2008 metų vasario 23-iąją prasidėjo viešojo svarstymo procedūros. “Širvintų krašte” buvo pranešta, kad Bendrojo plano sprendinių ir jų poveikio vertinimo ataskaita bus eksponuojama Savivaldybės administracijos salėje nuo 2008 metų kovo 7 dienos visą mėnesį, suinteresuoti žmonės gali darbo valandomis susipažinti, specialistams padedant išsiaiškinti vieną ar kitą rūpimą detalę…

Ekspozicija susilaukė gausaus interesantų būrio. Kaip buvo pranešta, balandžio 7 dieną, 15 valandą, įvyko viešas susirinkimas, kurio metu Bendrojo plano rengėjas išklausė visas nuomones, pranešė, kad į jas bus atsižvelgta, raštiški pageidavimai bus nagrinėjami visą mėnesį, o po to konkretizavimo darbai jau bus baigti, Planas bus pateiktas tvirtinti Savivaldybės tarybai.

Verslininkai, žemių savininkai, investuotojai pagaliau atsiduso – 2008-ųjų vasarą rajonas turės Bendrąjį planą, bus viskas aišku, kur galima statyti gyvenamuosius namus, kokias žemes reikės apželdinti miškais, kurios teritorijos virs gamybinėmis, kuriose bus plečiama žemės ūkio veikla, ir pan. Tokio aiškumo lig šiol nebuvo.

Bet praėjo pernykštė vasara, prabėgo ruduo, tuoj baigsis žiema… Apie šį bene svarbiausią ir tikrai nemažus pinigus kainuosiantį dokumentą niekas nebekalba. Neteko girdėti, kad net rajono tarybos nariai per posėdį paklaustų Administracijos direktoriaus, kodėl nevykdomi įstatymai ir įsipareigojimai, kas kaltas, kad šis dokumentas taip ilgai neišvysta dienos šviesos?

“Širvintų kraštas” pakalbino rajono Savivaldybės architektę Dalią Kunevičienę. Specialistė paaiškino, kad dėl to kaltas tik Bendrojo plano rengėjas – UAB “Statybų strategija”. Atseit širvintiškiai perskaitė viską, kas parašyta (to, pasak D. Kunevičienės, kiti rajonai nedaro), ir surado labai daug netikslumų, kalbos klaidų. Net upė Širvinta pavadinta Šventąja. Taigi, Širvintų savivaldybės administracijos specialistai ieško klaidų ir periodiškai siunčia visa tai Bendrojo plano rengėjams.

Pakalbinome ir UAB “Statybų strategija” direktorių Donatą Misiūną. Klausimas buvo labai paprastas – kodėl iki šiol Širvintų rajono Bendrasis planas nebaigtas, kas rengėjui trukdo, kodėl pažeidžiami terminai?

Išgirdome visiškai priešingą ir, atvirai sakant, daug įtikinamesnę versiją. Direktorius pasakė, kad jis nesupranta kas darosi Širvintose. Bendruosius planus bendrovė rengia beveik visai Lietuvai, ir niekur nepasitaikė, kad Savivaldybės vadovai jiems taip trukdytų. Rengėjai Bendrąjį planą Savivaldybės nuolatinei statybos komisijai atidavė praėjusių metų rudenį, bet niekas nė nesiruošia jo svarstyti rajono taryboje. UAB “Statybų strategija” dar ir dabar gauna rajono vadovų pastabų, nors jos turėjo būti išsakytos jau seniai. Kai kurios pastabos yra visiškai nesusijusios su Bendruoju planu. Tokius dalykus reikėtų atmesti, bet direktorius sako nenorįs dar labiau gilinti konflikto, todėl beveik visada nusileidžia. Pasak D. Misiūno, situacija tapo nebekontroliuojama, beveik visą Planą reikia perdaryti pagal asmeninius kažkieno interesus, nebepaisant jokių terminų, pažeidžiant įstatymus. Todėl plano rengėjas nori kuo greičiau tokio užsakymo atsikratyti, bet net tai padaryti taip lengva. Direktorius supranta, kad Širvintos yra netoli Vilniaus, kad šiame regione yra labai daug interesų pasipelnyti, kad tie žmonės, galbūt, daro rajono vadovams didelę įtaką. Bet juk netoli Vilniaus yra ir, sakysime, Elektrėnai. Tuo pačiu metu prasidėjęs Bendrojo plano rengimas ten yra baigtas.

Keistas Savivaldybės specialistų aiškinimas, kad Bendrojo plano vilkinimas visus metus vyksta tik dėl jame pasitaikiusių kalbos klaidų, kad, sakysime, Kieliai pavadinti Kėliais. Vaikiška, ir tiek.

Nenorėčiau būti kategoriškas, bet, išklausius abi puses, visiškai aišku, kad Bendrojo plano tvirtinimas yra vilkinamas tyčia. Tik dėl vieno galėčiau ginčytis su Bendrojo plano rengėju – UAB “Statybų strategija” direktoriumi D. Misiūnu. Gal ne pasipelnyti norintys vertelgos spaudžia rajono vadovus, o priešingai – rajono vadovai dėl savo ir draugų interesų daro viską, kad kojos į rajoną neįkeltų tie, kurie jiems yra nenaudingi?

Steponas Liktoravičius

Kai žmogus atsigręžia pasižiūrėti į savo gyvenimą, į prabėgusius metus, į sutiktus bendražygius ir prisimena, ką gera turi, tai nei sukaupti turtai, nei užimtos pareigos neturi reikšmės. Tik geri darbai, nuveikti kitų labui, yra svarbūs, reikšmingi ir labiausiai įsimintini. Kasdienis susitikimas su žmonėmis, su jų skausmais ir rūpesčiais – ypatingo atsakingumo reikalaujantis darbas, kurį buvusi medicinos sesuo Morta Kuliešienė daugiau nei tris dešimtmečius dirbo Širvintų poliklinikos psichoneurologijos kabinete.

- Svarbiausia gyvenime yra gerai atlikti savo darbą, – sako Morta Kuliešienė. – Atsakingumas, pareigingumas, supratingumas – svarbiausios mediko savybės, kurias labiausiai vertina pacientai.

Mediko profesiją ponia Morta pasirinko po ilgų svarstymų ir ieškojimų. Kilusi iš Pajuodžių kaimo paprastų valstiečių šeimos, žinojo mokslo vertę ir jo visomis jėgomis siekė. Baigusi Giedraičių progimnaziją, susižavėjusi mokytojos darbu, metus studijavo Ukmergės mokytojų seminarijoje. Pastebėjusi, kad tai nėra jos pašaukimas, mokslus metė ir įstojo į Vilniaus medicinos mokyklą. Širdis nurimo – suprato, kad tai jai skirtas darbas, kad tai jos pašaukimas, kad baltas mediko chalatas ir bus jaunystės svajonių išsipildymas. 

Po medicinos studijų jauna mergina dirbo Giedraičių ligoninėje medicinos sesele, paskui netikėtai atsidūrė Trakų rajono Panerių vaikų namuose. Darbas su vaistais, su švirkštais labai patikęs ir teikęs palaimą. Paneriuose susipažino su aukštu, lieknu ir simpatišku Malavolės septynmetės mokyklos matematikos mokytoju Antanu Kuliešiumi, amžiną meilę ir ištikimybę prisiekė Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Sukūrusi šeimą, dar kurį laiką dirbo toliau nuo gimtųjų namų, kol galų gale tėviškės ilgesys nugalėjo ir, prikalbinusi vyrą, 1961 metais atvyko į Širvintas. Čia ponia Morta Kuliešienė įsidarbino Poliklinikoje, o vyras Antanas Kuliešius tapo Širvintų vidurinės mokyklos direktoriumi.

- Visko mano darbe buvo: ir baisaus, ir gražaus, – prisimena praeitį buvusi medikė. – Ypač baisūs buvo 1981 – ieji, kai gegužės 30 dieną per Širvintas praūžė viesulas. Tuomet vyr. gydytojas Antanas Kamarauskas mobilizavo visus darbuotojus, vilkinčius baltais chalatais, vykti į įvykio vietą. Turėjom skubiai apžiūrėti visus griuvėsius, suteikti būtinąją pagalbą sužeistiems, prispaustiems žmonėms. Privalėjome nuraminti išsigandusius, sielvartaujančius dėl į nelaimę pakliuvusių artimųjų gyvybės, praradusius namus širvintiškius.

Buvusi medikė Morta Kuliešienė geru žodžiu atsiliepė apie gydytoją Konstanciją Urbonienę, su kuria daugelį metų kartu dirbo viename kabinete, dalijosi rūpesčiais, planavo dienos darbus, priiminėjo ligonius. Sakė, kad darbas buvęs labai dinamiškas, įvairių žmonių į psichoneurologinį kabinetą užsukdavo. Dažniausiai tai būdavo socialiai apleisti žmonės, mėgstantys taurelę pakilnoti, būdavo ir labai nelaimingų – turinčių psichikos problemų. Ponia Morta pasakojo, kad per dieną kabinete apsilankydavo po 20 ir daugiau ligonių, visuomet prie durų būdavo eilės žmonių, ieškančių pagalbos, norinčių išsikalbėti, išsakyti savo bėdas. Ne visiems būdavo reikalingas medikamentinis gydymas, kitiems pakakdavo ir pokalbio lyg su psichologu. Daugiausia užsukdavo lėtinėmis ligomis sergantys pacientai, kurie, ligai paūmėjus, labai širsdavo, buvo atvejų, kai ir su kėde užsimodavo. Per daugelį metų tik kartą buvo kilęs rimtas pavojus gyvybei, kai nuo įsismarkavusio ligonio teko bėgti iš kabineto ir kviestis pagalbą. Ponia Morta sakė, kad dar ir dabar buvę pacientai gatvėje užkalbina, apie sveikatą pasiteirauja, vienas net į namus užsuka, vis kavos prašo išvirti, kuo nors pavaišinti. Juk visokių žmonių yra, visokių reikia.

- Kai išėjau iš darbo, – braukė ašarą ponia Morta, – atrodė, kad pasaulis pasibaigė. Negalėjau peržengti poliklinikos slenksčio, vis verkiau ir verkiau. Paskui pripratau. Kartais pagalvoju: jeigu metai grįžtų atgal, rinkčiausi tą patį darbą. Manau, jis man buvo skirtas. Tikriausiai jokio kito darbo dirbti negalėčiau ir nemokėčiau. Padėti šiame pasaulyje nuliūdusiam, kenčiančiam, sielvartaujančiam – mano pareiga.

Sakoma, kad gyvenimas – tai ne atostogos. Jei žmogus laiku įsisąmonina šį požiūrį, tai jo gyvenime atostogų bus pakankamai. Ponia Morta mokėjo derinti sunkų, net pavojingą darbą su poilsiu. Drauge su vyru bei širvintiškių pedagogų Baronų, Kalesnykų, Jakiūnų šeimomis spėjo po svetimus kraštus pasižvalgyti, ne tik prie jūros nuvažiuoti, bet ir Maskvą, Taškentą, Sverdlovską, Krymą, tuometinį Leningradą aplankyti, miestų įžymybėmis pasigrožėti. Buvusi medikė juokavo, kad kartą viešėjusi Lenkijoje, tais laikais per ilgai užsibuvusi, tad daugiau niekur išvykti ir negalėjusi. Dėl to labai nesielvartauja, sako, kad vaikai ir anūkai jau pusę pasaulio išmaišė, kaip “kompensaciją” už tėvų neišnaudotas keliones atsiėmė. Daug gražių šeimos ir giminės švenčių būta: susitikimų, susiėjimų, vien vestuvėse su vyru Antanu 12 kartų piršliauta, visokiose iškilmėse dalyvauta, viskas miela ir gražu buvę.

- Dabar abu su vyru vienas kitą slaugom, nes abu sergam, – braukdama aukštyn sidabru tviskančius plaukus, sakė Morta Kuliešienė. – Kai sveiki buvom, viskas gerai buvo, o dabar vis ligos kamuoja. Norisi seserį Aleksandrą Juodiškiuose aplankyti, pasišnekėti, bet sveikatos nėra. Vaikai nuveža, širdį suspaudžia, verkti norisi, kai pro tėvų namus Pajuodžiuose pravažiuoju, nesinori jaudintis pačiai ir kitų jaudinti. Laukiam su vyru artimųjų skambučių, galim patys TEO telefonu skambinti po visą Lietuvą, minučių neskaičiuojam – svarbu išgirsti mielą balsą. Šventė, kai pas mus žmogus užeina. Būna dienų, kai tyli telefonas, tyli durų skambutis – tokia tuštuma širdy. Sveikiems geriau: tai į kiemą, tai į bažnyčią išeiti gali, pasibendrauti, pasižmonėti. Visi pensininkai jaučia namų vienatvę. Taip gera, kol esame dviese, pasikalbame, praeitį prisimename.

Visada gerumas sklinda švytinčiu ratu, o didžiausias ir šlovingiausias žmogaus kurtas šedevras – tinkamai nugyventas gyvenimas, dorai išauklėti vaikai. Džiaugiasi šiandieną ponia Morta Kuliešienė, kad gyvenimas įstabus ir prasmingas, 2005 metais švęstas gražus auksinių vestuvių jubiliejus. Galima didžiuotis sūnumi Vytautu – gamtos mokslų daktaru, dukra Daiva – profesionalia psichoterapeute, džiaugiasi moteris anūkais inžinieriais ir anūke – būsima teisininke. Ir nėra tos jėgos, kuri sustabdytų kasdieniškai slenkantį laiką – vis atnešantį naujų rūpesčių ir džiaugsmų…

Romas Zibalas

Moteris pasakojo, kad pirmieji baisios ligos simptomai pasireiškė dar 2002 metais, – tada Valdui pakilo aukšta temperatūra. Berniukui buvo vos vienuolika metų. Valdą paguldė į ligoninę, atliko tyrimus ir paaiškėjo, kad jis serga sunkia liga – Hočkino limfoma – piktybiniu limfmazgių naviku. “Nelaimė trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Nesupratau, kodėl vaikui taip atsitiko. Žinojau apie tokias ligas, bet vis atrodė, kad serga tik svetimi vaikai, kad savam taip nenutiks…” – prisimena Valdo mama Rasa Kalabuckienė. Pusę metų berniukas gydėsi Vilniaus vaikų onkologiniame skyriuje. Per tą laikotarpį Valdui teko iškęsti šešis chemoterapijos kursus. Vėliau buvo dar ir švitinimo kursas. 2003 metų vasarą liga pasitraukė. Valdas vėl pradėjo lankyti mokyklą ir jautėsi normaliai. Ruseno viltis, kad viskas gerai.

Visus ketverius metus Valdas buvo gydymo įstaigos įskaitoje, nuolat važiuodavo tikrinti savo būklę. 2007 m. rugpjūčio 14 dieną atliktas medicininis tyrimas parodė, kad Valdo kraujyje yra sumažėjęs hemoglobino kiekis. Paaiškėjo, kad pirminis chemoterapijos kursas sukėlė antrinį vėžį – ūminę mielocitinę leukemiją. Tai toks kraujo vėžys, kada kraujyje atsiranda nesubrendusių baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų). Šios ląstelės įsiskverbia į kaulų čiulpus, slopina normalias kraujodaros ląstelės, o pakitusios ląstelės kaupiasi įvairiuose organuose (blužnyje, kepenyse, limfmazgiuose, odoje, smegenyse). Taigi, gydymas prasidėjo iš naujo – vėl buvo šeši chemoterapijos kursai. Mama sako, kad būtent tada jie pajuto, kiek daug yra gerų žmonių. Sužinoję apie ištikusią bėdą, padėti suskubo ir giminaičiai, ir draugai, ir kaimynai, ir visai nepažįstami žmonės. “Dnb Nord” banke buvo atidaryta sąskaita, į kurią žmonės galėjo pervesti pinigus, reikalingus Valdo gydymui. “Labai noriu mus palaikusiems žmonėms padėkoti. Labai svarbi buvo ne tik materialinė pagalba, bet ir moralinis palaikymas”, – sako Rasa Kalabuckienė.

Geriausias ūminės leukemijos gydymas – kaulų čiulpų transplantacija. Pirmiausia sunaikinamos visos kraujo ląstelės – ir pakitusios, ir normalios. Paskui persodinamos donoro kamieninės kraujodaros ląstelės, tačiau bėda ta, kad labai sunku surasti tinkamą donorą. Valdui surasti tokio donoro nepavyko, tačiau, pasak Valdo mamos, sūnui Dievas padėjo kitokiu būdu. Jau po trečio chemoterapijos kurso paaiškėjo, kad šio proceso metu buvo užmuštos visos piktybinės vėžio ląstelės. Šiuo metu Valdas jaučiasi gerai, vyksta palaikomasis gydymas. Šių metų sausio 13-ąją jaunuoliui sukako 18 metų. Valdas, nusipirkęs hantelius, pradėjo sportuoti, – po truputį stiprina savo organizmą.

Už surinktus žmonių pinigus Valdui dar prieš metus buvo nupirktas nešiojamas kompiuteris ir įrengtas internetas. Iš tos pačios sąskaitos apmokamos kelionės išlaidos į gydymo įstaigą bei gydymui ir reabilitacijai reikalingi vaistai. Valdas ir jo mama tikisi, kad liga pasitraukė visiems laikams.

Remigijus Bonikatas

Hipodromo tribūnose netrūko žiūrovų. Nemažai žmonių ramų sekmadienį prie televizoriaus iškeitė į pabuvimą lauke. Neapsieita ir be stipresniųjų gėrimų. Kai kas tiesiog tribūnoje čirškino kepsnius, kiti tenkinosi viena kita taurele “dėl šilumos”.

Sportininkams buvo skirtas mažasis hipodromo ratas. Širvintų automobilių sporto klubo prezidentas Vygintas Šuminskas sakė, jog lenktynininkai pageidavo varžytis didžiajame rate, tačiau neleido hipodromo savininkas. Pranas Navalinskas teigė, kad automobilininkai labai išdrasko hipodromo bėgimo takus – kelerius metus po varžybų juose neauga žolė. Kadangi šį šeštadienį hipodrome planuojamos žirgų ristūnų lenktynės, suprantama, kad automobilininkams patekti į didįjį ratą nebuvo jokių vilčių.

Vygintas Šuminskas teigė, kad norėjęs varžybas rengti po ristūnų lenktynių, tačiau jų organizatoriai neva nesutiko.

Tačiau ir mažajame rate, kurio ilgis – 1 km, virė įdomi ir atkakli kova. Jau po bandomųjų važiavimų automobilių ratai nugremžė sniegą, o taką pavertė ledu. Taigi gausiai susirinkę žiūrovai beveik kiekviename važiavime išvydo lenktynininkų, kurie nesuvaldė automobilių ir skriejo į pusnis.

Žinoma, geriau sekėsi tiems, kurie savo automobilius parengė žiemos netikėtumams. Pasitvirtino taisyklė, kad žmonės, sugebantys įsigyti brangius sportinius automobilius randa pinigų ir specialioms padangoms. Tie, kuriems šios varžybos pirmiausia tapo sugebėjimų išbandymu, kentėjo labiausia – gali būti nors ir pasaulinio lygio asas, tačiau “apauti” automobilį padoriom padangom tiesiog privalai.

Tiesa, vairuojantys sportinius automobilius su žieminėmis sportinėmis padangomis lenktyniavo specialiose klasėse.

Efektingiausiai skriejo keturiais ratais varomi automobiliai, su jais bandė varžytis priekiniais ratais varomi automobiliai. Prasčiausiai sekėsi tiems, kurie sėdo į galiniais ratais varomus automobilius. Vienas jų – širvintiškis Vidmantas Mickevičius, sėdęs prie senutėlio VAZ-2103 vairo. Širvintiškio vairuojami žiguliai jau per bandomąjį važiavimą apsisuko treko trasoje ir vos netapo kliūtimi jį prisivijusiam sportiniam “evoliušinui”.

Treko varžybose dalyvavo ir trys keturračiai. Vieną jų vairavo Alionių seniūnas Sigitas Bankauskas. Nors Sigitas sakė, kad per bandomuosius važiavimus pajuto, kaip “įsipaišyti” į posūkius, varžybų azartas ir noras būti pirmam padarė savo – viename posūkių keturračio vairuotojas dideliam žiūrovų džiaugsmui nuo sėdynės nuskriejo į pusnį.

Tikslūs treko varžybų rezultatai – kitame laikraščio numeryje. Antrasis etapas bus surengtas Ukmergėje, o trečiasis – Širvintose. Tada ir paaiškės taurės laimėtojas.

Gintaras Bielskis

Širvintų rajono policijos komisariate per keturias dienas išblaivėjo 7 asmenys: penki jų neblaivūs triukšmavo namuose, vienas – gulėjo 15-ajame kilometre šalia kelio Širvintos-Maišiagala, dar vienas – Šešuolėlių I kaime.

Viešosios policijos patruliai išaiškino 17 Kelių eismo taisyklių pažeidėjų, 2 neblaivius vairuotojus.

Sausio 16 dieną policijai buvo pranešta apie eismo įvykį: tądien, 13 val., kelio Paširvintys-Alionys I 2-ajame kilometre rajono gyventojas A. S. nesuvaldė sunkvežimio GAZ SAZ-3507, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į elektros stulpą. Eismo įvykio metu žmonės nenukentėjo, apgadintas automobilis ir stulpas.

Sausio 18 dieną Komisariate užregistruotas tarnybinis pranešimas, kad savo namuose Jauniūnų seniūnijoje rastas T. E. kūnas be išorinių smurto žymių.

Pranešta apie dvi vagystes. Sausio 15-ąją užregistruotas V. R. skundas, kad ji, atvykusi į savo sodybą, pastebėjo, jog iš sandėliuko pavogtas dviratis, o kitą dieną – rajono gyventojo S. A. skundas, kad iš kieme stovinčio traktoriaus buvo pavogtas dyzelinis kuras.

“Širvintų krašto” informacija