Į “Širvintų kraštą” kreipėsi laikraščio skaitytoja Valdė Guigo. Moteriai dažnai tenka važiuoti Širvintų Vilniaus gatve naujai suremontuotu tiltu per Beržės upelį. Pasak jos, po remonto, kuriam Savivaldybė išleido daugiau nei 700 tūkstančius litų, tiltu visiškai neįmanoma važiuoti – vien duobės.

Susipažinome su skundu. Iš tikrųjų, laikraščio skaitytoja – teisi. Rajono Savivaldybė tilto per Beržės upelį Širvintų Vilniaus gatvėje rekonstrukciją vykdė labai neatsakingai. 2008 metų birželio 11 dieną ji buvo paskelbusi supaprastintą atvirąjį konkursą, kurį Viešųjų pirkimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, vykdydama Viešųjų pirkimų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą kontrolės funkciją, rugpjūčio 21 dieną nustatė Įstatymo pažeidimus, įpareigojo Savivaldybę panaikinti Viešojo pirkimo komisijos sprendimus ir iš naujo svarstyti pasiūlymus. 

Rugsėjo 25 dieną Savivaldybės administracija informavo Viešųjų pirkimų tarnybą apie įpareigojimo įvykdymą ir pranešė, kad sudaryta statybos rangos sutartis su UAB “Pabaltijo statybos ir remonto korporacija”, kuri įvykdys numatytus darbus iki gruodžio 15 dienos. Pasirodo, vėliau Savivaldybė sutartį su konkursą laimėjusia bendrove nutraukė, sudarė naują su UAB “Autokausta”, bet Savivaldybės administacijos direktorius Pranas Kamienas Viešųjų pirkimų tarnybai apie tai nė nesiteikė pranešti – už tai turėtų būti nubaustas.

Naujasis darbų rangovas, nors ir kaip stengėsi, bet nei iki gruodžio 15-osios, nei iki Naujųjų metų tilto rekonstruoti nesugebėjo. Darbai vyko visą sausį. Neaišku, kaip Savivaldybė su bendrove, vykdžiusia tilto rekonstrukciją, atsiskaitė, nes Ūkio ministerijoje “Širvintų kraštui” paaiškino, kad tam reikalui skirtus pinigus reikėjo būtinai panaudoti iki Naujųjų metų.

Kyla abejonių, ar pinigai už dar nepadarytus darbus nebuvo sumokėti iš anksto, o rangovas tik ir laukė, kada tiltas bus priimtas, ir, vaizdžiai sakant, nusimuilino. Kas dabar suremontuos važiuojamąją kelio dalį, užlygins duobes – neaišku, nes šių metų rajono biudžete lėšų tam nenumatyta. Nebent tuometinis Savivaldybės administracijos direktorius Pranas Kamienas (vakar rajono tarybos posėdyje vykdant Vyriausiojo administracinio teismo sprendimą jis PRIVALĖJO būti atleistas) tai padarytų už didžiules išeitines pašalpasvieną gavo pernai išeidamas iš Bagaslaviškio pagrindinės mokyklos direktoriaus posto, io kitą gaus šiemet palikdamas administracijos direktoriaus kėdę?

“Širvintų krašto” informacija

Prokuratūros vadovybės vizito tikslas – susipažinti su atnaujinta Širvintų rajono apylinkės prokuratūra, darbo sąlygomis ir rezultatais.

1990-1991 metais tuometinėje Širvintų rajono prokuratūroje prokuroru, paskui – vyriausiuoju prokuroru dirbęs Algimantas Valantinas vargiai atpažino jam atmintyje dar išlikusias patalpas. Po rekonstrukcijos ne tik pasikeitė kai kurių kabinetų išdėstymas, bet ir jų interjeras, atnaujinti baldai.

Svečiai pasidžiaugė, kad pagerėjo sąlygos kolegoms ir klientams, palinkėjo, jog sunkmetis aplenktų daugelį mūsų gyvenimo sričių, kad kolektyvas imtųsi darbų su naujomis jėgomis. Ramutis Jancevičius Vilniaus apygardos prokuratūros vardu padovanojo paveikslą “Krivio sapnas” ir priminė, kad jis iš dalies susijęs su Širvintomis. Anot legendos, kunigaikščiui Gediminui pranašišką sapną išaiškinęs krivis Lizdeika gyveno Kernavėje.

Beje, apžiūrėję patalpas, svečiai dar apsilankė ir Kernavėje.

“Širvintų krašto” informacija

Ramūnas Mikučionis, baigęs Gelvonų vidurinę mokyklą, dabartinėje Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje Girionyse įgijo miškininko specialybę. Pasak Ramūno, kažko gyvenime “iki pilnos laimės” trūko. Per daug jau ramus tas miškininko gyvenimas. Jaunuolis privalomąją karo tarnybą atliko Kaune. Kario duona patiko ir Ramūnas nutarė tapti profesionaliu kariu. Perėjęs nelengvą atranką, pasirašė kontraktą ir dabar tarnauja Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotajame pėstininkų batalione, karo medicinos tarnyboje. Pagal pareigas Ramūnas – “medicinos broliukų” (paramedikų) būrio vado padėjėjas. Vasario 16-ąją vyresnysis seržantas Ramūnas Mikučionis su savo šeima svečiavosi Gelvonuose pas tėvus ir sutiko “Širvintų kraštui” papasakoti apie profesionalaus kario gyvenimą.

- Ar nebaisu Jums buvo pasirašyti kontraktą ir tapti kariu profesionalu?

- Kontraktas pasirašomas tik penkeriems metams. Vėliau esi pervedamas į sveikatos grupę – tikrinama sveikata, žiūrima, ar tinkamas tolesnei tarnybai. Jeigu atitinki visus kriterijus, gali pratęsti sutartį dar penkiems metams. Karys, ištarnavęs 25 metus, išleidžiamas į pensiją.

- Jums dabar…

- Trisdešimt metų, o kariuomenėje tarnauju jau dešimt… Taigi, į pensiją išeisiu po 15 metų – dar visai jaunas, turėdamas tik 45-erius metus.

- Girdėjau, kad pradėjus vykdyti atkūrimo darbus Afganistano Goro provincijoje Algirdo bataliono kariai nuo 2005 metų vykdo misijas Afganistane?

- Taip. 2006 metais pagal kontraktą pusę metų buvau išvykęs į misiją Afganistane. Iš karto sakau, kad ten vykau ne dėl pinigų. Norėjosi pasižvalgyti po pasaulį, susipažinti su visai kitokia kultūra. Apie mano ketinimus sužinojusi mama iš pradžių tuo nepatikėjo, o vėliau, kaip ir kiekviena mama, susirūpinusi sūnaus saugumu, nenorėjo išleisti. Žinoma, jaudinosi ir žmona, tačiau ji tapo jau “pusiau kariškė” ir mane suprato…

- Ar Afganistano gamta labai skiriasi nuo Lietuvos?

- Labai. Pirmiausia, tai – kalnų šalis. Afganistane dideli temperatūrų kontrastai. Vasarą vidurdienį oro temperatūra pakyla iki 50 laipsnių karščio, o naktį – jau 5 laipsniai žemiau nulio. Žiemą oro temperatūra nukrinta net iki minus 30 laipsnių. Kalnuose uolos ir akmenys yra minkšti, iš jų patogu statyti namus. Iš tokių akmenų statomi labai gražūs su įvairiais ornametrais ir įvairaus dydžio pastatai. Turtingi afganai pasistato prašmatnius apartamentus. Vargingųjų (o tokių dauguma) kvartaluose, namai dažniausiai krėsti iš molio. Afganų architektūroje labai svarbus elementas – tvora. Pirmiausia jie pasistato tvorą, o tik vėliau statosi namą. Turtingųjų nedaug, tai vadai arba kaimo seniūnai – išsilavinę žmonės, išlaikę Korano egzaminą, nors kartą apsilankę šventajame Mekos mieste.

- Kalbama, kad Afganistanas yra šalis, kurioje daugiausiai pasaulyje pagaminama narkotikų?

- Afganai alkoholio visai nevartoja, jiems tai daryti draudžia religija. Jie narkotikų nesileidžia ir į veną, o dažniausiai rūko opijų ir vaikšto nuo jo apsvaigę. Mačiau avariją, kurioje susidūrė du motociklais važiavę jaunuoliai. Abu voliojosi dulkėse kruvini ir išsišiepę – matyt, “apsirūkę” ir nejautė skausmo. Narkotikų bizniui palanki ir gamta. Vietiniai per sezoną nuima aštuonis aguonų derlius. Afganai nesupranta, kodėl jie neturėtų auginti aguonų. Aguonos yra pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis. Jiems neauginti aguonų būtų tas pats, kas lietuviams gyventi be bulvių. Vietiniai parduoda aguonų derlių ir jiems visai nesvarbu, kam vėliau tos aguonos naudojamos.

- Sakoma, kad Goro provincijoje, kurioje tarnauja lietuviai taikdariai, yra gana ramu. Kodėl taip yra?

- Goro provincija yra kalnuose. Skurdi gamta (per pusę metų spėjau pamatyti tik vienos rūšies keistokos formos medžius). Ten vietiniai gyventojai gyvena labai vargingai, todėl talibams nėra jokio biznio, nėra dėl ko šioje provincijoje kariauti.

- Afganų šeimos didelės. Narkotikais sotus nebūsi. Juk reikia kažką ir valgyti?..

- Vietiniai augina avis, kurias gano kalnų šlaituose. Aplink namus kapstosi vištos. Javus auginti nelabai moka. Tiesa, jų duona man labai patiko, tai iš neraugintos tešlos kepti papločiai. Ją kepa ant laužo. Ugnį kūrena kalnuose rinktais žabais arba džiovintu mėšlu. Labai populiarus patiekalas – ryžiai. Tiesą sakant, gyvendamos tokiomis sąlygomis, lietuvaitės turbūt greitai visas savo dietas pamirštų… Šeimos tikrai didelės, auginančios vidutiniškai 7-8 vaikus. Moterys gimdo labai dažnai, tačiau toli gražu ne visi vaikai užauga, dažniausiai miršta maži, iki trejų metų. Afganai mirties nebijo. Kai žmogus numiršta, jie džiaugiasi, kad baigėsi jo kančios šioje žemėje. Dažnai serga virškinamojo trakto infekcijomis. Visos šios ligos – dėl vandens. Vietiniai nelabai supranta, kas yra higiena. Toje pačioje upėje girdomi ir maudomi gyvuliai, prausiasi patys, skalbia, iš čia imamas vanduo maistui.

- Kalbama, kad vyras gali turėti kelias žmonas?

- Galima turėti keturias žmonas, tačiau jos labai brangios. Iš tikrųjų Afganistane žmonos yra perkamos. Dažnai bendraudavau su afganu vertėju, kuris gyrėsi, kad už žmoną mokėjo 25 000 tūkstančius dolerių. Pinigus renka visa šeima ir atiduoda tėvui. Taigi, gali turėti kelias žmonas, tačiau jas reikia nusipirkti, paskui išmaitinti jas ir visus vaikus. Kai apsilankai šeimoje, tai būni labai gerbiamas svečias. Svečią vaišina, tačiau kartu valgo tik vyrai. Dar viena Afganistane europiečiams neįprasta taisyklė – nekalbinti moterų. Pagal jų papročius, nepažįstamą moterį užkalbinęs ar su ja pasisveikinęs vyras vertas paniekos.

- Įdomu būtų sužinoti apie vaikų auklėjimą, apie pedagogikos subtilybes…

- Goro provincijoje mokyklų, turinčių pastatus arba nors palapines, yra nedaug. Dažniausiai pamokos vyksta lauke. Atskirai mokosi mergaitės ir berniukai. Žiemą, kada šalta, mokyklas uždaro. Mokytoju dirba šiaip protingesnis kaimo žmogus. Pamokų metu sėdi ant žemės. Vienai mokyklai buvome padovanoję baldus, tačiau jie, užėjus šalčiams, buvo panaudoti vietoj malkų… Gydytojus, mokytojus kaimuose labai gerbia. Reikia pasakyti, kad dauguma vaikų yra labai imlūs mokslui. Tas pats vertėjas anglų kalbą išmoko per pusę metų. Anot jo, jeigu būtų neišmokęs, tai tėvas būtų jį užmušęs. Kitas pavyzdys – svečiavausi vienoje šeimoje. Vyresniajam broliui pasirodė, kad jaunesnysis yra per daug įkyrus ir negerbia vyresniųjų. Paėmė akmenį ir tvojo juo per galvą broliui. Tas net kūlversčiais nusirito ir krito be sąmonės. Norėjau jam padėti, tačiau vertėjas paprašė nesikišti. Ir iš tikrųjų – jaunesnis broliukas greitai atsipeikėjo, tačiau arčiau nebelindo. Štai ir visa pedagogika…

- Ką dar įdomaus galite papasakoti?

- Labai savita gamta. Čia pirmą kartą pamačiau baltą vilką. Vietiniai augina didžiulius aviganius šunis, kurie apgina avių bandas nuo vilkų. Tų šunų uodegos ir ausys yra nukirptos. Pasirodo, kad taip daroma ne dėl mados, o todėl, kad tai patys skausmingiausi jų kūno taškai. Kai šuo neturi nei uodegos, nei ausų, tada jam lengviau kovoti su vilkais. Pagrindinė paprasto žmogaus transporto priemonė – asilas. Turtingi afganai turi ir mašinas – daugiausiai važinėja su tojotomis. Iš krovininių labiausiai paplitusios “Kamaz” ir “Mercedes” markės mašinos. Mašinos ten keistai vertinamos. Nesvarbu, kelintų ji metų gamybos, svarbu, kiek metų ta mašina naudojamasi Afganistane. Visko nepapasakosi… Norint nors paviršutiniškai suprasti jų papročius, jų galvoseną, reikėtų pagyventi toje šalyje ilgiau.

- Vis dėlto dabar jau galite pasakyti, ar misijos dalyviams Afganistano Goro provincijoje negresia pavojai?

- Žmogaus gyvenime yra daug visokių pavojų. Goro provincija žinoma kaip rami, tačiau per ją eina ginklų kontrabandos kelias. Daugelį metų kariaujančioje šalyje pilna minų. Jos ten užsiliko nuo sovietmečio. Tačiau tokia kario duona – visas baimes ir abejones tenka atmesti. Mes atliekame taikos palaikymo misiją ir su vietiniais gyventojais nekariaujame. Vietiniai gerbia lietuvius ir dėl to, kad Lietuva taip pat, kaip ir Afganistanas, buvo užimta tų pačių okupantų.

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas

- Kokie gimnazijoje esantys būreliai aktyviausiai dalyvauja rajono kultūriniame gyvenime?

- Gimnazijoje veikia daug mokinių mėgiamų, jaunų žmonių populiarumą pelniusių būrelių. Labai aktyviai ir originaliai veiklą plėtoja gitaristų (vadovas Arvydas Golcas), vokalinis instrumentinis (vadovė Jurga Sarpauskienė), muzikos (vadovė Jūratė Aniukštienė), “Srovė prieš srovę” (vadovės Stasė Rulevičienė ir Aldona Ragelskienė) būreliai. Žiūrovų pasitikėjimą pelnė tautinių šokių kolektyvas “Siaustukas” (vadovė Ramunė Bolotnikovienė) bei mišrus choras (vadovė Irena Vasiliauskienė).

- Kas būna įdomiausių kultūrinių renginių iniciatoriai gimnazijoje?

- Daugiausiai iniciatyvos imasi mokiniai: jiems patinka pramogos, tad ruošia “Lauroviziją”, šimtadienį, Valentino dienos renginius, Mokytojų dienos minėjimą, Kaziuko mugę, Naujametinį karnavalą. Mokytojai koordinuoja labiau vertybines nuostatas propaguojančius renginius: Lietuvos karių dieną, lietuvių kalbos savaitę ir kitus.

- Kokios kultūrinio gyvenimo tradicijos būdingos jūsų gimnazijai? Kuo jos išsiskiria iš kitų?

- Savotiško šarmo turintis gimnazijos renginys – pirmokų krikštynos. Tai lyg įvadas į gimnazijos gyvenimą, telkiantis mokinių bendruomenę. Prieš dvejus metus įsigalėjo labai mokiniams patikęs dalykas – pertraukos staigmenos. Dabar tai tapo norma.

- Kas naujo ir įdomaus pastaraisiais metais išryškėjo Jūsų ugdymo institucijos kultūriniame gyvenime?

- Prigijo graži iniciatyva “Padovanok bibliotekai knygą”. Antrus metus laurus rajoniniuose ir respublikiniuose konkursuose skina teatro studijos, vadovaujamos Vilmos Kalesnykaitės ir Birutės Šinkūnaitės, jaunieji aktoriai. Didžiulio susidomėjimo ir ovacijų susilaukė mokytojų ir mokinių duetai (vadovė Irena Vasiliauskienė).

- Kokie kultūriniai gimnazijos ryšiai su kitų rajono, respublikos, užsienio šalių mokyklų kolektyvais?

- Jau keletą metų gimnazija bendrauja, ruošia bendrus projektus, organizuoja sporto varžybas su beveik visomis rajono mokyklomis, Giedraičių Antano Jaroševičiaus vidurine mokykla, Visagino Draugystės vidurine mokykla, Kupiškio Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazija, Ukmergės Užupio vidurine mokykla, Latvijos Livani miesto I – ąja vidurine mokykla, Vokietijos Barselio realine gimnazija.

- Kas, Jūsų nuomone, labiausiai trukdo kultūros plėtrą gimnazijoje?

- Labiausiai trukdo įsigalėjusi negatyvi moksleivių nuostata, jog kažkas turi juos linksminti. Gimnazistai tik pareiškia teigiamą arba neigiamą nuomonę, o patys iniciatyvos imasi nenoriai. Džiugu, kad yra grupė entuziastų, puoselėjančių gimnazijos tradicijas, ieškančių naujovių, judinančių bendraamžius. Justas Blažys, Tautvydas Pečiulis, Deimantė Stankutė, Giedrė Janavičiūtė, Liepa Olšauskaitė, Agnė Stundytė, Arnoldas Juchnevičius – tai moksleivių komanda, su kuria galima kalnus nuversti.

- Kokią gimnaziją norėtumėte matyti ateityje?

- Tai ugdymo institucija, kurią lanko norintys mokytis, norintys rimtai dirbti, rodantys iniciatyvą, gebantys organizuoti užklasinę veiklą, mokantys užjausti ir padėti kitiems, alsuojantys altruizmu jauni žmonės. Būtų išties malonu, jei jaunimas puoselėtų atjautą, supratingumą, nuoširdumą, kilnumą – amžinąsias vertybes, visais laikais reikalingas žmogui.

- Gimnazistai ruošiasi pasipuošti elegantiškomis uniformomis. Kaip vertinate šią iniciatyvą?

- Labai palankiai. Šiam gimnazistų žingsniui pritariu. Gimnazija turės savo veidą, savo stilių. Gimnazistai turės galimybę reprezentuoti savo miestą rajoniniuose ir respublikiniuose renginiuose.

- Ko palinkėtumėte gimnazistams ir jų ugdytojams?

- Gimnazistams linkėčiau matyti savyje ir aplinkui save gėrį ir grožį, gyventi pagal principą: “Kas kitas padarys, jei ne aš.” Mokytojams linkiu kilti patiems ir kelti kitus, visada būti mažu žiburėliu, dalijančiu šviesą ir tiesą.

- Ačiū už pokalbį.

Romas Zibalas

Po ketverių metų, pasibaigus šio etapo varžyboms, dvi pajėgiausios rinktinės pateks į “Premier” divizioną. Pirmąjį susitikimą lietuvės žaidė su Graikijos stalo tenisininkėmis.

Pirmąjį susitikimą Lietuva žaidė su Graikija ir laimėjo 3:1. Svarbų tašką mūsų šalies rinktinei pelnė Lina Misikonytė, 3:1 įveikusi graikę A. Papadaki.

Pirmąjį setą širvintiškė laimėjo net 11:1. Jos treneris Gediminas Ušackas sakė, kad taip pakiliai rungtyniaujanti Lina tąkart buvo įveikusi bet kurią varžovę.

Tačiau antrajame sete graikė atkuto ir laimėjo 11:7.

- Kairiarankė varžovė pastebėjo, kad Lina sunkiau priima į kairę nuo jos atmuštus kamuoliukus ir tuo pasinaudojo, – sakė Gediminas. Paskui tuos žodžius patvirtino ir pati žaidėja.

Vis dėlto Lina susiėmė ir trečiajame sete atstatė sau naudingą persvarą, laimėjusi 11:3.

Lemiamame trečiajame sete žaidimas klostėsi Linos naudai, tačiau, esant rezultatui 6:1, Lina staiga susiėmė už kojos. Pasirodo, nepatogiai pastačiusi koją ji traumavo čiurną. Kilo grėsmė, kad širvintiškė pasitrauks iš varžybų, o pergalė bus pripažinta graikei.

Tačiau Lina sugrįžo.

- Man trenerė ir žaidėjos siūlė pasėdėti, – “Širvintų kraštui” sakė Lina Misikonytė. – Tačiau aš paprašiau kuo greičiau pradėti žaidimą, kol koja neištino. Tada nebūčiau galėjusi stovėti, o taip tikėjausi laimėti setą bent padavimais.

Atakuodama graikė kelis kartus apmaudžiai suklydo ir širvintiškė sėkmingai baigė savąjį susitikimą, trečiąjį setą laimėjusi 11:3.

Du taškus Lietuvos rinktinei pelnė Europos čempionė Rūta Paškauskienė, 3:1 įveikusi Ch. Fili ir 3:0 – A. Papadaki.

Trečiajame susitikime 17-metė Ieva Venclavičiūtė 0:3 pralaimėjo pirmajai varžovių raketei E. Ntoulaki.

Lina sakė, kad graikai tikėjosi, jog “kieta” gynyba pasižyminti Ch. Fili rungtyniaus su širvintiške, tačiau lietuvės sėkmingai sudarė eilę ir tai lėmė svarbų tašką.

Balandžio 1-ąją mūsų šalies rinktinė rungtyniaus Portugalijoje, o rudenį Vilniuje – su Liuksemburgu.

Gintaras Bielskis

Viešosios policijos patruliai išaiškino 8 Kelių eismo taisyklių pažeidėjus, tačiau neblaivių vairuotojų tarp jų nebuvo. Bent policija apie tai nepraneša.

Policija informuoja apie vieną eismo įvykį: vasario 25-osios rytą kelyje Širvintos-Bagaslaviškis-Kaliakiemis, ties sankryža su keliu į Družus, Širvintų seniūnijos gyventoja Ž. Z. automobiliu partrenkė per kelio važiuojamąją dalį ėjusią tos pačios seniūnijos gyventoją I. K., gimusią 1953 m. Moteris dėl dešiniojo žastikaulio lūžio paguldyta į Ukmergės ligoninę.

Pradėta ikiteisminių tyrimų, keli jų – dėl smurto padarinių. Komisariate užregistruotas Širvintų miesto Kalnalaukio gatvės gyventojo Edgaro K. skundas, kad vasario 16-ąją jis buvo sumuštas kavinėje “Lelija”.

Vasario 24-ąją užregistruotas tarnybinis pranešimas, kad tądien apie 20 val. namo laiptinėje neaiškiomis aplinkybėmis buvo sužalotas pil. A. C. Šykštų mūsų rajono Komisariato pranešimą papildo Policijos departamento informacija. Matyt, aukštesnės instancijos pareigūnai geriau nutuokia, apie ką ir kaip reikia informuoti visuomenę, o kas laikoma ikiteisminio tyrimo konfidencialia informacija. Anot Policijos departamento, vasario 24-ąją, 20 val. 30 min., į Širvintų ligoninę iš Medžiukų kaimo buvo pristatytas ir dėl durtinės žaizdos pilve į Vilniaus ligoninę išvežtas bei paguldytas 1991 metais gimęs A. C. Policija aiškinasi sužalojimo aplinkybes.

Policijos departamento pareigūnai galėtų pamokyti mūsiškius ir dėl kito įvykio. Anot mūsų rajono Komisariato informacijos, vasario 25-ąją užregistruotas 1991 metais gimusio Jauniūnų seniūnijos gyventojo D. D. skundas, kad tądien Jauniūnų seniūnijoje jį sumušė iš matymo pažįstami jaunuoliai ir atėmė telefoną. O štai Policijos departamento pareigūnai mano, jog visuomenei būtina žinoti, kad tai apie 1 val. nutiko Paspėrių kaime. Be to, nukentėjusysis dėl kūno sumušimo paguldytas į ligoninę, o materialinis nuostolis – 400 litų.

Tikėkimės, kad iš atostogų grįžęs Komisariato viršininkas palieps mūsų pareigūnams pasikonsultuoti su kolegomis Policijos departamente ir pasimokyti viešumo.

Į Komisariatą taip pat kreipėsi J. S. ir parašė skundą, kad ją konflikto metu apstumdė R. N.

Policija pradėjo tyrimų dėl vagysčių. Vasario 23-iąją užregistruotas širvintiškio A. Š. skundas, kad apvogtas jo garažas Širvintų kaime. Kitą dieną užregistruotas J. B. skundas, kad grįžęs namo pastebėjo, jog įsibrauta į namus ir pavogta įvairių daiktų. Vasario 25-ąją užregistruotas ir Zibalų seniūnijos gyv. G. B. skundas, kad iš namų pavogta daiktų.

Vasario 23-iąją policija pradėjo ikiteisminį tyrimą mirties priežasčiai nustatyti – savo namuose Zibalų seniūnijoje rastas mirusio V. S. kūnas be išorinių smurto žymių.

Tą pačią dieną Bagaslaviškio vienkiemyje Rita T., tvarkydama tėvų sodybą, palėpėje rado II-ojo Pasaulinio karo vokišką rankinę pėstininkų granatą. Iškviesti Antiteroristinių operacijų rinktinės “ARAS” pareigūnai granatą išardė ir nukenksmino vietoje.

“Širvintų krašto” informacija