, darbdavys už likusias dvi savaites turi mokėti ne mažiau nei 72 litų privalomojo valstybės socialinio draudimo įmoką, kad darbuotojas galėtų gauti medicinos paslaugas.

Darbdavys neturi teisės reikalauti, kad darbuotojas išeitų nemokamų atostogų, pavyzdžiui, jeigu įmonėje nėra darbo, sumažėja darbo krūvis ar kitais pagrindais, kai tenkinami ne darbuotojo, o pačios įmonės ar darbdavio tikslai.

Remiantis interneto tinklalapyje “Alfa” pateikta informacija, gruodžio viduryje tuometinis sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas žadėjo už perdirbtas valandas sumokėti, tačiau, praėjus keliems mėnesiams, medikai pinigų vis dar negavo.

Tačiau Valstybinės ligonių kasos atstovas Viačeslavas Zaksas vienoje “Lietuvos ryto” televizijos laidoje sakė, kad pinigų gali tikėtis tik tie medikai, pas kuriuos apsilankymų skaičius padidėjo itin ryškiai, nes, neva, tai liudija gerus darbo rezultatus.

VšĮ Pirminės sveikatos priežiūros centro vyr. gydytoja Nijolė Dimšienė “Širvintų kraštui” sakė, kad Poliklinikos gydytojams dėl padidėjusio pacientų skaičiaus prie atlyginimo buvo išmokėti nedideli priedai.

Širvintų sveikatos centro direktorė Laimutė Varinauskienė patikino, kad jos vadovaujamos gydymo įstaigos medikai papildomų valandų kiaulių gripo epidemijos metu nedirbo ir papildomai pinigų negavo.

Iš tiesų, padidėjus darbo krūviui, turėtų būti už jį atitinkamai ir atlyginta. Tačiau tik iš dalies galima pritarti Valstybinės ligonių kasos atstovui, kad apsilankymų skaičiaus pas gydytoją padidėjimas reiškia gero darbo rezultatą… Juk vienam pacientui, pvz., sergančiam cukriniu diabetu, užteks kartą per 2-3 mėnesius nueiti pas bendrosios praktikos gydytoją recepto vaistams, o kitam tų pačių vaistų ateiti gali būti liepta kas mėnesį…

Ivona Komarovska

Per savaitgalį į Širvintų rajono policijos komisariatą išblaivėti buvo pristatyta 10 asmenų – 2 jų neblaivūs gulėjo, o 8 – šlitinėjo viešosiose vietose.

Viešosios policijos patruliai išaiškino 16 Kelių eismo taisyklių pažeidėjų. Nors rajono pareigūnai neblaivių vairuotojų neišaiškino, vienas toks rajone vis dėlto įkliuvo, tik – Lietuvos policijos Eismo priežiūros tarnybos patruliams. Tai nutiko kovo 19-ąją: kelio Širvintos-Bagaslaviškis 10-ajame kilometre kaunietis R.V. patruliams perdavė kyšį, kad išvengtų administracinės atsakomybės už vairavimą neblaiviam. Pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Policijos departamentas papildo, kad tądien, 16.35 val., sustabdytas 1970 metais gimęs vairuotojas Lietuvos policijos Eismo priežiūros tarnybos Magistralinių kelių priežiūros būrio pareigūnams siūlė 30 litų kyšį. Įtariamasis apklaustas.

Įdomus sutapimas – tą pačią dieną menkas “krizinis” kyšis pareigūnams buvo pasiūlytas ir Vilniuje. Tiesa, ten vairuotojas siūlė “susitarti” už 40 litų.

Už tokius veiksmus, t. y. – papirkimą, kyšininkams gresia baudžiamoji atsakomybė.

Didesnę pergalę pasiekė ir Širvintų patruliai. Kovo 20-ąją Zibaluose buvo sustabdytas automobilis, kurį vairavo širvintiškis T.G. Patikrinę automobilio bagažinę, pareigūnai rado 250 cigarečių pakelių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis.

Policija pradėjo ir daugiau ikiteisminių tyrimų, vieną jų – dėl plėšimo (skaitykite atskirą informaciją), šešis – dėl vagysčių. Apvogus sodybą Musninkų seniūnijoje, V.S. patirtą žalą įvertino 1000 litų; Širvintų seniūnijoje iš V.P. sodybos pagrobus įvairių daiktų padaryta 3500 litų nuostolio (statomame name dingo plastikiniai langai ir durys), o vagys, apsilankę Zibalų seniūnijoje esančioje E.D. sodyboje, padarė 210 litų žalos. Beje, mūsų žiniomis, šiuo konkrečiu atveju į policiją kreipėsi Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorė Elena Davidavičienė. Ji pastebėjo, kad Rubikonių kaime, įsibrovus į garažą, iš traktoriaus pavogtas akumuliatorius ir dyzelinio kuro. Taigi direktorė papildė per pastaruosius metus apvogtų rajono vadovų gretas. Priminsime, kad vagys iš mero Kęstučio Pakalnio šeimos sodybos pavogė traktorių, o įsibrovę į Administracijos direktoriaus pavaduotojo Jono Purvanecko namą – pinigų ir kitų vertybių.

Dėl Jauniūnų seniūnijoje pagrobtų daiktų policija taip pat gavo P.C. skundą (žala – 370 litų). Panašų skundą parašė ir Širvintų miesto gyventojas A.P.

Užregistruotas ir A.K. skundas dėl pagrobto dviračio. Mūsų žiniomis, šįkart vagių neišbaidė net bažnyčios kaimynystė – dviratis buvo paliktas prie Širvintų parapijos klebonijos.

“Širvintų krašto” informacija