“Širvintų krašte” išspausdinus straipsnį apie tragediją Pakalniškių kaime, kai nuvirtęs statomo namo skliautas mirtinai sužalojo tryliktuosius metus einančią Musninkų vidurinės mokyklos mokinę, į redakciją paskambino rajone namą besistatanti skaitytoja Elena ir papasakojo savo namo statybos istoriją. Moteris apgailestavo, kad kontroliuojančos institucijos iš tiesų skiria per mažai dėmesio darbų kokybei ir saugai.

- Žmonės jau sako: “Neturi problemų – pradėk statyti namą”. Jeigu būčiau žinojusi, kiek rūpesčių atneš statybos, būčiau ir toliau gyvenusi lūšnelėje. Į statomą namą mes jau “įdėjome” per 80 tūkst. litų, bet nesame garantuoti, kad mūsų svajonių namas, kuriame tikimės gražiai gyventi išėję į pensiją, nesugrius, kaip nutiko Pakalniškiuose. Ką čia nesugrius, jis – jau griūva! Skirtumas tik tas, kad skliauto blokelių griūtis Pakalniškiuose iš žmonių atėmė vaiką, iš mūsų kol kas – tik pinigus, – sakė Elena.

Vieną rytą grįžusi iš pievos Elena pastebėjo, kad jos statomas namas jau – be ventiliacijos kamino. Vakare buvo, ryte, išvažiuojant į pievą pas karves, – buvo, o grįžus į namus – ne. Tąryt nesiautė nei vėjai, nedrebėjo žemė, sparnais siekdamas žemę nepraskrido joks lėktuvas, net vaikai nešaudė iš laidynių, tačiau jų statomas namas stovėjo be vieno kamino.

Iškviesti statybininkai pasiteisino, kad dėl nugriuvusio kamino jie – nekalti. Girdi, patys nuvertėte, taigi neieškokite kaltų!

- Negi mes būtume kvailiai, kad griautume tai, kas mums kainavo didelius pinigus? Už kamino blokelius sumokėjome apie 2000 litų, dar 550 litų kainavo jų sumūrijimas. Ir štai, statybininkų nuomone, ėmėme ir patys nugriovėme tą kaminą! – piktinosi skaitytoja. Jos nuomone, gerai pastatyto kamino dar ir nenugriausi: namai sudega, o kaminai lieka stovėti.

Jos ir tų statybininkų keliai, žinoma, išsiskyrė. Šiandien namą toliau stato kiti žmonės. Apžiūrėję statybvietę jie pasakė, kad iki tol dirbusieji į darbą žiūrėjo pro pirštus. Kas žino, gal tai – ir noras sumenkinti kitus bei pakelti savo vertę, tačiau kai kurie paminėti faktai pasitvirtino, o tai sukėlė įtarimų, kad ankstesnieji statybininkai savo darbo neišmanė. Arba išmanė paviršutiniškai.

- Juokinga sakyti, bet dabar daugelis į skiedinį pila indų ploviklio “Fairy”. Pylė ir pas mus. Kaip paaiškino naujieji statybininkai, jis palengvina mūrijimo darbus, siūlės atrodo gražiau, tačiau dėl to susilpnėja mūras. Tikėtina, kad būtent dėl to “Fairy” ir nuvirto mūsų namo kaminas, – įsitikinusi Elena.

Ji apgailestavo, kad šiandien statybininkais save vadina kas netingi. Žmogus – ne saldainis, jo neatsikąsi, neparagausi, paprastai tikima, ką jis sako. Kai žmonės neteko darbo, daugelis jų staiga pasidarė statybininkais. Gal iki tol jie buvo pagalbiniai darbininkai statybose, gal iš viso tokio darbo nedirbo, tačiau dabar tapo meistrais ir stato namus, kurie, kaip pasirodo, jau griūva. Keista, kad atsiranda ir tokius statybininkus rekomenduojančių.

Pilni laikraščiai skelbimų, kad statybininkai mūrija, betonuoja, dengia stogus, deda langus, tačiau, anot Elenos, dar neteko matyti skelbimo žmogaus, kuris prižiūri, t. y. – kontroliuoja tokių statybininkų darbą.

- Mums aiškina – nusisamdykite sertifikuotą specialistą, jis statybininkus privers dirbti gerai. Tik nepasako vieno: o kur tą sertifikuotą specialistą rasti? – svarsto skaitytoja.

Anot moters, ji ir tokie žmonės, kaip ji, tikrai sutiktų sumokėti už specialisto paslaugas. Į namo statybą investuojami dideli pinigai, dažnai namas statomas visam gyvenimui, jame gyvens kelios palikuonių kartos. Štai, anot Elenos, vien tik 14 tūkst. litų buvo sumokėta už išlietus pamatus, dar 9 tūkst. litų – už mūrijimo darbus. Statant jau teko išgirsti statybininkų įvairių pasiūlymų, kai kurie tikrai pašiurpino: pavyzdžiui, dėti į pamatus visokias metalų atliekas, kad statyba kainuotų pigiau. Buvo statybininkų, kurie atvyko tartis dėl stogo, o patarinėjo – dėl pamatų. Namo statybos darbų pabaiga – dar toli, taigi bus ir daugiau panašių “saliamoniškų” sprendimų, daugiau persikvalifikavusių statybininkų. Kaip tame anekdote: jeigu reikia – galiu kasti, jei nereikia – galiu nekasti.

- Mielai sutikčiau už namo statybos priežiūrą specialistui sumokėti 3-4 tūkst. litų, kad tik galėčiau būti rami, jog nenutiks tokia nelaimė, kaip nutiko Pakalniškiuose, jog jau mums gyvenant nenugrius ir antrasis namo kaminas, – tikina Elena.

Anot moters, šiais laikais žmonės dažnai gąsdinami visokiais tikrintojais, tačiau nebuvo atvejo, kad prie jos statomo namo atvažiuotų statybos darbų priežiūros inspektorius ar kitų institucijų pareigūnas ir pasidomėtų, kaip vykdoma statyba, kas dirba, kokie pažeidimai… Žinoma, kai kuo pasidomės, bet tada, kai namas bus pastatytas ir kai reikės jį įregistruoti. Tik kas tada atsakys, ar įregistruojamas gyventi namas tikrai buvo statomas pagal reikalavimus, ar tvarka – tik popieriuose?

- Sužinosime, jeigu stogas nenuslinks. Ne namui, o patiems, kol baigsis tos statybos, – graudžiai ironizuoja Elena.

Gintaras Bielskis

Savo nuomonę garsiai išsakyti paskatino šių metų rugsėjo 14 d. įvykęs susitikimas, kuriame dalyvauti pakvietė laikraščio “Krašto naujienos” žurnalistė (susirinkimu to susitikimo negalima būtų vadinti, nes iš tėvų buvau pakviesta aš vienintelė). Susitikime dalyvavo Švietimo ir sporto skyriaus skyriaus vedėja Regina Jagminienė, vyriausioji specialistė Rasa Kralikevičienė ir grupelė pedagogų. Paaiškėjo, kad susitikimo tikslas buvo, kaip liaudyje sakoma, “geriausia savigyna – puolimas”. Tai ir buvo bandoma padaryti, pasikvietus vos vieną iš “maištaujančių” tėvelių, pasipriešinusių, kad lopšelyje – darželyje “Saulutė” būtų panaikinta priešmokyklinė grupė.

Susitikimo metu paaiškėjo, kad dėl priimto sprendimo iškelti priešmokyklinę grupę iš lopšelio – darželio “Saulutė” kaltinami patys tėvai, neva jie su savo “nerealiais” reikalavimais sutrukdė įsteigti Pradinėje mokykloje lopšelio – darželio “Saulutė” filialą. O tėvų vienas iš įvardijamų “nerealių” norų buvo – kad patalpos atitiktų Lietuvos higienos normą HN 75:2008 “Ikimokyklinio ugdymo mokykla: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai”. Ši higienos norma nustato ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokyklų ir jose vykdomo ugdymo proceso organizavimo pagrindinius sveikatos saugos reikalavimus ir yra privaloma visiems teikiantiems ugdymo paslaugas. Pasak Švietimo ir sporto skyriaus skyriaus vedėjos, šie reikalavimai yra “nerealūs”. Taigi kyla klausimas – gal Širvintų rajonui galioja kiti reikalavimai?

Pavasarį vykusiame tėvų ir rajono valdžios atstovų susitikime valdininkai kalbėjo, kad ras lėšų bent minimaliai įrengti priešmokyklinę grupę Pradinėje mokykloje. Įdomu, kodėl šiandien nerandama lėšų darželio tvorai pakeisti, kodėl nerandama lėšų suremontuoti bent vieną darželio grupę. Ar darželio direktorė Gražina Zimkuvienė nemato problemos, kad auklėtojos aptrupėjusias sienas slepia dekoracijomis, o lubose po šviestuvų keitimo atsiradusias skyles kamšo spalvotais kamuoliukais?

Lietuvos vaikų ikimokyklinio ugdymo sampratoje teigiama, kad žmogaus asmenybės ir sveikatos ištakos yra jo vaikystėje. Pats pirmasis uždavinys – saugoti ir stiprinti fizinę ir psichinę vaiko sveikatą, tenkinti pagrindinius jo poreikius – saugumo, aktyvumo, saviraiškos. Tokio amžiaus vaikas negali pats sau susikurti nei aplinkos, nei gyvenimo sąlygų. Tai už jį padaro šeima, ugdymo institucija. Šių dviejų pačių svarbiausių mažo vaiko gyvenime ugdytojų sąveika lemia jo gyvenimą ateityje. Vaikui pradėjus lankyti darželį, pedagogo pareiga – ne tik tęsti šeimoje pradėtą darbą, bet ir siekti geresnių rodiklių. Šeima ir darželis – du partneriai, atsakingi už vaiko sveikatą ir visapusišką ugdymą. Darželio vaidmuo ugdant vaiko sveikatą užima labai reikšmingą vietą. Išugdyti sveiką, stiprų, gerai fiziškai išsivysčiusį vaiką yra mūsų visų pareiga. Vaikų sveikata priklauso nuo daugelio veiksnių, kuriuos ir apibrėžia Lietuvos Respublikos teisės aktai, galiojantys visiems – ir Širvintų rajono švietimo įstaigoms.

Ar tikrai buvo tikslinga ir reikalinga lopšelyje – darželyje “Saulutė” panaikinti priešmokyklinę grupę ir įkurti Pradinėje mokykloje filialą? Jau šiandien matyti, kad to visai nereikėjo. Taigi kyla daug kartų tėvų keltas, o direktorės Gražinos Zimkuvienės ir Švietimo skyriaus vedėjos Reginos Jagminienės taip ir neatsakytas klausimas – kam vis dėlto reikėjo darželio filialo ir kodėl šiandien iš lopšelio darželio “Saulutė” priešmokyklinio amžiaus vaikai perkelti į lopšelį – darželį “Buratinas”? Kodėl gegužės 29 d. vykusiame susirinkime Švietimo ir sporto skyriaus vedėja Regina Jagminienė kalbėjo, kad nuo rudens bus keičiami darželio nuostatai, o jau rugsėjo 14 d. vykusiame susitikime prakalbo, kad nuostatai nebus keičiami, nes brangiai kainuoja (gegužės 29 d. to neminėjo). Peršasi išvada, kad pirmiausia priimamas sprendimas, o tada pradedama skaičiuoti ir svarstyti, ar to reikia. Dar absurdiškiau skamba žodžiai, kad galbūt jau kitais metais priešmokyklinė grupė darželyje bus. Daugiau graudu nei juokinga, kai susitikimo metu “Krašto naujienų” žurnalistė dalijo patarimus Švietimo skyriaus vedėjai, kaip pakeisti darželio sutartį, kad vėliau taip atsitikus tėvai negalėtų pareikšti priekaištų… Vėl iškyla klausimas – kaip su lopšelio amžiaus vaikučiais, kurie netelpa darželiuose? Sprendžiant iš to, ką išgirdau, jau kitais metais darželiai priims visus norinčius lankyti darželį vaikus. Tai kam dėl vienų, galbūt dvejų metų reikėjo steigti darželio filialą ką tik suremontuotoje Pradinėje mokykloje? Kodėl lopšelyje – darželyje “Buratinas” nesudaryta lopšelinukų grupė, juk naujai sudarytą priešmokyklinukų grupė – pirmajame aukšte, kur galėjo būti įrengta grupė dvimečiams vaikams? Kodėl nebuvo informuojami darželio vaikų tėvai apie priešmokyklinę grupę Pradinėje mokykloje? Kodėl iš lopšelio – darželio “Buratinas” 8 vaikai neperkelti į Pradinę mokyklą, o 21 vaikas iš lopšelio – darželio “Saulutė” perkeltas į “Buratino” darželį? Pateikiau daug neatsakytų klausimų, kurie atspindi situacijos absurdiškumą.

Lengviausia apkaltinti buvusią valdžią: ji kalta, kad šiandien susidarė tokia situacija. O kaip elgiasi dabartinė valdžia? Ar tikrai priima protingus sprendimus? Kodėl darželio direktorė, skyriaus vedėja nedrįsta pasakyti tikrosios priežasties, kodėl žengtas toks trumparegiškas žingsnis? Tėvai jau pavasarį klausė, ar priimant tokį sprendimą nedaroma klaida? Bet valdžia visada teisi. Netgi jei paaiškėja, kad ji klydo ar padarė ką nors neteisėto. Pasirodo, kaltas paprastas žmogus. Šiuo atveju – tėvai, kurie kovojo už savo vaiko teises.

Dar vienas iš “nerealių” “Nykštukų” grupės tėvelių norų buvo, kad jų vaikus priešmokyklinėje grupėje ruoštų tos pačios auklėtojos, kurios juos ugdė nuo pat mažens.

Kad ir kokia metodika dirbtų darželis, labai daug kas priklauso nuo auklėtojų asmenybių ir kompetencijos. Galima pasidžiaugti, kad mūsų rajono darželiuose dirba daug gerų pedagogų. Kiekvienas įstaigos vadovas turėtų vertinti ir branginti tokius specialistus. Nenuostabu, kad tėvams geras darželis – tai pirmiausia geros auklėtojos. Manau, nė vienas tėvas nenorėtų patikėti savo vaiko pedagogui, kuriam atrodo, kad nieko tokio, jei atėjęs į darželį vaikas  verkia. “Visi verkia – paverks ir nustos”, gegužės 29 d. pasakė viena iš rajono vyriausiųjų specialisčių.

Priimant tokius sprendimus pamirštama, kad vaikai, kaip ir suaugusieji, jautriai reaguoja į vietos, žmonių kaitą. Stebina pedagogės, turinčios didelę patirtį dirbant su vaikais, rugsėjo 14 d., atstovavusios “Kiškučių” grupės tėvelių pusei, požiūris, kad vienus vaikus lengva mokinti, o kitų – iš “nekaikurių” šeimų – neįmanoma. Šių dienų problema – kad šeimos yra socialiai nevienodos. Tačiau vaikai visi vienodi. Manau, kad kiekvienas pedagogas, kuris turi pašaukimą dirbti šį darbą, supranta (ne tik teoriškai), kad gali paveikti daugybės žmonių gyvenimą, kad ugdydamas mažą žmogutį gali jį paversti nuostabiu kūriniu, kokį tik galima šiame pasaulyje įsivaizduoti. Tai suvokdamas turėtų jausti dar didesnę pareigą padėti tiems vaikams, kurie šeimoje gauna mažiau. Tikram pedagogui tai yra šventa tiesa – maži žmogučiai kasdien kelia į tave akis, ir dažnai būtent auklėtoja jiems tampa pačiu didžiausiu autoritetu. Vaikystės pedagogo vaidmuo yra perduoti vertybes: kultūrines, žmogiškąsias. Tam, kad vertybės būtų kuo geriau įsisavintos, darbas turi būti iš širdies, o nesuvaidintas. Mes dažnai neįvertinam mažo žmogaus, manydami, kad jis dar mažas ir nedaug ką supranta, bet ne kas kitas, o vaikas pirmiausia pajaučia suaugusiojo nuoširdumą, dėmesingumą ir pagarbą jam.

Norėtųsi kad švietimo vadovai vadovautųsi ne vien tik ekonominiais veiksniais, o prioritetą pirmiausiai skirtų asmenybės ugdymui. Švietimo įstaiga pirmiausia atlieka šviečiamąją, kultūrinę, socialinę funkciją. Tai ne UAB ar kita pelno siekianti organizacija. Reformos idėja, patekusi į valdžią turinčių žmonių rankas, tampa vėzdu prieš žmogų, o dar baisiau – prieš vaiką. Skaudžiausia, kad suaugę žino savo teises, tačiau pamiršta pareigas ir atsakomybę. Puikiai suprantu, kad idealių visuomenių nebūna, tačiau labai norėtųsi daugiau pagarbos amžinosioms vertybėms. Įstatymais to nelabai tepasieksi – reikia pilietinio supratingumo brandos, atsakomybės už savo nuveiktus darbus ir sąžiningumo.

Jolanta Jurkevičienė

Trumpa talkininkų moksleivių atokvėpio valandėlė, sumuštinis ir... vėl prie darbo.

Mintys ne vien sau

Rugsėjis ir spalis – pats žemės ūkio darbų įkarštis, talkų metas. Prieš dvidešimt ir daugiau metų, anais gūdžiais tarybiniais laikais, tai buvo gyvenimo kasdienybė. Bulviakasio, runkelių rovimo talkose dalyvaudavo gamyklų, fabrikų, įvairių kontorų darbuotojai savo tiesioginio darbo metu, o mokiniai ir mokytojai talkindavo po šiek tiek patrumpintų pamokų. Net jeigu kaimuose buvo dorojamas kitas derlius (morkų, kopūstų), rudeniniai darbai vis tiek vadinosi “bulviakasiu”. Bulviakasio talkininkams buvo išsaugoma visa alga, stipendija ir netgi išmokamas labai nedidelis piniginis priedas. Žinoma, visa tai vyko nepaisant jokių teisių, neklausiant, nori kas dalyvauti talkose ar nenori. Darbas visuomenei buvo privalomas – ir taškas. Ar tarybinės bulviakasio talkos buvo blogai? Niekam net nešaudavo į galvą mintis simuliuoti ar kokiu kitu būdu vengti fizinio darbo.

Tarybinės rudens talkos arba “bulviakasis” turėjo didelių ekonominių priežasčių: sumažėjus kolūkiečių skaičiui ir nuolat stingant derliaus nuėmimo technikos, surinkti visą derlių buvo neįmanoma. Trūkstant darbo jėgos, praktiškai nebuvo galimybių pasamdyti sezoninių darbuotojų (juk bedarbių tais laikais nebuvo). Siunčiant talkininkus iš tų pačių valstybinių ar mokyklinių įstaigų į tuos pačius kolūkius ar tarybinius ūkius tvarkyti derliaus, tokie talkininkai pradėti vadinti šefais, o kolūkiai – šefuojamaisiais.

Darbas bulviakasio talkoje galėjo būti trumpas (viena diena) arba ilgas (keletas savaičių). Antruoju atveju miestiečiams (dažniausiai aukštųjų mokyklų ir PTM studentams) buvo suteikiamas trumpalaikis gyvenamasis plotas (vadinamieji kolūkio bendrabučiai, statybininkų vagonėliai). Talkininkai būdavo maitinami kolūkio valgyklose 3 kartus per dieną. Darbo diena prasidėdavo 9 valandą ryto, o baigdavosi 18 valandą vakaro (su pietų pertrauka), dirbama būdavo ir šeštadienį. Bulvių laukuose dažniausiai buvo triūsiama poromis, nes taip buvo lengviau pripilti bulvių  maišus arba traktorių priekabas.

Talkose kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose dalyvaudavo visų bendrojo lavinimo mokyklų ištisos klasės su klasių auklėtojais. Po pamokų miesto paaugliai ir jaunuoliai sėsdavo į kolūkių autobusėlius ar sunkvežimius ir tvarkingai vykdavo į bulvių laukus, po 2-3 valandų talkos tuo pačiu transportu grįždavo namo. Kaimo mokyklų vaikai netgi pasivažinėjimo džiaugsmo nepatirdavo – į talką keliaudavo ir po jos namus pasiekdavo  pėstute. Nesigirdėjo, kad kas skųstųsi nuovargiu, priekaištautų dėl darbo saugumo, alkio, troškulio ar kitokių nesklandumų. Niekas neverkšlendavo dėl mokymo programų, viskam laiko pakakdavo. Buvo sudaryta galimybė talkose jaunuoliams rodyti savo jėgą, vikrumą, spartumą, gebėjimą dirbti komandoje, netgi palenktyniauti. Dabartiniams 40-mečiams ir vyresniems – tai gana malonus jaunystės dienų prisiminimas.

Šiandieninės Lietuvos mokyklų jaunajai kartai rudeninės talkos būtų nesuprantamas ir sveiku protu nesuvokiamas dalykas. Kaip galima kažkur kažkam po pamokų talkininkauti ir dar veltui? Šiandien ugdymo institucijose labai stinga savanoriškos socialinės veiklos. Lietuvos mokykla liko gana uždara – nuo pirmųjų nepriklausomybės metų bandymas įvesti įvairias socialinės veiklos, visuomenei naudingo darbo valandas neprigijo, tradicijos nesusiformavo.

Ar galima tvirtinti, kad šiais visuotiniais teisių be pareigų laikais visas tas mokyklų bendruomenių dalyvavimas rudeninėse talkose davė vien neigiamus rezultatus? Gal tai laikytina savotiškomis bendro fizinio darbo pamokomis? Tokių pamokų šiandien – būkim atviri ir teisingi – neretai pasigendama. Anot penktą dešimtį skaičiuojančio pašnekovo, moksleiviškos ir studentiškos talkos buvo šaunus dalykas, o fizinis darbas niekam nieko blogo niekada nepadarė.

Keista dabar matyti be darbo vaikštinėjančius jaunus žmones, “negalinčius pakelti” 20 kilogramų svorio. Šalia nuobodžiaujančių vaikų tėvai dirba sunkiausius darbus, sukasi kaip išmano, po darbo dar uždarbiauja, nes kažkada išugdytas atsakomybės jausmas neleidžia ilsėtis, verčia rūpintis šeima. Galbūt iš neturėjimo ką veikti jaunuoliams atsiranda noras vagiliauti, krėsti šunybes, piktnaudžiauti svaigalais, niokoti visuomenės turtą, demonstruoti neišlietą energiją. O jeigu jie paragautų rudeninių talkų teikiamo džiaugsmo, pamatytų “mėsos dienas”, pastovėtų ilgose eilėse prie “išmesto” importo? Gal…

Romas Zibalas

Nuotrauka iš Ligitos Lebeckienės asmeninio albumo

Kryžių išdrožė meistras Vidas Dabužinskas (kairėje), jam padėjo sūnus Deividas.

Paspėrių kaimo centre, kryžkelėje, jau prieš mėnesį išdygo kryžius su nedideliu altoriumi ir Švč. Mergelės Marijos statulėle. Spalio 11 dieną po pietų prie kryžiaus susirinko beveik visi kaimo gyventojai. Uždegę žvakutes, nepaisydami žvarbaus rudeniško vėjo, kantriai laukė kryžiaus šventinimo pradžios. Atvykęs Musninkų Šv.Trejybės bažnyčios klebonas Virgilijus Balnys po maldos pašventino kryžių. Pasak dvasininko, Lietuvą drąsiai galima vadinti kryžių šalimi. Lietuva garsi ne tik Kryžių kalnu. Anksčiau prie kiekvienos gausesnės šeimos trobos stovėdavo kryžius. Jėzus Kristus ant kryžiaus iškentė mirtį – kryžius garbinamas kaip vilties simbolis į amžinybę.

Paspėrių kryžiaus autorius – vietinis gyventojas stalius Vidas Dabužinskas. Vidas pasakojo, kad yra daug važinėjęs po Lietuvos kaimus ir miestelius ir matęs daugybę kryžių. Vyrui seniai atrodė, kad jo gimtajam kaimui kažko trūksta. Ąžuolą parūpino Ukmergės urėdijos urėdo pavaduotojas Vidas Palionis. Ponia Leokadija leido savo žemėje kryžių statyti. Meistrui padėjo jo sūnus Deividas, kuris eina tėvo pėdomis ir mokosi staliaus amato. Fiziškai sunkius darbus padėjo atlikti Henrikas Kvietkauskas. Vidas Dabužinskas septynerius metus dirbo lentpjūvėje ir, betampydamas sunkius rąstus, prarado sveikatą. Pasak vyro, tik tinginiai amžinai skundžiasi blogu gyvenimu. Vidas gamina originalias pavėsines iš natūralių medžio šakų, kurias apdengia nendrėmis. Gali sumeistrauti baldus, pagaminti valtį. “Negi gulėsi lovoje ir lauksi tos menkos invalidumo pašalpos?…” – užduoda retorinį klausimą Vidas.

Pašventinus kryžių, gyventojai padėkojo meistrui už gerą darbą ir pažymėjo, kad jo vardas šioje žemėje jau įamžintas…

Remigijus Bonikatas

Dainuojamosios poezijos atlikėjai Kotryna Reklaitytė ir Aivaras Jurkevičius.

Šeštadienį Kernavės senutėlėje koplyčioje vyko dainuojamosios poezijos koncertas. Koplyčioje sutilpo apie 40 žmonių. Patogumų nebuvo, visi sėdėjo susispaudę, kai kurie susiraitę ant grindų. Buvo šaltoka, tačiau žmones šildė nekasdieniškoje aplinkoje skambantys bardų balsai. Dainuojamosios poezijos popietę pradėjo jaunų žmonių pora – kernaviškis Aivaras Jurkevičius ir Kotryna Reklaitytė iš Vievio. Abu jie susipažino Vokietijoje, tarptautinėje katalikiškoje stovykloje. Nuo to laiko stengiasi dainuoti kartu ir jiems puikiai sekasi. Ypač visiems patiko jų daina apie “paukštį dažną – drakoną”.

Į Kernavę iš Klaipėdos atvykęs Jonas Baltokas savo dainomis pademonstravo didelę meilę dainuojamajai poezijai. Bardas Jonas Baltokas sakė dar niekada nekoncertavęs tokioje aplinkoje – koplyčioje, nes iki šiol į “panašias vietas” jo neįsileisdavo. Jo dainos įdomios, žodžiai kartais šiek tiek gali šokiruoti, tačiau tuo pačiu metu verčia ir nusišypsoti, ir susimąstyti. Įdomūs palyginimai: “Kyla čiaupas užsičiaupęs… kyla kainos…” Uždavęs klausimą: “Kodėl moterys verkia?”, jis tuoj pat atsako: “Draugas sakė – iš piktumo”. Dar vienas įdomus bardo pastebėjimas, kad “vaikai gražūs, bet mergaitės dar gražesnės”. Šis pastebėjimas, matyt, išplaukia iš asmeninės patirties, kadangi Jonas turi dvi žavias dukreles – Magdeleną ir Teresę. Bardas yra išleidęs albumą “Slieko dainos”. Šiose dainose “sliekai myli mergaites, gaidžiai rausta, o katės, nežinia kodėl devynios, varto bičių avilius…” Argi neįdomu? Jono koncerte nebuvo naudojama jokia garso aparatūra, išskyrus paprastą gitarą. Čia tiesiog skambėjo dainos. Jos – nuostabus teigiamos energijos šaltinis ir puiki poilsio forma.

Ypač turininga buvo pertraukėlė, kurios metu šeimininkė Edita iš “Kerniaus malūno” ir klausytojus, ir dainininkus vaišino puikia šiupinine sriuba, kvapnia žolelių arbata ir skaniais pyragėliais su mėsa. Kur dar Lietuvoje rasi tokį renginį, kuriame šiais krizės metais veltui galima būtų ne tik pasisemti dvasinio peno, bet ir skaniausios sriubos iš bendro katilo? Pabaigoje koncertavo viena iš populiariausių dainuojamosios poezijos grupė “Atika” iš Klaipėdos. Pasak vokalo ir dainų kūrėjo Dariaus, jų grupė – jungtinė žemaičių kompanija. Be grupės vadovo Dariaus, klavišais groja naujas žmogus – Viktoras, mušamaisiais – Audrius, soline gitara – Remigijus, bosine gitara – Artūras. Grupė “Atika” yra bene geriausia Lietuvos bardų grupė. Prieš trejus metus išleistas pirmasis oficialus grupės albumas “Šalin rankas nuo rokenrolo, Mama!” Greitu laiku turėtų pasirodyti naujas albumas. Jų dainų tekstai kandūs ir pilni ironijos.

Remigijus Bonikatas

Per šias dienas pristatytas išblaivėti į Širvintų rajono policijos komisariatą buvo tik vienas žmogus – nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis A. K., kuris spalio 8 dieną neblaivus gulėjo prie Širvintų parduotuvės “Maxima”.

Per savaitgalį Viešosios policijos patruliai išaiškino 11 Kelių eismo taisyklių pažeidėjų, tarp jų – ir vieną neblaivų vairuotoją – vilnietį A. D., kuris spalio 9-ąją Vileikiškiuose neblaivus vairavo automobilį “Ford Mondeo”.

Komisariatas praneša apie du pradėtus ikiteisminius tyrimus. Keista, bet jie abu kažkuo panašūs.

Spalio 9-ąją užregistruotas tarnybinis pranešimas, Širvintų rajono gyv. L. B. grasino nužudyti R. P. ir B. B.

Kitą dieną užregistruotas tarnybinis pranešimas, kad Jauniūnų seniūnijoje rastas Alionių seniūnijos gyv. K. B. kūnas su daugybinėmis durtinėmis – pjautinėmis kaklo žaizdomis.

Kaip informuoja Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, 1967 metais gimusio K. B. kūnas apie 8 val. rastas lauko žolėje ties Šiaulių kaimu.

Tai pirmas nužudymo atvejis mūsų rajone šiais metais. Per visus praėjusius metus dėl nužudymų Komisariate buvo pradėti trys ikiteisminiai tyrimai.

“Širvintų krašto” informacija

O. Žemaičiui – 20 parų arešto

Šių metų rugsėjo 28 dieną prasidėjo gerai teisėsaugai žinomo Olego Žemaičio baudžiamosios bylos nagrinėjimas, kurioje jis kaltinamas vairuotojo pažymėjimo pagaminimu bei žinomai netikro vairuotojo pažymėjimo laikymu. Olegui Žemaičiui pripažinus savo kaltę ir tądien išklausius liudytoją, spalio 1 dieną buvo paskelbtas nuosprendis – Olegas Žemaitis pripažintas kaltu prisidėjęs prie netikro vairuotojo pažymėjimo pagaminimo.

Kaltinamasis pasakojo, kad 2006 metų rugpjūčio pabaigoje su drauge išvyko į Norvegiją, kur gyveno ir dirbo. Anot Olego Žemaičio, 2007 metų rugpjūčio pabaigoje viename iš keturių emigrantų barų jis susipažino su 2 lenkais, su kuriais bekalbant paaiškėjo, kad jie gali pagaminti vairuotojo pažymėjimą. Teisiamasis teigė nepatikėjęs jų žodžiais, bet jų įkalbintas davė savo nuotrauką (anot O. Žemaičio, Norvegijoje visur reikia nuotraukos, todėl visada su savim ją turėdavo). Po dviejų dienų, pasak teisiamojo, minėti Lenkijos piliečiai atnešė jam teises. Olegas Žemaitis teigė, kad vairuotojo pažymėjimas jam nebuvo reikalingas (neturėjo svetur automobilio), todėl grįžęs namo teises numetė ant stalo ir niekada jomis nesinaudojo.

Olegas Žemaitis sakė už pagamintą vairuotojo pažymėjimą nemokėjęs, ir mano, kad lenkai teises veltui jam padarė tam, kad jis surastų jiems daugiau klientų. Be to, tikino, kad savo vardo ir pavardės naujiesiems pažįstamiems nesakė, o Dariaus Butkaus, kurio duomenys buvo nurodyti padirbtame vairuotojo pažymėjime, nepažinojo.

Į teismo posėdį atvykęs panevėžietis Darius Butkus patvirtino, kad jis Olego Žemaičio nepažįsta, ir yra nustebęs, jog kažkas turėjo teises su jo asmens duomenimis. Darius Butkus sakė, kad seną vairuotojo pažymėjimą (būtent seno tipo pažymėjimas ir buvo pagamintas) į naują pakeitė 2005 metais, o senosios teisės liko Policijos komisariate. Panevėžėtis tikino jokių asmens dokumentų niekada nepametęs, taigi, iš kur svetimi asmenys gavo jo asmens duomenis, nežino. Tiesa, 2007 metų vasarą Darius Butkus su futbolo komanda buvo Norvegijoje ir sakė, kad asmens dokumentus pateikti reikėjo muitinėje bei viešbučio registratūroje.

Teismo pasėdžio metu paaiškėjo, kad per kratą Norvegijoje pas Olegą Žemaitį rastame vairuotojo pažymėjime yra trijų žmonių duomenys: Olego Žemaičio nuotrauka, Dariaus Butkaus vardas, pavardė bei asmens kodas ir Donato Kačiūno vairuotojo pažymėjimo numeris.

Išklausius kaltinamąjį ir liudytoją bei atsižvelgus į tai, kad nėra įrodymų, jog Olegas Žemaitis pagamino minėtą vairuotojo pažymėjimą (tik prisidėjo jį gaminant, pateikdamas savo nuotrauką), jokia žala nebuvo padaryta, pažymėjimas niekur nebuvo panaudotas, o Norvegijoje turi pasirašęs darbo sutartį ir jam reikia išlaikyti šeimą (jo ten laukia draugė su metukų vaiku), Olegui Žemaičiui buvo skirta minimali bausmė – 20 parų arešto.

“Širvintų krašto” informacija