Nors Širvintų paplūdimys ir sutvarkytas, bet vargiai primena tikrąjį paplūdimį.

Prieš pora savaičių, saulei pradėjus smarkiau kaitinti, širvintiškiai patraukė į paplūdimį. Įdomu, keli iš besimaudančiųjų pagalvojo, ar šiemet jau buvo atlikti vandens kokybės tyrimai? Kokie jų rezultatai?

Širvintų rajono savivaldybės administracijos Informacinių technologijų skyriaus vyr. specialistė Aušrinė Miliukaitė-Janovskienė “Širvintų kraštą” informavo, kad minimalūs paruošiamieji paplūdimio, kurio teritoriją prižiūri UAB “Širvintų komunalinis ūkis”, darbai buvo atlikti. Anot jos, paplūdimyje veikia lauko tualetai, stovi šiukšliadėžės, suoliukas, persirengimo kabina, teritorija yra išvalyta, o žolė nušienauta. Tik gelbėtojas nebudi (Širvintose laikomasi principo, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas).

Vis dėlto Aušrinė Miliukaitė-Janovskienė savo atsakyme rašo: “Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyr. specialistė Valentina Deisadzė 2010 m. kovo mėnesį pateikė Lietuvos higienos institutui vandens kokybės stebėsenos grafiką. Už vandens kokybės stebėseną atsakingu asmeniu paskirta UAB “Širvintų komunalinio ūkio” meistrė Vilma Pečiukaitienė. Pasak jos, vandens kokybės tyrimas bus atliktas iki šių metų birželio 14 dienos.” Taigi, visiškai neaišku, kokiame vandenyje maudosi gyventojai. Kas gali pasakyti, koks jo užterštumas? Juk daugelis šalies rajonų dar prieš maudymosi sezoną spėjo atlikti vandens telkinių patikrą, tai ko laukė mūsų specialistai?

Gelbėtojų bokštelis ir šiemet bus tuščias.

Pasak Aušrinės Miliukaitės-Janovskienės, Investicijų ir savivaldybės nuosavybės skyrius informuoja, kad yra parengtas investicinis ir techninis projektas “Paplūdimio prie užtvenktos Širvintos upės Širvintų mieste įrengimas”, kurio metu bus įrengta maudymosi zona (išvalyta pakrantė, atnaujinta smėlio danga, įrengta šokinėjimo į vandenį pakyla, čiuožykla į vandenį), poilsio zonoje įrengtas parkelis (apželdinta teritorija, pastatyti suoliukai, nutiesti takeliai), įrengta sporto zona (tinklinio aikštelė, vaikų žaidimo aikštelė, sūpynės), pastatyti higienos statiniai (tualetai, persirengimo kabinos, šiukšliadėžės) bei informacinis stendas (kuriame nurodoma maudymosi sezono trukmė, higienos reikalavimai ir rekomendacijos lankytojams bei pateikiami maudyklų vandens kokybės tyrimai ir (arba) kita informacija), nutiestas dviračių ir pėsčiųjų takas nuo paplūdimio iki tilto per Širvintos upę (~500 m),  įrengtas elektros apšvietimas, nuorodos, pastatytas elektros paskirstymo įrenginys. Projekto darbus planuojama baigti vykdyti iki šių metų rugsėjo 30 dienos. Šiuo metu yra derinama finansavimo sutartis.

Toks optimistiškas atsakymas, deja, nelabai atspindi tikrovę. Birželis jau beveik įpusėjo, o Aušrinės Miliukaitės-Janovskienės pateiktoje informacijoje rašoma, kad šiuo metu dar tik derinama finansavimo sutartis. Taigi jokių darbų pradžios toli gražu nematyti. Žinant, kokiu tempu mūsų rajone yra vykdomi darbai, turbūt net didžiausi optimistai nesitiki spalio 1-ąją važiuoti į šiuolaikišką paplūdimį naujuoju dviračiu taku…

Ivona Komarovska

Šią savaitę J. Janonio gatvė buvo tikrai remontuojama. Netrukus ji bus perasfaltuota. O, sako, krizė, pinigų nėra...

Dienos tema

Praėjusį rajono tarybos posėdį svarstytas reikalas “Dėl Širvintų rajono savivaldybės kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis finansuojamų 2010 metais objektų sąrašo”. Lėšų skirta nedaug – vos 1 milijonas 66 tūkstančiai 6 šimtai litų. Suprantama, sunkmetis, krizė.

Mažiausiai lėšų skirta kaimų kelių duobėms užtaisyti, greideriuoti, žvyruoti: Alionių seniūnijai – 13,7 tūkstančio litų, Čiobiškio – 13,4 tūkstančio litų, Gelvonų – 22,4 tūkstančio litų, Jauniūnų – 28,5 tūkstančio litų, Kernavės – 8,9 tūkstančio litų, Musninkų – 15,3 tūkstančio litų, Širvintų seniūnijos – 49,3 tūkstančio litų, Zibalų – 17,8 tūkstančio litų.

Šiek tiek daugiau pinigų skirta Širvintų miestui. 35,9 tūkstančio litų skirta įvažiavimams į Vilniaus gatvės 17-ojo ir 19-ojo namų kiemus (75 metrai), 25 tūkstančiai litų – įvažiavimui į Savivaldybės automobilių stovėjimo aikštelę (75 metrai), net 132 tūkstančiai litų – Janonio gatvės perasfaltavimui (260 metrų).

Kai kurios duobės jau "užlopytos" ...

Širvintų miesto asfaltuotose gatvėse duobėms užtaisyti skirta 82 tūkstančiai litų.

Apie įvažiavimą į Savivaldybės automobilių stovėjimo aikštelę “Širvintų kraštas” jau rašė. Neprotinga tiek daug pinigų išleisti keliukui, kuris yra daug geresnės kokybės negu dauguma Širvintų gatvių. Juo labiau neūkiška prieš perklojant asfaltą remontuoti ant jo po žiemos atsiradusias duobes.

Dėmesį atkreipėme ir į Janonio gatvę, kuri šią vasarą, pasak Savivaldybės administracijos direktorės Elenos Davidavičienės, tikrai bus perasfaltuota (nuo Mindaugo gatvės iki parduotuvės “Šrilana”), esą tuoj bus aiškus ir darbus atliksiąs rangovas. Bet toje gatvėje pirmadienį tikrai virė darbas – plušėjo UAB “Melinga”, laimėjusi konkursą duobėms užtaisyti.

Paklausiau Savivaldybės administracijos direktorės E. Davidavičienės, ar tai ūkiška? Juk, be jokios abejonės, už tą darbą bus sumokėta iš tų skirtų 82 tūkstančių litų, o po savaitės kitos, na, gal mėnesio – viskas tikrai bus išversta ir daromas naujas kelias už 132 tūkstančius litų. Gal tai pinigų plovimas?

Įdomiausia, kad Savivaldybės administracijos direktorė Elena Davidavičienė apie šią situaciją esą nieko nežinojo:

- Taip negali būti! – stebėjosi. – Kam dabar remontuoti, jei tuoj pat klos naują asfaltą? Aš viena visko negaliu sužiūrėti. Infrastruktūros skyriaus vedėjo pavaduotojas A. Vilčinskas, atsakingas už tuos reikalus, dabar atostogauja. Jeigu jūs kalbate tiesą, aš jiems visiems PARODYSIU!

Taip, gerb. direktore, kalbu tiesą, tai matyti ir nuotraukose. Tai, kad duodės užtaisomos ne tik J. Janonio gatvėje, bet ir ant keliuko į Savivaldybės automobilių stovėjimo aikštelę palei “Cento” parduotuvę, matyti per Jūsų kabineto langą. Tad RODYKITE. Kodėl visa tai pirma net Jums turi PARODYTI “Širvintų krašto” žurnalistai?

Steponas Liktoravičius

P. S. Ketvirtadienį “Melingos” technika ir darbininkai rengėsi duobes toliau “lopyti”, nors kai kuriose dar telkšojo balos. Matyt, administracijos direktorė jiems, deja, nieko NEPARODĖ!.. O, verkšlena, kad krizė, pinigų nėra… Gal todėl ir krizė, kad taip “ūkiškai” tvarkomasi?

Šią savaitę J. Janonio gatvė buvo tikrai remontuojama. Netrukus ji bus perasfaltuota. O, sako, krizė, pinigų nėra…

Linos Duliūnaitės – Nikiporavičienės nuotraukos

Ketvirtadienį į redakciją paskambino Upelio g. 4 namo gyventoja: “Nebežinau, nė ką daryti, negaliu be guminių batų nueiti į rūsį, kuriame laikau bulves, daržoves. Baisiausiai dvokia. Paskambiname į UAB “Širvintų vandenys”, atvažiuoja išpompuoja, atkemša… Iki kitos dienos. Ir vėl tas pats. Anksčiau į Sanitarijos epidemijos stotį galėdavome apie tokią antisanitarinę būklę pranešti, kaipmat būdavo reikalai išsprendžiami, o dabar niekam nepasiskųsi, niekas nieko nežino. Tik jūsų laikraštis dar gina žmones.”

“Širvintų kraštas” nei vamzdžius remontuoja, nei kanalizacijas atkimšinėja. Korespondentai tik nedelsdami imasi konkrečiai aiškintis, kas, kur ir kaip. Nešališkai, niekam nepataikaudami.

UAB “Širvintų vandenys” direktorius Kęstutis Vaškevičius sakė žinąs šią problemą, įmonėje yra specialistų, kurie atlieka tokius remontus, bet į juos reikia kreiptis. Direktorius sakė, kad daugiabučių namų gyventojai iki šiol tebemąsto, kad jų namas yra ne jų – tik butas. O iš tikrųjų, visi name esantys vamzdynai yra gyventojų nuosavybė. Apie tai ne kartą rašyta laikraščiuose, kalbama gyventojų susirinkimuose. Tie vamzdynai yra susidėvėję, pasenę. Gyventojams reikia susidėti pinigų ir organizuoti remontą. Iškviesti UAB “Širvintų vandenys” atstovai, apžiūrėję objektą, sudarys konkrečią sąmatą, pasakys, kiek lėšų reikėtų remontui. Daugiabučių namų lėšos remontams kaupiamos UAB “Komunalinis ūkis”. Už tai atsakingas direktoriaus pavaduotojas A. Gudonis. Reikia kreiptis į jį ir sužinoti, kiek tokių lėšų yra sukaupta. Kai kada jų užtenka nedideliems darbams padaryti, ir gyventojams nereikia rinkti pinigų. Kai kada reikia šiek tiek prisidėti. Pasak K. Vaškevičiaus, niekas iš Upelio gatvės 4-ojo namo į jo vadovaujamą įmonę tuo reikalu nesikreipė, nesitarė. Šitaip reikalų išspręsti neįmanoma. Nei UAB “Širvintų vandenys”, nei UAB “Komunalinis ūkis” savo iniciatyva esą negali tvarkyti žmonių nuosavybės.

“Širvintų kraštas” primena, kad daugiabučius namus administruojanti įmonė tam ir sukurta, kad jos specialistai apžiūrėtų daugiabučių namų, nesukūrusių bendrijų, bendrojo naudojimo patalpas, namų išorę ir be gyventojų iniciatyvos imtųsi būtinų remonto darbų, o juos atlikę, pateiktų kiekvienam gyventojui sąskaitas už atliktus darbus. Kituose rajonuose taip yra. Širvintose, sako, namus administruojančios įmonės specialistai nenori konfliktuoti su gyventojais, todėl laukia jų prašymų. Taip ir skęsta rūsiai, byra namų pamatai, griūva balkonai…

Steponas Liktoravičius

Daug kas pasakys – gerai, kad Širvintų mieste daroma tiek daug darbų, kol sutvarkys, reikia būti atlaidiems, mažumėlę pakentėti. Sutinku. Be reikalo tikrai kvaila purkštauti. Bet be reikalo. Kas darosi Širvintose? Iškasinėta visa Kabalda, visas miestas, visas Kalnalaukis, Pietinis kvartalas, Kultūros namų, P. Cvirkos gatvės teritorijos. Palijus nei išeisi, nei išvažiuosi. Ir bijau sakyti – tai ne laikinai. Prisiminkime rudenį UAB KRS vadovų pasižadėjimą miesto gyventojams Kultūros namuose: “Iki liepos pirmosios pasižadame viską sutvarkyti, išasfaltuoti, išlyginti, žolyte užsėti. Jei leis oro sąlygos, padarysime ir anksčiau.” Oro sąlygos lyg ir palankios. Liepos mėnuo visiškai artėja, o pažadai lieka pažadais. Nesimato, kad kas nors dirbtų, tik retkarčiais lengvasis automobilis, pažymėtas KRS ženklu, pravažiuoja.

Sustojo darbai ir Pietiniame miesto kvartale. Viską suvertė, iškasė ir paliko. Vienas kitas žmogelis su kastuvu krapštinėjasi. Gal, sakau, Savivaldybė toms bendrovėms pinigų už darbus nemoka? Ar ne taip buvo su Ligoninės remontu? Laikraščiai rašė, kad paskui statybininkai bijojo per keletą kilometrų prie Širvintų artintis. Dėl tilto Nepriklausomybės aikštėje gal iki šiol tebesibylinėjama. Kas bus, jei darbo barą paliks ir statybininkai, dirbantys I. Šeiniaus gatvėje? Juk jie taip pat jau piktinasi, kad po kiekvienos nakties viskas chuliganų būna išdaužyta, suversta. Tarp kitko, jie taip pat žadėjo iki miesto šventės trinkeles bent prie Kultūros namų pakloti. Miesto ir parapijos šventė buvo numatyta birželio 20 dieną. Iki trinkelių klojimo pradžios dar toli, o jau birželio vidurys. Šventę atidėjo visam mėnesiui, kažin ar spės sutvarkyti ir iki tos dienos. Labai abejoju.

Į I. Šeiniaus remontuojamą gatvę vežamas smėlis, žvyras. Jis kaupiamas už kolektyvinių garažų prie Komunalinio ūkio įmonės. Sunkiasvoriai automobiliai jau taip išmaknojo keliuką palei garažus, kad juo ne tik išvažiuoti, bet ir pereiti nebegalima. Tuoj pačios “Keristos” ženklu pažymėtos mašinos užklimps. Ar sunku palyginti, pagreideriuoti?

Galiu pasakyti tik tiek, kad tokios netvarkos dar niekada nebuvo. Darbus atliekančių įmonių niekas nekontroliuoja, nors “specialistų” Savivaldybės rūmuose knibždėte knibžda.. Ne valdžia, o kažkoks košmaras. Ateinančiuose rinkimuose tikrai už tuos pačius nebalsuosiu ir kitiems patariu taip pat daryti. Tik vieno bijau, kad į valdžia atėję kiti neturės jokios galimybės dirbti – viskas iškasiota, griebta daug, o padaryta mažai, skolos dešimtmilijoninės… Taip bent “užšokome ant meškos”!

Darius Mažeikis

Atmintis – žmogaus sugebėjimas įsiminti, išlaikyti ir atkurti tai, kas jo patirta, galvota ir suvokta. Daugiau nei du dešimtmečius Lietuva, pasitelkusi tautos atmintį, archyvus, istorikų triūsą įrodinėja okupantui, kad jis – yra okupantas, kad okupuotoje šalyje vykdė genocidą. Sekasi nekaip. Nuo Lietuvos okupacijos laikų (1940-06-15) mūsų šalies istorija pusę amžiaus buvo klastojama. Moralė – kaip asmenybės organizavimo forma – pusę amžiaus buvo reguliariai ir metodiškai paminama.

O juk nėra nei blogos, nei geros istorijos, paprasčiausiai yra tik istorija. Tokia, kokia yra. Jos nevalia klastoti, falsifikuoti, perrašinėti. Ją reikia tik žinoti ir vertinti. Čia maža dalelytė skaudžios Tėvynės istorijos.

Nelygioj kovoj

Ūdaros kaimo tragedija prasidėjo iškart po antrosios sovietinės okupacijos. 1944 m. liepą Širvintose ir vėl šeimininkavo raudonarmiečių būriai. Sukurtas enkavedistų štabas rinko enkavedistų būrius, o metams baigiantis jiems jau talkino stribai. Karas ėjo į pabaigą, bet Raudonajai armijai reikėjo papildymo (gyvos mėsos), tad jaunuoliai buvo imami į kariuomenę. Tokiai brutaliai okupacinei jėgai iškart pasipriešino besikuriantys Lietuvos partizanų būriai. Vienas tarp pirmųjų Širvintų rajone (tuomet – valsčiuje) susikūrė “Kaukolės” partizanų būrys, vadovaujamas Felikso Tamašausko-Šapalo, Ūdaros kaimo ūkininko. Pirmaisiais kovotojais tapo aplinkinių kaimų jaunuoliai, nepaklusę okupacinės valdžios įsakymui vykti į karinius apmokymus ir būti pašauktiems į Raudonąją armiją. Visas būrio sąrašas man nežinomas. Lietuvos Ypatingajame archyve esančioje Broniaus Paškausko byloje įvardyti šie partizanai: Tamašauskas Feliksas-Šapalas (Ūdaros kaimas), Paškauskas Bronius-Žalvarnis (Ūdaros kaimas), Saveikis Mykolas-Gerutis (Grigaliūnai), Saveikis Stepas-Lazdynas (Grigaliūnai), Sargelis Jonas-Kardas (Levainiai), Sargelis Vytautas-? (Levainiai), Reinartas Jonas-Guba (Levainiai), Reinartaitė Marytė, ryšininkė (Levainiai), Monika ir Juozas Paškauskai, rėmėjai (Ūdaros kaimas), (?) Felė-Viltis, ryšininkė, Pakalnis (?), ryšininkas. Byloje taip pat įvardytas stribas Jonas Karpavičius ar Karpovičius. “Kaukolės” būrys priklausė Žaliojo Velnio apygardai, buvo užmezgęs ryšius su Vindeikių (vadas Juozas Naraškevičius-Šernas) ir Musninkų partizanų būriais.

Visų čia įvardytųjų likimas tragiškas: arba nušauti, arba areštuoti ir ilgiems metams nuteisti kalėti, šeimos ištremtos.

Vado šeimos likimas

Feliksas Tamašauskas buvo nušautas. Jo išniekintą kūną, pamestą aikštėje Širvintose, atpažino motina Petronėlė Tamašauskienė. Ji pasakojo: “Pažinau savo Feliuką. Labai sudarkytas, viduriai išlindę. Va su šita lazdele sustūmiau atgal, nusirišau skarelę ir uždengiau, kad nepultų musės…” Toks buvo Motinos atsisveikinimas su vienturčiu sūnum. Paskui ji niekaip negalėjo prisiminti, kaip išsitaršiusiais baltutėliais plaukais ir nesavu veidu parsirado į Ūdarą. Kur užkasti vado palaikai, ar jie perlaidoti, kaip įamžintas jo atminimas, neteko sužinoti.

Petronėlė Tamašauskienė su dviem sūnaus dukrelėm – penkerių metų Aldute ir šešių Onute – kaip stovi, taip brangios – 1947 metais buvo sugrūstos į gyvulinį vagoną ir ištremtos į amžinojo įšalo žemę Krasnojarsko krašte – Igarką. Šio miesto archyvuose apie tremtinių mirtį yra tokie įrašai: Tamašauskaitė Aldutė, Felikso, gim. 1942 m., 6m., mirė 1948 m. rugpjūčio 2 d. III stadijos distrofija. Tamašauskienė Petronėlė, Kazio, gim. 1871 m., 77 m., mirė 1948 m. spalio 7 d. Nukaršimas. Dar vieno įrašo nerasta, bet jis turėjo būti toks: Tamašauskaitė Onutė, Felikso, gim. 1941 m., 7 m., mirė 1948 m. rugsėjo 5 d. Apie tai parašė taip pat Igarkos tremtinė Paulina Paškauskaitė-Buožienė. Taigi visos trys mirė nuo bado. Pastarojo sakinio nereikėtų rašyti, bet būtina pabrėžti – žmonės buvo tremiami kad negrįžtų. Budeliams sekėsi gerai.

Partizanų rėmėjų dalia

Ūdaros ūkininko Juozo Paškausko šeima savo klojime buvo įrengusi bunkerį, nešiojo partizanams maistą, kitaip rėmė. Buvo išduoti. Monika Paškauskienė areštuota 1946 m. sausio 24 d., kalinta Ukmergėje, nuteista 6 metams lagerio ir 5 metams tremties. Juozas Paškauskas su trimis sūnumis 1948 m. spalio 23 d. suimti ir ištremti į Igarką (Krasnojarsko kraštas). Tėvas mirė 1949 m. balandžio 16 d., būdamas 47 metų, nuo plaučių uždegimo. Du nepilnamečiai vaikai Vytautas ir Leonidas atiduoti į NKVD vaikų namus tremtyje, tik nežinia kur. Monika po šešerių metų lagerių grįžo į Lietuvą, buvo areštuota ir etapu išvežta į Krasnojarsko kraštą. Stasys Paškauskas 1953 m. Igarkoje susituokė su Marija Šarkaite, 1954 m. jiems gimė sūnus Mykolas. 1957 m., remiantis Igarkos archyvais, motinai ir visiems vaikams leista išvykti. Monika Paškauskienė grįžo į Ūdarą ir netrukus mirė. Girdėta kalbant, kad Stasys su šeima irgi grįžo į Lietuvą, bet Ūdaroje ar bent Širvintų rajone jų niekas nematė. Apie Vytautą ir Leonidą žinių nėra nuo jų išsiuntimo į NKVD vaikų namus. Sodyboje Ūdaroje nelikę jokio pastato.

Jauniausio būrio partizano ir jo šeimos likimas

Bronius Paškauskas-Žalvarnis į Felikso Tamašausko-Šapalo būrį tėvo palaimintas įstojo 1944 m. spalio mėn., būdamas 17 metų. Išduotas. Suimtas 1946 m. vasario 6 d. 1946 m. birželio 26 d. Karo tribunolo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Iki 1950-ųjų kalėjo Urale, vėliau išvežtas į Čiurbai-Nuros lagerį Karagandos srityje Kazachstane. Tremtį atliko Temir-Tau mieste Karagandos srityje. Į Lietuvą su žmona ir trijų mėnesių dukryte Laima grįžo 1960 metais, po keturiolikos metų kančių. Šiauliuose šeimą priėmė į savo būstą anksčiau grįžęs bendro likimo draugas. Ten gimė sūnus Arvydas. Apie penkerius metus Bronius dirbo įvairiose Lietuvos statybose, šeimą priglaudęs Jankuose, Šakių rajone. 1966 metų vasarą laikinai apsigyveno Gargžduose pas seserį (šių eilučių autorę), įsidarbino Statybinių medžiagų kombinate. Gavęs sklypą pasistatė namą, parsivežė šeimą. Daug dirbo, užaugino vaikus, padėjo auginti pirmąjį vaikaitį. Jam buvo lemta sulaukti Lietuvos Atgimimo ir Nepriklausomybės atstatymo. Dalyvavo Sąjūdžio organizuotuose mitinguose, vėliau buvo beįsitraukiąs į Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veiklą, važiavo į Lietuvos partizanų suvažiavimą, turėjo planų organizuoti likusių gyvų likimo brolių susitikimą,  bet – 1996 metų vasarą, būdamas 69 metų, staiga mirė.

Šeima tremta du kartus. 1948 metų gegužę iš Širvintų grąžinta, nes buvo pavėluota į gyvulinių vagonų sąstatą Jonavoje. 1949 metais ištremti į Irkutsko srities Golumetės rajono Indono kaimą.  Ten 1952 metų vasario mėnesį, sulaukusi 80 metų, visai išsekusi ir paskutinį duonos kąsnį marčiai Karolinai atidavusi mirė Veronika Jurkūnaitė-Paškauskienė. Geroji senelė, savo ir aplinkiniuose kaimuose garsi pribuvėja, padėjo į pasaulį ateiti ir visiems savo anūkams. Jos dukra Paulina Paškauskaitė-Buožienė tuo metu su šeima buvo tremtyje Igarkoje. Reikėjo ilgai deginti laužą, kad būtų galima iškasti duobę: ten amžinojo įšalo žemė. 1953 metais šeimai leista persikelti į Golumetės gyvenvietę, rajono centrą. Tėvas dirbo artelėje, žiemą išvažiuodavo dirbti į taigą, Danutė (šių eilučių autorė) tarnavo pas kolchozo agronomę ir lankė vidurinę mokyklą. 1956 metais prieš pat Šv. Kalėdas, gavęs leidimą, šeimos aplankyti iš Temir-Tau atvažiavo Bronius. Sesuo ir brolis čia susipažino iš naujo: išsiskyrė, kai jai buvo šešeri metai, o dabar prieš brolį stovėjo ilgakasė šešiolikmetė abiturientė… 1957 metais išduoti pasai, leista išvykti, bet nebuvo kur – Ūdaroje šeimininkavo svetimi. Buvo nutarta vykti į Temir-Tau, pas Bronių į tremtį. Iš ten pirmasis 1960-ųjų pavasarį grįžo Bronius su šeima, po metų – Danutė su šeima ir paskutinieji – tėvai. Lietuvoje teko sunkiai kurtis, kabintis į gyvenimą. Virš sugrįžėlių galvų ilgus dešimtmečius kabojo Damoklo kardas: buvome “bandito šeima”. Karolina, Vincentas ir Bronius Paškauskai amžinojo poilsio atgulė Žemaitijoje.

Skausmą tegul tramdo viltis

Tokio likimo kaimų kaip Ūdara, Lietuvoje tūkstančiai. Gal dar ne visi suskaičiuoti? Iki šiol jie – žaizdos žemės mūsų. Netekta kas trečio-ketvirto Lietuvos piliečio. Šimtai tūkstančių aukų, o nenubaustas nė vienas budelis. Nusikaltimas yra, bet nėra kaltųjų. Neteko girdėti, kad bent vieną buvusį stribą ar enkavedistą būtų apėmusi sąžinės graužatis ir jis parodytų kokį šiukšlyną, duobę ar raistą, kur po išniekinimo miestelių aikštėse sumetė partizanų kūnus, prisipažintų, kad rašė skundus, trėmė žmones. Nebuvo nė vieno viešo prisipažinimo ar atsiprašymo. O juk tai nusikaltimai, kuriems nėra senaties termino. Pastarosios eilutės – ne kvietimas į “raganų medžioklę” ir ne siūlymas suvesti sąskaitas. Tai pilietiškas reikalavimas atstatyti teisingumą, nes laisvė laisvos šalies piliečius įpareigoja nebūti abejingus.

Danutė Paškauskaitė

Gargždai

Nuotraukos – iš autorės archyvo

Toks tas gyvenimas – vis daugiau piliečių susiduria su antstoliais. Skolos, varžytynės, alimentai – ką darysi, jei nesėkmių ruožas vis nesibaigia. Bet neretai antstolis pasibeldžia visai netikėtai, o jo darbo metodai priverčia išsižioti ir pasvarstyti, kas tu, žmogau, esi, kokios tavo teisės ir ar apskritai kažkokių teisių esama?

Tipinė situacija: pilietis padarė smulkų pažeidimą, už kurį paskirta 75 litų bauda. Išsiblaškėlis (per išsiblaškymą ir pažeidimas padarytas) banke sumokėjo 50 litų, taigi tapo skolininku. To nežinodamas žmogus ramiai gyveno ir nemalonų nuotykį pamiršo. Prisiminti teko, kai, prireikus grynųjų, bankomatas jų nedavė. Puolė žmogus tikrinti kitų sąskaitų (jų dviejuose bankuose turi net penkias) – visur tas pats. Pasirodo, antstolio nurodymu, sąskaitos areštuotos dėl tos nelemtos skolos. Toliau dar gražiau – nuo kiekvienos jų nurašyta po 336 litus, tiek išaugo suma pridėjus išieškojimo išlaidas. Summa summarum – dėl 25 Lt skolos (kažkodėl buvo perduota 75 Lt suma, kuri tik pradėjus aiškintis pakeista) nurašyta daugiau kaip pusantro tūkstančio.

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko neįprasto: nusižengei – mokėk, nesumokėjai – išieškos. Bet šioje istorijoje daug niuansų, verčiančių susimąstyti apie eilinio piliečio padėtį biurokratinėje sistemoje. Pirmiausia – policijos veiksmai. Ar mokesčių mokėtojų išlaikoma tarnyba greita tik skirti baudą? Jei žmogus pamiršo ar, kaip aptariamuoju atveju, suklydo mokėdamas, gal reikėtų pirmiausia jį perspėti, tik paskui imtis griežtesnių veiksmų? Juk nesunku nusiųsti SMS ar elektroninio pašto žinutę. Minimu atveju – net teisingos sumos nesivarginta nustatyti. Apie antstolio veiksmus nežinau ką ir galvoti. Nesu teisės žinovė, bet žinantys teigia, kad pirmiausia turėjo būti pranešimas apie susidariusią skolą, o vėliau, nustačius, kad sąskaitoj yra pinigų – apie jų nurašymą. Tai nebuvo padaryta. Pasiteisinimai, kad kurjerė nieko nerado namuose, skamba juokingai: niekas nesėdi per dienas namuose, bet gauna korespondenciją. Jei, žinoma, ją pristato sąžiningi kurjeriai ar paštininkai. O lėšų nurašymas nuo visų sąskaitų? Ar tai logiška ir teisėta? Ir paslauga labai jau nepigi, skola dėl to išaugo keturgubai. Bet, ko gero, labiausiai stebina bankų veiksmai: kodėl tas pats bankas, žinodamas skolos dydį, areštuoja visas sąskaitas ir nurašo tą sumą nuo kiekvienos? Ar ten dirba ne protaujantys žmonės, o robotai – automatai? Ar taip skatinamas klientų pasitikėjimas?

Taip ir gimsta sąmokslo teorijos. Anot politikos patriarcho: kas galėtų paneigti, kad… Taigi, kas galėtų paneigti, kad antstoliai nėra susitarę su policija, jog ši nuolat teiktų jiems klientus, kuriuos galima kaip reikiant apipešioti? Juk kadaise antstolių tarnyba irgi buvo valstybinė, dirbta, galima sakyti, išvien. Ir kas galėtų paneigti, kad bankai neturi naudos iš bendradarbiavimo su antstoliais? Minimu atveju, už lėšų nurašymą bankai pasiėmė po keturis litus nuo kiekvienos sąskaitos. Kilus skandalui, permokos grąžinamos, bet ir už jas po pusantro lito atskaitoma iš savininko sąskaitos. O kuo jis čia dėtas? Kas persistengė, lai tas ir moka. Atrodytų, ar solidus bankas praturtės iš tokių sumų? Kodėl gi ne, pažiūrėkit, kiek tokių atvejų būna. Kuklios, bet nuolatinės pajamos. Kaip sakoma, lašas po lašo… Nenorėčiau su tokiu banku turėti reikalų.

Kaip sakiau, nesu teisės reikalų žinovė, gal visi šios istorijos dalyviai teisūs ir įstatymams nenusidėję. Bet su žmogiškumu prasilenkta gerokai. Tik kam tai rūpi?

Beje, Prezidentės metiniame pranešime yra tokie žodžiai: “Valstybė stipri tiek, kiek žmonės tiki jos teisingumu. Tai sakydama, galvoju ne tik apie įstatymo raidę. Galvoju apie visapusį – socialinį, ekonominį, bendražmogiškąjį – teisingumą plačiąja šio žodžio prasme.”

Janina Pukienė

Kai Varnalėšų seniūnijoje nedarbas kas antram pažvelgė į akis, viename tarybos posėdžių kilo diskusija, ar seniūnija susidariusią situaciją tinkamai panaudoja savo labui.

- Didėjantis nedarbas visų pirma reiškia augančią konkurenciją dėl darbo vietų, – aiškino į tarybos posėdį atslinkęs ūkininkas Vincokas. – Jeigu yra nenorinčių, nemokančių ar nesugebančių dirbti, jie turi suprasti, kad prie valstybės išlaikomos įstaigos durų laukia dešimtys vakarykščių absolventų, kurie tik ir laukia progos, kaip praktiškai panaudoti aukštojoje mokykloje įgytas žinias. Sakyčiau, šią susiklosčiusią situaciją būtų galima paaiškinti antruoju Niutono dėsniu, kai veiksmo jėga lygi atoveiksmio jėgai. Žodžiu, nedarbas sukelia norą dirbti. O jūs tai ignoruojate.

Tačiau valdančioji pozicija su seniūnu Kastyčiu priešakyje tas Vincoko kalbas sutiko su pašaipėlėmis.

- Atsirado mat fizikas – romantikas, – pasišaipė seniūnas. – Dar Chruščiovo atšilimo laikais buvo įrodyta menka fizikos įtaka politikai, ir fizikai sumaišyti su purvais. Atmink, žemės kirmine, kad politikoje, juo labiau – vietos savivaldoje, egzistuoja savi dėsniai.

Vincokas nepatenkintas sušnypštė. Jis puikiai suprato, kad po skambiomis seniūno frazėmis slypi ne kas kita, kaip noras aplink save išlaikyti ištikimus, nors ir visiškai nieko nesugebančius padlaižius.

- Puikiai žinome, kaip jūs skelbėte konkursus valstybės tarnautojų pareigoms užimti, – priminė ūkininkas. – Paimamas subinlaižys ar koks giminaitis, bendrapartietis ar jo atžala, vos ne išmatuojamas ūgis, svoris, krūtinės ir sėdynės apimtis, pagal tai parašomos konkurso sąlygos – ir pirmyn. Štai ir rezultatas – šiandien seniūnijos administracijoje nėra kam dirbti. Tos mergaitės, kuriomis apsistatėte, nesugeba nieko, išskyrus vaidinti dirbančias. Ir tai daro su stebėtinu pagreičiu. Beje, kuris ten Niutono dėsnis kalba apie pagreičio įtaką kūnui?

Išgirdę Vincoko samprotavimus, kai kurie nusijuokė, tačiau seniūno tokios kalbos nepaveikė. Pasitaisęs kaklaraištį, Kastytis išpūtė krūtinę:

- Atleiskite, Vincokai, bet jūs man atrodote ribotas. Kurių galų užsiciklinote su tuo suplėkusiu Niutonu ir fizika, kai yra ir geresnių mokslų, pavyzdžiui, – chemija. Vien jau ko garsusis Boilerio-Varijoto dėsnis vertas?!

Vincokas šyptelėjo:

- Boilerio-Varijoto?! Na, yra toks Boilio-Marioto dėsnis, jeigu kalbate apie jį. Bet kuo jis susijęs su mūsų aptariamais dalykais? Jūsų priimtieji į darbą net chemijai neįdomūs – jų tuščiose makaulėse, manau, nevyksta jokie cheminiai procesai.

- Koks mums skirtumas: Boilerio ar Boilio, – nukirto seniūnas. – Jeigu esate įsitikinęs, kad mūsų specialistų galvos – tuščios, kiekvienas chemikas jums pasakys, kad šiaip tuščių ertmių nebūna. Jei yra tuštuma – yra ir dujų. O dujos bei jų tūris – vienas specialisto perspektyvumo požymių.

- Kuo dujos susijusios su žmogaus profesiniais sugebėjimais? – aiktelėjo Vincokas.

Seniūnas triumfuodamas apžvelgė visus ir kreipėsi į ūkininką:

- Baikite, Vincokai, šią demagogiją. Nuo šiol atminkite pats ir kitiems pacituokite Boilerio-Varijoto dėsnį: kuo tuštesnė galva, tuo daugiau dujų, o kuo daugiau dujų – tuo žmogus aukščiau kils. Taigi, kaip matote, mūsų seniūnija yra tikrai iškilių ateities politikų aerodromas…

-gb-

Per šias dienas į Širvintų rajono policijos komisariatą buvo pristatyti 2 asmenys: rajono gyventojas J.M. neblaivus šlitinėjo Širvintų miesto Upelio gatvėje, o širvintiškis S.S. – tos gatvės 16-ojo namo laiptinėje.

Viešosios policijos patruliai išaiškino 11 Kelių eismo taisyklių pažeidėjų, tarp jų – 2 neblaivius vairuotojus: birželio 7-ąją automobilį “Audi 80″ neblaivus vairavo rajono gyventojas R.K., o birželio 9-ąją, 1.20 val., Širvintose, Plento gatvėje, buvo sustabdytas dviratį neblaivus vairuojantis širvintiškis Š.G.

Pradėta ikiteisminių tyrimų. Dėl analogiškų ganyklose įvykdytų 1,5 kub. m talpos aliumininių statinių vagysčių birželio 7-ąją į policiją kreipėsi L.K. ir V.B.

Birželio 8 dieną Komisariate užregistruotas L.L. skundas, kad apvogta rajone esanti parduotuvė.

Tą pačią dieną užregistruotas rajono gyventojo A.A. skundas, kad birželio 6-ąją, apie 2 val., jį sumušė iš matymo pažįstamas vaikinas. Dėl kaimynų netinkamo elgesio birželio 9-ąją gautas S.G. iš Jauniūnų seniūnijos skundas.

Policija tęsia kovą su degtindariais. Trečiadienį Komisariate užregistruotas tarnybinis pranešimas, kad savo namuose Jauniūnų seniūnijoje L.M. laikė namų gamybos stipriųjų alkoholinių gėrimų.

“Širvintų krašto” informacija